KAUET diskusijų erdvė -- tarp Kauno pilies ir 7 naujų degalinių. Architektūros ir urbanistikos ekspertų neįtikino naujo degalinių išdėstymo Kaune plano argumentai. Principų ir interesų mūšis dėl Kauno piliavietės sutvarkymo idėjos ir fasadų korekcijos taip pat nebaigtas.

Ar įmanoma pagrįstai atsakyti į klausimą, kodėl vienas menininkas ar meno kūrinys laikomas geresniu negu kitas? Kuo galėtume remtis, atmetę subjektyvų požiūrį, snobistinius interesus, trumpalaikės mados ir komercinės sėkmės vietinėje rinkoje kriterijus? Kad nereikėtų išradinėti vietinio dviračio, pasižvalgykime po pasaulį, kur menininko ir meno kūrinio vertės nustatymo mechanizmas jau išrastas ir puikiai veikia.

„Pasitikėjimo ratas“ – taip vadinasi šiuo metu Kauno valstybinio dramos teatro fojė eksponuojama penkių dailininkų paroda. Jos pavadinimas inspiravo nesuvaldomą įžangą apie savivaldybės surengtą egzaminą stipendininkams, nes būtent pasitikėjimo menininku šiandien labiausiai trūksta.

Aš nebenoriu tilpti į bagažinę ar į lagaminą. Kai negalima tampa daugiau negu galima, vien todėl, kad kažkokiame Emyratų festivalyje tai bus neįmanoma pateikti, kaip kūrėjas nebematau tokio darbo prasmės. Lieka tik uždarbiavimas, bet jis, kaip sakiau, manęs nebepatenkina.

Kauniečio tapytojo Jono Vaičio (1903-1963) kūrybos paroda iš Vaičių šeimos kolekcijos, šį vasarį surengta privačioje Stasio Juškaus galerijoje Vilniuje, -- malonus netikėtumas, privertęs ne tik meno mėgėjus, bet ir kolekcininkus bei menotyrininkus ieškoti švariai nuvalyto takelio, vedančio per pusnynus prie Sereikiškių parko vartų.

Tyliu rymotoju vadinčiau Vytautą P.Bložę. Atrodo, šio poeto tikslas – ne vaikytis literatūrinių madų ir rinkodaros strategijų, bet tyliai būti su poezija. Pastaruoju metu apie jo poeziją rašoma nedaug. Tačiau jis vis dar rašo. Tyliai, įdėmiai stebi save ir kantriai rymo laukdamas to žodžio, kuris jam ir kitiems nušviestų kelią į būtį.

Gana plataus spektro sudėtingą programą parengęs Kauno simfoninis orkestras su dirigentu M.Pitrėnu nusipelnė plojimų. Nemažai stiprių muzikantų turintis orkestras galėtų nuolatos rengti sudėtingas ir įdomias programas.

Savo darbu prisidedu prie lietuviškos kultūros skleidimo, atkreipdamas dėmesį į kai kuriuos vertingus pastatus. Aš tapau medinę architektūrą, tai, kas joje nepaprasta ir savita. Išgelbėti medinę architektūrą Lietuvoje gali tik lietuviai, tačiau nekalbu kaip pašalietis – aš čia gyvenu. Mano tapyba idėjiniu požiūriu gina tai, kas gražu ir kam iškilo grėsmė.

„Bendrojo plano principai yra labai netobuli. Blogai yra svarstyti teritorijų paskirtis atsietai nuo erdvinių modelių. Labai svarbus Kauno santykis su upėmis. Skaudžiausios vietos ir telkiasi palei upes“(G.Prikockis). „Naujų statybų teritorijos visai nesiderina su istoriniu senamiesčiu ir naujamiesčiu. Pirmiausia turėtume galvoti apie klaidų ištaisymą. Taip pat apie Kauno išskirtinumą ir jo įtaką. Nėra upių jungties su miestu ir pakrančių tvarkymo koncepcijos“ (R.Palys). „Urbanistika turi būti strategija, o ne gaisrų gesinimas“ V.Stauskas).

