Rugsėjo 1-ąją, per patį vidurdienį, Laisvės alėja suskambo šūksniais, kurie priminė ir svarbų pranešimą, ir aukojimą, ir protestą, ir išpažintį. Tai prilygo stipriam žaibo kirčiui iš giedro dangaus: praeiviai nuščiuvo, gavę žaibišką energijos, nuoširdumo, estetinės švaros smūgį, ir vėl liko veltis chaotiškoje gatvės minioje, tačiau jie liko paženklinti stipraus emocinio sukrėtimo.

Įdomu, kas būtų, jeigu tokį Feliksą iš Kėdainių pakviestume meniškai aptvarkyti Kauno senamiesčio lūženas? Gal kauniečiai iš pasiutimo pašoktų gražintis. Juk mūsų „honoras“ – o-ho-ho! – istorinis, dar smetoninis. Tai kodėl gi mes taip sausai pralošinėjame „agurkų sostinei“?

Kultūros paveldo apsaugos institucijos Lietuvoje daugiausia rūpinasi tik prestižinės architektūros objektais, bet pastaruoju metu dažniau atsigręžia į technikos ir pramonės paveldo įrenginius. Pradedama kalbėti ir apie užmirštų bei apleistų pramoninių zonų regeneravimą – atnaujinimą ir pritaikymą naujai paskirčiai. Itin populiarėja tokių vietovių konversija į visuomenines erdves. Būtų nedovanotina tik užfiksuoti pramonės objektus ir leisti jiems sunykti, nes Lietuvoje šie ištekliai ir taip nėra gausūs. Kaune savo atgimimo laukia senasis lokomotyvų depas.

Paroda „Šiuolaikinis lietuvių piešinys“ Varšuvoje yra pirmoji vizitinė kortelė, pristatanti esmines Kauno dailininkų požiūrio į šiuolaikinį piešinį tendencijas. Tęsdami turtingą ir įvairiapusę Europos piešimo tradiciją, Kauno dailininkai randa įtaigią ir individualią stilistiką savo epochai išreikšti ir ją atspindėti. Būtent toks požiūris vienija šios parodos dalyvius.

M.K.Čiurlionis tapybiniuose cikluose tebenaudojo vizualų simbolinį pasakojimą, o pasakiški vaizdai tarsi šydas slėpė jo meninį atradimą – absoliučiai novatorišką tapybinės sonatos idėją. Visa tai yra pasiekimai, už kuriuos M.K.Čiurlionis įrašytas į XX a. modernizmo istoriją. Kaip jam tai pavyko padaryti? Kokiais keliais eidamas, lietuvių dailininkas sujudino simbolizmo pamatą tiek, kad jo statytas meno rūmas gerokai išsiveržė pirmyn, į mažai kam pažįstamus tolius?

Praėjusį penktadienį paskelbti stojamųjų egzaminų į aukštąsias menų studijas rezultatai, kaip ir pernai, sukėlė kur kas daugiau nerimo, negu džiaugsmo. Švietimo ir mokslo ministerija pavasarį gyrėsi gerokai patobulinsianti šiemetę menininkų priėmimo tvarką – koreguosianti specialių sugebėjimų vertinimo formulę bei rezultatų skaičiavimo metodiką, apmokysianti komisijų narius, kaip taikyti vertinimo sistemą, sklandžiau organizuosianti egzaminus. Ar pažadai buvo tesėti?

Siek to, kas šiandien atrodo neįmanoma, pasieksi tai, kas rytoj atrodys realu – taip galima apibūdinti birželio pabaigoje Kaune, senajame Aleksoto oro uoste, vykusio jaunųjų architektų plenero dalyvių kūrybinę drąsą. Pasak architekto R.Palio, „didžiausias laimėjimas, kad jaunieji architektai puikiai suvokė oro uosto svarbą, jo semantinę, istorinę reikšmę“.

Nauja invazija į Laisvės alėjos prieigas ir PLC „Mega“ reklaminiai užmojai: abiem atvejais KAUET ekspertai, tarsi kapituliuodami, patarė energingiems projektų vystytojams atsižvelgti bent jau į architektūros ir urbanistikos sveiko proto rekomendacijas.

Vasaros sezonas tinkamas įvairiems festivaliams rengti, tam palankios ir ne itin tradicinės erdvės -- įvairūs dvarai, parkai, muziejų kiemeliai ar terasos. Prie atvirų erdvių neretai taikoma ir programa – klasikinė muzika kaitaliojama su džiazu, be to, siūloma ir sceninių veikalų, neretai koncertinio atlikimo variantų bei specialiai festivaliams rengtų projektų. Klausytojams, kurie nėra itin dideli melomanai ar muzikos gurmanai, dažnai svarbiau jauki atmosfera, graži aplinka ir jausminga muzika.

