Rss Facebook
2017
Gruodis
13
Naujienos
2017 Gruodis
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Kauno bienalė 2017: kokios atminties trokštame?  3

Kristina Budrytė-Genevičė
www.kamane.lt, 2017-11-29

Kauno bienalė jau skelbia uždarymo renginį: lapkričio 30 d. 17 val. Kauno paveikslų galerijoje rodomas Judith Wechler dokumentinis filmas apie kultūros teoretikę Svetlaną Boym (1959–2015) „Exile and Imagination“ (2017 m., 60 min.). Pristatymo metu apie S. Boym mintis diskutuos menotyrininkės dr. Linara Dovydaitytė ir dr. Agnė Narušytė.

Šis renginys yra skirtas tiems, kurie sekdami bienalės žemėlapiu savarankiškai ar ekskursijų metu aplankė daugumą parodos „Yra ir nėra“ kūrinių, išsidėliojusių Kauno viešosiose erdvėse. Šį rudenį mieste buvo atvertas netolimos praeities nervas. Tik tai padaryta ne archeologijos instrumentais, kasinėjant ir nupučiant dulkes nuo rastų iškasenų, o pasitelkiant menininkų kūrybą – bent trumpam tapo kitaip matomos visų užmirštos aikštės, akligatviai, kiemai, namai ar net Nemuno ir Neries santaka bei Prisikėlimo bažnyčia.

Mokslininkė S. Boym savo knygoje „Nostalgijos ateitis“ (2001)[1] ir kalba apie kitokį praeities sluoksnių atvėrimą. Rašydama apie nostalgiją, istoriją ir atmintį, ji išskiria kelias nostalgijos rūšis: atkuriamąją, kitaip dar restauracinę, ir refleksyviąją. Restauracijos šalininkai gręžiasi į praeitį kaip į sustingusį kadrą ir bando jį sugrąžinti į čia ir dabar bet kokia kaina (mat tiki viena objektyvia istorija). Anot S. Boym, tokios rimtu veidu atliekamos paskatos gali tapti pavojingos.

Šia teorija galėjome įsitikinti dar bienalės pradžioje. Socialiniuose tinkluose pasirodžiusios pirmosios fotografijos su į dėžę, padarytą iš statybinių medžiagų, uždaryta Juozo Zikaro „Laisvės“ statula sukėlė ne taip suprasto vaizdo džiaugsmą ir pasitenkinimą. Žmonės, nieko nenumanę apie bienalės renginius, galvojo, kad pradedama „Laisvės“ statulos restauracija. Vėliau, paaiškėjus detalėms, pamačius „dėžės“ vidų ir daugmaž susipažinus su menininko Tatzu Nishi sumanymu, – naujai kontekstualizuoti jau esamą kūrinį, t. y. įkurdinti laisvės simbolį senoje virtuvėje, vienintelėje sovietmečiu privačioje erdvėje, – kilo pasipiktinimo audra. T. Nishi idėja buvo prilyginta vos ne karinei intervencijai. Dar niekada menas Kaune nebuvo taip gausiai aptarinėjamas.

Galime prisiminti ir jau klasikinius kūrinius, kurie sukėlė ne ką mažiau audrų. Vienas pirmųjų viešojo meno pavyzdžių, skulptoriaus Richardo Serra (g. 1938) „Lenkta arka“ (1981, Niujorkas), buvo išmontuotas pasipiktinus piliečiams, bet vėliau „atgaivintas“ mažesniu formatu muziejuje ir literatūroje. Rašytojas Williamas Gaddis satyriškai aprašė tuos įvykius savo romane („A Frolic of His Own“, 1994). Dabar, kai viešojo meno arba konkrečiai vietai skirto meno istorija pasipildė ir įdomiu lietuviškuoju atveju, viskas turbūt baigsis daug proziškiau – teismuose. Kai kurie Kauno „Laisvės“ debatų dalyviai (bienalės sumanymams oponuojanti grupė) bienalei užsidarius veikiausiai atsidurs teisme dėl grafičių „Laisvė laisvei“, užrašytų ant išorinių „virtuvės“ sienų.