M.Veriovkina ir Kaunas – vienas neįsisąmonintų arba primirštų daugiatautės XX amžiaus Kauno kultūros istorijos faktų, kaip ir Marko Chagallio, Mstislavo Dobužinskio ar Fiodoro Šaliapino epizodai. Lietuvoje rašytuose M.Veriovkinos laiškuose nemažai Kauno aprašymų ir piešinių. Jos kūryboje esama ryškių lietuviškų motyvų, o paveikslų pavadinimai Europos muziejų lankytojams primena dailininkės ryšius su Lietuva.

Nors knygos herojus tik vienas, vis dėlto tai autentiška knyga apie du menininkus, Arūną ir Aušrą, persmelkta romano ir tikro gyvenimo nuotrupomis, kvapais ir vizijomis. Tokia knygos nuotaika, tokią ją ir reikia priimti. A.Vaitkūno kūryba dabar turi jos vertą globėją, pakankamai išmanančią, mylinčią ir drąsią. Tai – esminis dvigubo portreto štrichas.

Ar nuoširdžiai nėra savitai? Giriu kiekvieną, kuris nebijo natūralios, nors ir antikvarinės, savo pajautos, draudžia „žodį išniekint“ ir prieš išleidžiant poezijos rinktines pagalvoja, ar tai nebus eilinė skaitytoją prispaudžianti žodžių griūtis. Juk poezija arba yra, arba jos nėra. Ir nieko čia neišrasi, kad ir kokią iškalbą, erudiciją ar leksikos arsenalą turėtumei. 

Daugelis skaitytojų prognozuoja, jog Metų knygos laimėtojas aiškus – K.Sabaliauskaitės istorinis romanas „Silva Rerum“. Knygos populiarumo atžvilgiu skaitytojai ir kritikai sutaria: tai yra geras populiariosios literatūros pavyzdys. Debiutinė K.Sabaliauskaitės knyga dažniausiai sulaukia tik pagyrų, tačiau mėginant į ją bent kiek kritiškai pažvelgti, pažyra neadekvačios rašytojos apologetų reakcijos.

Kiek gyvename Kaune, tiek stebime miesto savivaldybės investicijas į miesto dviračių takų projektus. Juos vis nuplauna lietus, o dviratininkai ir toliau jaučiasi nesaugūs. Dabar vėl siūlomas naujas – savivaldybės administracijos užsakytas specialusis dviračių tako planas, kurį nagrinėjo net Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų taryba.

Knygos „Mano meilė stikliniais kaliošais“ viršelis, autoriaus žodžiais tariant, yra apipavidalintas „kaip atvirukas. Kitoj pusėj – atiminimas užrašytas“. Pasak J.Erlicko, ją galima „padovanot mylimam žmogui arba apsigint nuo mylimo žmogaus. Toks svoris. Tegu runkeliai ginasi pliauskomis, o kultūringi žmonės ginasi knygomis“.

Apžiūrėjus saldžių užuominų kupiną T.Candiani parodą “Kiti pasakojimai” ir perėjus užuolaidos skiriamą erdvę, patenki į kitokią atmosferą , kur kalba S.McGuinnesso „Prarasti portretai“. Čia paliesta skaudi netekties tema, apie kurią ne visur ir ne visada garsiai kalbama. Todėl pirmiausia užvaldo smalsumas, tačiau jis sumišęs su slogučiu.

Pirmą kartą vykusi mugė Kauno knygų dienos 2009 baigėsi. Ne visi dalyviai liko patenkinti skaitytojų dėmesiu. Kauno rašytojai, nesulaukę publikos dėmesio, jautėsi ypač vieniši.

Susitikimo su V.Juknaite dalyviai galėjo įsigyti jos naujausią knygą „Tariamas iš tamsos“, kurios esmė glūdi rašytojos prisipažinime: „Aš mėginau eiti iki kalbos pakraščio, kur nebėra žodžių, tik krebždesiai, lemenimas, inkštimas. Rašymas leido man priartėti prie tikrovės, esančios už kalbos ribų.“

Kauno Laisvės alėjoje įvyko performansas „Merkurijaus laidotuvės“. Tikslas -- pagerbti beveik griuvėsiais virtusį anų laikų prekybos galiūną ir įamžinti dar vieną griaunamą architekto A.Sprindžio kūrinį.