Vertinant festivalį „Operetė Kauno pilyje“ kaip reiškinį, akivaizdu, jog tai yra gera proga populiarinti klasikinę muziką plačiajai visuomenei. Kita vertus, šis festivalis nėra ir grynai populiariosios muzikos renginys. Kauno operetės festivalis -- veikiau tarpinis, dabar ypač madingas manevravimas tarp populiariosios ir rimtosios kultūrų, labiau siekiant įtikti masinei publikai, ne muzikos gurmanams.

Vertinti Pažaislio muzikos festivalio koncertą „A.M. Germekas -- orkestrinis flamenkas“, kaip vientisą darinį, yra nelengva. Pasirinkta aiški tematika ir koncepcija, jame buvo gausu įvairiausių nuotaikų, sukėlusių nemažai skirtingų vertinimų ir emocijų. Taip gal bandyta įtikti įvairaus skonio klausytojams. Juk ne visiems priimtina giliai kapstytis po sudėtingas žmogaus sielos gelmes, analizuoti. Lygiai taip pat ne visiems patinka ir paviršutiniškesnis iliustratyvumas, nereikalaujantis analitinio mąstymo ir specialaus muzikinio išsilavinimo.

„Po raudona žvaigžde“: 1940-ųjų lūžio laikotarpiu menininkai naiviai tikėjo, jog Lietuvos prijungimas prie stalininės diktatūros valdomos imperijos pagerins žmonių gyvenimą. Inteligentija tikėjosi išsaugoti bent jau kultūrinį suverenitetą, manė, kad politiniai pokyčiai menininkų nepalies. Jie norėjo pripažinimo, materialinio atlygio ir tikėjo, kad dosnioji sovietų valdžia įvertins jų pastangas. Bet ar ne perdėm pavojingas buvo tas šviesuomenės naivumas?

„Kampas buvo vienas tų menininkų, kurie, užmiršę bet kokį asmeninį gyvenimą, visą savo dvasios aistrą atiduoda kūrybai. Dega savo svajonėse visiškai save naikindami, visiškai atviri. Jis, man regis, buvo visiškai fenomenalus atvejis Lietuvoje. Juk lietuviams būdingas santūrumas, šaltumas, išskaičiavimas. O Kampas kūrybai atiduodavo visą savo sveikatą ir dvasią. Jo paveikslai kupini ne intelektualizmo, ne konceptualizmo, o širdies. Šiais laikais tai yra vis brangesnis dalykas, vis mažiau to belieka.“ (E.Miliūnas).

Ar Z.Gėlės premiją šįmet už debiutinę rinktinę „Vaikščiojimas kita ledo puse“ gavusį poetą V.Stankų toks įvertinimas įkvėps naujiems poetiniams ieškojimams, ar užmigdys ant laurų, kol kas kalbėti anksti. Bet pasivaikščioti kita ledo puse ir susipažinti su ryškiausiu metų poetiniu debiutu – intriguojanti ir viliojanti patirtis.

M.Pitrėnas kitais metais kurs G.Puccini triptiką Diusldorfo operoje Vokietijoje. Jis pasirašė kontraktą su Austrijos meno agentūra „Hollaender-Calix“. Dar vienas šios agentūros pasiūlytų projektų – W.A.Mozarto „Užburtoji fleita“ Kelno operos teatre. Šis spektaklis M.Pitrėno laukia jau kito sezono pirmoje pusėje. Šalia naujų darbų Rygoje lietuvis taip pat kurs „Karmen“ Varšuvos didžiajame teatre.

Pasibaigusio 89-ojo KVDT sezono premjeros viena nuo kitos labai skiriasi tiek žanru, tiek tematika. Skirtumus taip pat išryškina ir itin įvairi visų keturių spektaklio kūrybinių grupių „kilmė“, teatrinė pasaulėžiūra, patirtis, individuali sceninė biografija. Tai, kad po KVDT stogu kuria jaunimas, liudija atvirą, ne grobuoniškai nusiteikusią teatro poziciją. O praėjusio teatro sezono žiūrovai gali džiaugtis grobio įvairove.

Gigantiškas prekybos centro „Mega“ reklaminis ženklas, kuris konkuruotų su paties Kauno ženklu, architektūros ir urbanistikos ekspertams pasirodė netinkamas, o daugiabučių renovacijos estetines problemas rekomenduojama spręsti kompleksiškai.