Kita S. Boym įvardyta nostalgijos rūšis – refleksyvioji – vertina individualią ir kultūrinę atmintį ir nesirūpina taip, kaip atkuriamoji, tradicine nacionaline praeitimi. Bet tiek viena, tiek kita nostalgija naudojasi tais pačiais impulsais, vartoja tuos pačius simbolius (S. Boym juos prilygina Marcelio Prousto madleniško sausainio galiai), tik pasakoja skirtingas istorijas. Taip abi šios nostalgijos susidūrė ir ties „Laisvės“ paminklu, tik negali išsitekti vienoje erdvėje, todėl ne plečiami, o laužomi rėmai ir kryžiuojamos ietys.

Refleksyvios nostalgijos braižas matomas ir kituose bienalės kūriniuose, ypač tuose, kurie primena žydų istorijas Kaune. Tačiau skirtingai nuo pirmojo atvejo, šie kūriniai buvo gana tyliai apeinami ir tarsi nematomi plačiajai visuomenei. Bet žodinės bienalės programos metu kuratorei dr. Rasai Antanavičiūtei užklausus menininkų, kodėl jie tai daro, t. y. kuria kitokius, nei įprasta, paminklus ir renkasi Holokausto temą, keli tuo metu diskutavę svečiai išsakė savo intencijas, kurios gerai nusako tą nostalgijos būvį.

Horstas Hoheiselis perklausė savęs: „Kodėl, kodėl aš vaikštau su savo atmintimi? Kai pradėjau užsiiminėti monumentais, pirma padariau „Nuskendusį fontaną“. Buvo daug nepatenkintų žmonių, neva, tiek daug mokesčių, pinigų sudėta, o ateini ir nieko nematai: tik vanduo krenta į skylę. Todėl turėjau ieškoti argumentų. Nuėjau į miesto archyvus. Ten radau dokumentų, nuotraukų, biografijų apie žydų bendruomenę. Ir kiekviename susitikime nepatenkintai publikai sakydavau, kad jei jūs nors vieną šių žmonių sugrąžinsite, tada aš pastatysiu fontaną su obelisku, t. y. pozityvia forma, o ne atvirkščiai.“ H. Hoheiselis archyvuose taip pat sužinojo, kad daugybė žydų iš Kaselio buvo deportuoti į Rygą, o jo tėvai – vokiečių baltai – atvyko iš Rygos, taip menininkui ši istorija darėsi vis artimesnė ir intymesnė. H. Hoheiselis tvirtino, kad jis vis dar jaučiasi esantis „istorijos belaisvis“.

Pasak profesoriaus Jameso E. Youngo, rašydamas apie Holokaustą, mąstydamas apie tai, jis vienu ar kitu būdu visa tai sistemina. „Laikau visą tai per rašytojo rankos atstumą. Toks mano asmeninis būdas su tuo tvarkytis. Jeigu aš to nedarysiu, tai mane sunaikins.“ „Tvarkydamasis“ su šiuo paveldu, J. E. Youngas tvirtino save tokiu būdu apsaugantis nuo viso to ir kartu jis išlieka atviras tai siaubingai galimybei, kuri nutiko kažkada ir vėl gali nutikti. „Reikia visada laikyti vieną akį nukreiptą į praeitį, o kitą – į ateitį, dėl budrumo“, – pabrėžė J. E. Youngas. Profesorius pasidalijo prisiminimu, kaip šis klausimas kadaise jį nuvedė į teologinę erdvę, tarsi klaustume Dievo: „Kodėl?“ „Nes vieninteliai žmonės, kurių to galime paklausti, būtų nusikaltėliai, to (Holokausto) kaltininkai. Ir jie turėjo atsakymą, jie paaiškino labai aiškiai, kodėl darė tai, ką darė (bet jų atsakymas nėra tai, ko mes ieškome).“ Šio atsakymo negalimybė J. E. Youngui priminė Aušvice kalėjusio rašytojo Primo Levi memuaruose aprašytą įvykį, kuomet troškulio kankinamas kalinys atsilaužęs ledo gauna smūgį į veidą nuo prižiūrėtojo. Paklausęs: „Kodėl? Kodėl tu tai padarei?“ Gauna atsakymą: „Čia nėra „kodėl“.