G.Gavenavičius, tęsdamas „dievukų“ kūrybos tradiciją, pradeda nuo tos jų būklės, kurioje juos paliko smagiai jų kūnuosna dantis pagalandęs laikas.“ Lino ar kitokių žolynų pluoštai – dailininko kūrinių pagrindas – iš tiesų primena lietaus, vėjo ir dulkių suėstų medinių dievdirbių skulptūrų paviršių.

Nors ir tylus buvo M.Lévino rečitalis Kaune, tačiau koncerto organizatoriams jis kainavo nemažai. Muzikantui specialiai iš Vilniaus buvo atgabentas „Fazioli“ firmos fortepijonas. Kaip būtų nuskambėjęs koncertas grojant toje salėje naudojamu „Petrof“ fortepijonu, mes jau nesužinosime, tačiau pamąstymams vietos užtektinai.

T.Marcinkevičiūtės naujausios rinktinės pavadinimas „K.E.LIONĖ“, atrodo, jau savo grafiniu vaizdu suponuoja naujo kalbėjimo apie sena paieškas. Pats „keliavimo“, „nuolatinio judėjimo“ motyvas nėra naujas, bet dvi raidės, atskilusios nuo žodžių, tarsi rodo, jog kelionė – tai ne tik judėjimas į priekį, bet ir nuolatinis bandymas įveikti tarpą tarp „aš“ ir kito. Ar visame rinkinyje tradiciniam turiniui randamas naujas skambėjimas?

Ar reikalinga aikštė prie Šilainių bažnyčios? Ar bažnyčia pajėgi emociškai priartėti prie pat magistralės? Ar planuojamas muzikos parkas Jonavos gatvėje, šalia Neries ir senamiesčio, taps naujaisiais miesto vartais?

Spalio 29-osios vakarą Vilniuje, “Pamėnkalnio” galerijoje, paskelbti konkurso “Jaunojo tapytojo prizas’09” nugalėtojai. Geriausiu pripažintas tą dieną savo gimtadienį šventęs A.Zakarauskas (paveikslas "Horizontalūs potėpiai"). Jam teko piniginė premija ir suteikta galimybė 2010 metais surengti personalinę parodą “Pamėnkalnio” galerijoje.

Kauno meno bienalė turi sukurti prielaidas kultūrinei veiklai atnaujinti, kviesti bendraminčius diskutuoti apie pilietinę kultūrą. Pirma, tai sutelktų meno ir kultūros žmones, antra – pažadintų kultūrinį gyvenimą ir, trečia, leistų pasidalyti kitų sričių patirtimi. Šių metų bienalė “Textile’09” pabandė tai padaryti. Bet ar tai gali/turi/privalo padaryti tik „Textile09“?.

Alternatyvios krypties literatūros aktyvaus sąjūdžio „Žirklionis“ nariai -- rimtai ir pajuokaudami aptaria savo įspūdžius, patirtus „Poetinio Druskininkų rudens 2009“ ir audiovizualinės poezijos festivalio „Tarp“ renginiuose. Profesionalumo ir nuoširdumo poetų sambūriuose ieškoję jaunieji literatūrologai rado ir tai, ko visai nenorėjo rasti.

Cypa: Klausyk, drauge, tokį bajerį girdėjau. Nu, nerealus, žinok. Girdėjai? Lietuvoj yra renkama Metų knyga?
Gražkė: Eik tu!
C.: Geras bajeris, ar ne? Čia tai bajeris.
G.: Pavarė. Nu, žinok, negirdėjau tokios nesąmonės.
C.: Aš tai neįsivaizduoju. Tai čia, sakau, visiškas bajeris. Nu, aš, pavyzdžiui, suprantu, kaip yra renkamos gražiausia Mis, ar ne? Arba stiliaus guru, ar ne? Arba nuodėmių dešimtukas. Tai čia viskas aišku. Bet tai kaip ir pagal ką jie renka Metų knygą? Bajeris čia.