D.Pulauskas: „Dabar aš esu užsidegęs idėja pagroti su paukščiais. Tai įmanoma. Mes su Veronika Povilioniene įrašėme lopšinių albumą, kuriame ji dainuoja su lakštingala. Tikiu, kad ir man pavyks pabendrauti su paukščiais. Būtų dar vienas amplua.“

Kaune labiausiai patinka šviesa – ji labai stipri. Pavasarį, vasarą, net ir rudenį čia labai ryški šviesa. Kitose šalyse, kur gyvenome, taip nebuvo. Kažką panašaus esame matę lankydamiesi Danijoje, kuri yra apsupta vandens, todėl manome, kad šis reiškinys Kaune gali būti susijęs su upėmis. Rugpjūtį, kai saulė ima leistis, tai ypač nuostabu.

Kas buvo neįprasta? Žiūrovų antplūdžiu šį kartą Pažaislio muzikos festivalio atidarymo koncertas nepasižymėjo. Visi stovintieji turėjo puikią galimybę atsisėsti. Ar tai reiškia, kad silpsta kultūrinė tradicija apsilankyti Pažaislio muzikos festivalio atidarymo koncerte ir pasidžiaugti jo buvimu? O gal tai -- nebyli publikos užuomina, kad sulaukęs penkiolikos metų festivalis galėtų ir paaugliškai pamaištauti?

Tapytojui negana vienam mėgautis savo sukurta aplinkos interpretacija. Jis stveria žiūrovą ir rodo savo pamėgtas krantines, moteris, obuolius, mėlyną Eifelio bokštą. Šis lietuvis – žydas dailininkas – mus vaišina savo Paryžiumi – tai yra taip skanu, taip prancūziška!

„Poezijos pavasario  2010“ laureatė Z.Mažeikaitė. „Daugiausiai laiko praleidžiu versdama. Poezija – tai kartais netikėtai aplankanti malonė. Nežinai nei kada, nei kaip, nei kur, o tiesiog gauni ir mėgaujiesi. Vertimas – taip pat kūrybinis svaigulys. Versdamas taip pat pajunti kūrybinį džiaugsmą. Šis malonus svaigulys, toji kūrybinė malonė ir yra apdovanojimas, kuris pradžiugina ir praturtina. Tada viskas atitolsta, neberūpi, tu džiaugiesi tuo, kad dalyvauji kūrybos procese, įsijauti į herojus, į kito kūrėjo pasaulį. Tai kūryboje man ir yra svarbiausia.“

Populiarumas (arba masinis vartojimas) nėra būtina populiariosios literatūros sąlyga, daug svarbesnis yra aktualių klausimų (sociologinių, politinių, kultūrinių) kėlimo literatūros priemonėmis kriterijus. Juk vien tik didelis tiražas knygos nepaverčia populiariąja literatūra ir atvirkščiai, mažas tiražas nėra motyvas kalbėti apie genialumą. Thomas Stearnsas Eliotas genialumo bruožu vadino gebėjimą atrasti – kas yra perkamos knygos formulė?

Kolumbijos meno kritikai vertina Lituano Nijolė Sivickas de Mockus. 1990 m. ją pavadino “gimdančia geležį”. Ji molį degina žemoje temperatūroje, naudoja metalą. Kūryba iš degintos žemės. (Naują molio deginimo techniką išrado sūnus Antanas Mockus). Jos kūrinių pavadinimai abstraktūs ir filosofiški. Darbus pavadina praktiniais sumetimais, kad galėtų susigaudyti tarp jų,  be to, sako ji, vardas kūrinį išlaisvina.

Tik antrus metus skaičiuojantis festivalis „Monobaltija“ jau turi aštrius ir stiprius dantis, kuriais per keturias dienas paliktas įkandimas kultūriniame Kauno kūne išsiskiria ryškia ir kokybiška žyme.

Kai Kaune atsirado “Skulptūrų zona”, menotyrininkė L.Kreivytė pastebėjo, kad “svarbu net ne patys geriau ir blogiau pavykę darbai, o mintį stimuliuojanti jų visuma, atverianti naujos patirties erdvę”. Ir pridūrė, jog “norėtųsi tikėtis, kad intelektualiai stimuliuojančios skulptūrų zonos Lietuvoje pradės plisti kaip tuščią puošybiškumą naikinantis virusas”. Konkursinė paroda „Metų skulptūra‘09“ parodė, kad kol kas kaip virusas plinta tik komercinės skulptūros.

Didžiausias šalies džiazo festivalis „Kaunas Jazz“ garbingai atšventė 20-metį. Dar ir pernai Kaune nesijautė džiazo mėgėjų atoslūgio, nors festivalio programa dėl sunkmečio buvo sumenkusi. O šiemet jubiliejiniame festivalyje galėjai pasigesti daugelio, atrodė, augte suaugusių su „Kaunas Jazz“ veidų. Festivalio verpete dieną ir naktį sukęsis džiazo jaunimas netgi prasitarė besiilgįs jo buvusios – šiltesnės – auros.