Kartais menininkų intencijų atvėrimas prikausto dėmesį ne mažiau nei pats meno kūrinys. Atrodo, tokie projektai ir iš žiūrovo reikalauja labai daug, nes dauguma Kauno bienalės kūrinių (tų, kurie nebuvo labai išgarsinti dėl tylios vizualizacijos) buvo nukreipti į tokį žmogaus tipą, kuris, nematydamas nieko apčiuopiamo ar materialus, vis tik kažką pajunta ir pamato. Kitaip tariant, jie skirti retai dabar pasitaikančiam tipui, kurį mitologas Mircea Eliade vadina „religingu žmogumi“. Pasak M. Eliade, šiam žmogui pasaulis visada turi antgamtinę prasmę, jis visada jam atskleidžia kokią nors šventybės savybę. „Kiekviena kosmoso skeveldra yra „perregima“: jos egzistavimo būdas rodo savitą būties ir, vadinasi, šventybės struktūrą.“[2]

Būtent dauguma bienalės kūrinių, nors padaryti iš „skeveldrų“, bet atveria miesto erdvės ir laiko struktūrą. Tai Horsto Hoheiselio ir Andreaso Knitzo instaliacija „Perdirbta atmintis“ Sąjungos aikštėje, Jenny Kagan interaktyvus paminklas „Didžioji akcija. 1941 m. spalio 28 d.“ Vytenio gatvėje (II pasaulinio karo metais vieta buvo žinoma kaip Demokratų aikštė) ir kt. Šiuos refleksyviosios nostalgijos paminklus sunku surasti: nėra aiškios vietos, aiškaus objekto. Pavyzdžiui, į ką žiūrėti Sąjungos aikštėje? Tai vieta šalia buvusio žydų geto. Sovietmečiu čia stovėjo memorialas komjaunuoliams. 1991 m. memorialo reljefai buvo išvežti, bet vieta taip ir liko nesutvarkyta (menininkų „numestos“ transportavimui skirtos dėžės tą netvarką ir perkraustymo etapą pabrėžia). Išlikusios aptrupėjusios ilgos sienos, memorialo architektūrinės liekanos irgi iškalbingos – tai paruošta vieta šiukšlynams, ne atminčiai. Buvusioje Demokratų aikštėje dabar aikštės nėra, nėra net kur atsistoti drėgną rudenį – aplinkui balos, purvas, nuo to gelbsti ėjimas į parduotuvę (kaip vėliau supranti, tai ir yra šios akcijos dalis). Jokio paminklo čia nėra ir nebuvo, tik atsitraukimo ženklas – išeiti kuo greičiau iš vietos, kur prieš 76 metus gestapo viršininkas žydus varė tai į kairę, tai į dešinę, o ryte, atsidūrę nelemtoje pusėje, 9 200 žmonių buvo sušaudyti[3].

Išties, tokiose vietose gelbsti tik refleksyvi nostalgija, kuri puoselėja ir saugo „laiko erdvės ir atminties sudaužytus fragmentus“ (S. Boym), primena miestui apie jo sudaužytą šerdį, neguodžia jo, bet ironizuoja, negelbsti lozungais, kad jau išmokome istoriją, bet kaip tik primena, kad istorijų gali būti visokių. Ir niekas nėra apsaugotas.

_______________

[1] Svetlana Boym. The Future of Nostalgia [interaktyvus]. New York: Basic books. 2001. Prieiga per internetą: https://sculptureatpratt.files.wordpress.com/2015/07/svetlana-boym-the-future-of-nostalgia.pdf.

[2] Mircea Eliade. Šventybė ir pasaulietiškumas. Vilnius: Mintis, 1997, p. 76.

[3] Avraham Tory. Kauno getas: diena po dienos. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000.

 

Kristinos Budrytės-Genevičės nuotr.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*