Praktiniuose „Impact 6“ mokymuose buvo demonstruotas ir skaitmenine 3D spauda vadinamo objektų auginimo sluoksniais pagal kompiuterinį projektą procesas, tačiau daugiausia dėmesio susilaukė būtent rankų darbu grindžiamų įvairių giliaspaudės technikų, taip pat medžio raižinio, litografijos, šilkografijos meistrai. Skaitmeninės technologijos nepajėgia iš šiuolaikinio meno scenos išstumti ir gyvo piešinio.

Būdama soti ir teigiamybių, ir neigiamybių, Č.Lukensko kūryba neleidžia numirti Kauno menui -- sudėtingam, giliam, dirginančiam, paliekančiam pėdsakus ir randus. Tokiam menui, kokį yra palikusi “lūžio karta”, pradedant Arūnu Vaitkūnu, Rimvydu Jankausku-Kampu ir baigiant “Post Ars” grupės veikla.

Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų taryba (KAUET) atidėjo svarstymą dėl Šilainių bažnyčios prieigų formavimo, nes neatvyko detaliojo plano autorė. Netikėtai paaiškėjo, kad senieji KTU fakultetai – pakeliui į nacionalinių kultūros vertybių registrą, todėl KTU studentų miestelio detaliojo plano scenarijus gali keistis. Laukime tęsinio.

Spektaklio „100 m2“ kūrėjams, kurie spėjo per daug trumpesnį negu oficialus spektaklio laikas pasakyti daug ką svarbaus, tikrai nebereikėjo įrodinėti, kad Etnos ugnikalnio išsiveržimas yra šiek tiek pavojingas.

Tai nėra knyga, leidžianti pajusti vartotojišką skaitymo malonumą, tačiau suteikianti skaitytojui naujos patirties: masinė kultūra ne menkinama, bet žaidžiama jos ženklais; kasdienybė ir buitis yra suderinama su poezija; kalba nėra tik bendravimo priemonė, bet galima su ja eksperimentuoti (poeto žaidimas kalba primena avangardinius keturvėjininkų ieškojimus).

E.Markūno tapyboje ryški atžagareiviška drąsa. Paveiksle “Nuskendęs Pinokis” ironizuojami ir negailestingai preparuojami dalykai, kurie kažkada paveikslo autoriui buvo svarbūs, beveik šventi. Dabar tarsi norima atsikratyti praeities. Šiame darbe dailininkas tapatinasi su Pinokiu – savo mokytojo, tapytojo A.Martinaičio drobių herojumi, ir, ironizuodamas pats save, “pasiskandina” žaliuose Kauno vandenyse.

Gyvenimiškas absurdas reflektuojamas tikslingai, atkreipiant dėmesį į problemas, o ne siekiant padėti jas užmiršti. Tarkime, naujojo cirko klouno atgimimas: klounai nebejuokina, jų juokai yra pikti, dažnai žiaurūs, scenoje jie vaidina pedofilus ar serijinius žudikus. Jie nekuria gyvenimo fikcijos, o pateikia jo interpretaciją.

Sugrįžti į miestą su visa moters gyvenimo našta ir laime buvo paprasčiau, negu vėl tvirtai paimti į rankas teptuką. Meno aplinka, kūrybos atmosfera net ir Kaune yra gerokai pasikeitusi. E.Velaniškytės tapyba nešiuolaikiška. Spalvos nešoka į akis, neironizuojama, nediskutuojama, jai nerūpi globalios temos.

Kauno senamiestyje, tarp pilies ir Vilijampolės tilto, netoli Nemuno ir Neries santakos viena didžiausių nekilnojamojo turto projektų plėtotojų ir valdytojų Lietuvoje UAB „Baltisches Haus“ architektams, urbanistams, kraštovaizdžio architektams rengia atviras kūrybines dirbtuves „Lituanica“ Tikslas -- sukurti šios teritorijos užstatymo viziją.