Tarp geriausių 2009 metų skulptorių – net du kauniečiai. Tai paaiškėjo gegužės 5 d. Vilniaus Šv. Jono gatvės galerijoje paskelbus konkursinės parodos „Geriausia metų skulptūra '09“ laureatus.

Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų taryba pakartotinai svarstė gyvenamojo daugiabučio su komercinėmis patalpomis bandymą įsisprausti Laisvės alėjos prieigose (A.Mickevičiaus g.34)  ir KTU centro „Santaka“ projektą. Pirmasis projektas sukritikuotas, o „Santakai“ uždegta žalia šviesa.

Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų taryba pakartotinai svarstė du technokratiškus, bet estetinei miesto raidai labai svarbius projektus: Kauno miesto degalinių išdėstymo schemos specialiojo plano pakeitimas ir KTU integruotas mokslo, studijų ir verslo centras „Santaka“. Abiems projektams dar pasiūlyta tobulėti.

Ne vienam literatūros klasikos garbintojui kelia susirūpinimą populiariosios literatūros plitimas. Neva daugėjant „žemosios literatūros“ tekstų krinta literatūros ir kultūrinio sąmoningumo lygis. Tiesos tokiuose pareiškimuose yra, bet kartais populiariosios literatūros kritika būna nukreipta prieš tokios literatūros egzistavimą apskritai. Kritikos, kuri rimtai imtųsi nagrinėti lietuvių populiariąją literatūrą, kol kas nėra.

Paveldą saugome ateities kartoms, kad ir jos patirtų vienijantį istorijos išgyvenimą, dvasinę darną, ryšį su tradicijomis. Jaučiamės saugesni, kai per daiktus atpažįstame turį šaknis. Be sąmoningai suvokto paveldo reikalingumo (mums patiems) jo išsaugoti bus neįmanoma. Dėl to būtinas paveldo animavimas: verčių viešinimas, dėmesio pritraukimas.

Viešame paminklo A.Mackevičiui projektų aptarime, kuriame dalyvavo architektai, skulptoriai, kitų sričių menininkai, dvasininkai ir politikai, virė diskusijos ir dėl neaiškios paminklo koncepcijos, ir dėl vietos, kurioje jis turėtų būti pastatytas. Portalo kamane.lt skaitytojams pateikiame oficialios konkurso darbų recenzentės – dr.Nijolės Lukšionytės atsiliepimą apie konkursinius pasiūlymus.

Meninės religinių atvaizdų kokybės besiilgintiems katalikams nuolat primenama: „Nesijaudinkit, tai tik atvaizdas, o ne Dievo motina, juo labiau – ne Kristus“. Taip, visi žinome, kad dailės kūrinys – tik tiltas, tik priminimas, pagalba maldoje, nuoroda į Asmenį. Tik kodėl ši nuostata negalioja visiems? Juk prastas menas žeidžia, tai tas pats kaip klausą turinčiam žmogui klausytis prastai atliekamo kūrinio.

Dailininkų autorinės teisės ir atlygis už kūrinio panaudojimą grupinėje parodoje, kataloge: kaip tai įgyvendinama Lietuvoje? Galerijų, parodų kuratorių veiklos turinį ir prasmę sudaro ne tuščios erdvės ir ne  popieriuje išguldytas parodos scenarijus, bet konkrečių dailininkų kūriniai. Kodėl už juos nemokama?  Dailininkai vergauja galerijoms? Kodėl nuvertinta dailininko autorystės kaina?

KAUET diskusijų erdvė -- tarp Kauno pilies ir 7 naujų degalinių. Architektūros ir urbanistikos ekspertų neįtikino naujo degalinių išdėstymo Kaune plano argumentai. Principų ir interesų mūšis dėl Kauno piliavietės sutvarkymo idėjos ir fasadų korekcijos taip pat nebaigtas.

Ar įmanoma pagrįstai atsakyti į klausimą, kodėl vienas menininkas ar meno kūrinys laikomas geresniu negu kitas? Kuo galėtume remtis, atmetę subjektyvų požiūrį, snobistinius interesus, trumpalaikės mados ir komercinės sėkmės vietinėje rinkoje kriterijus? Kad nereikėtų išradinėti vietinio dviračio, pasižvalgykime po pasaulį, kur menininko ir meno kūrinio vertės nustatymo mechanizmas jau išrastas ir puikiai veikia.