Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė
Archiforma, 2006/2

Pailgą dviaukštį pastatą, apsuptą ūksmingų kaštonų ir klevų, valstybės švenčių progomis mėgsta lankyti kauniečiai, o ir dažnas atvykėlis, žingsniuodamas pėsčiųjų traktu Rotušės ir Katedros linkui, čia užsuka suintriguotas skverelyje jaukiai įsikūrusių skulptūrų. Taip, tai istorinė Laikinosios sostinės Prezidentūra, 1998-2003 m. restauruota ir šiuo metu atvira lankytojams kaip Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinys. Rūmus simboliškai „saugo“ iš bronzos lietos trijų tarpukario prezidentų figūros, čia įkurdintos 1996 m.: Antaną Smetoną atvaizdavo skulptorius Alfonsas Vaura, Kazį Grinių - Stasys Žirgulis, Aleksandrą Stulginskį – Vytautas Narutis (vietas parinko architektas Kęstutis Mikšys). Prezidentūros rūmų istorija, prasidėjusi lygiai prieš 160 metų, ne visiems gerai žinoma, todėl čia norime pristatyti skaitytojams jų atsiradimo bei kaitos peripetijas.

Po Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo carinė Rusija prisijungtose teritorijose siekė įtvirtinti savo valdžios ženklus. Vilniuje rezidavęs generalgubernatorius nusavino vyskupų rūmus, kurie 1824-1832 m. pagal architekto Vasilijaus Stasovo projektą buvo perstatyti iškilmingo reprezentacinio klasicizmo stiliumi (dabar čia Lietuvos Respublikos Prezidentūra). 1843 m. atskyrus Kauno guberniją, šios valdytojui taip pat reikėjo nors ir mažesnės, bet išvaizdžios rezidencijos. Pradžioje manyta statyti Gubernatūrą vietoje uždaryto pranciškonų vienuolyno trobesių (dab. Muitinės g.), pagrindiniu fasadu atsuktą į Nemuno krantinę. Kol vyko svarstymai, gubernatoriaus įstaiga nuomavo patalpas senamiestyje, Ferdinando Petrausko trijų aukštų name (dabar T. Daugirdo g. 4). Tačiau caro administracija vengė išlaidauti gubernatūros statybai, todėl 1866 m. išsinuomavo dviaukštį Solomono Feinbergo namą erdviame sklype su sodu prie tuometinės Sankt-Peterburgo gatvės. 1876 m. Vidaus reikalų ministerija visgi šį pastatą nupirko. Atkūrus Lietuvos valstybę, į rūmus 1919 m. rugsėjo 1 dieną įsikėlė Lietuvos Respublikos prezidentas ir jo kanceliarija, kurie čia dirbo iki pat sovietų okupacijos 1940 m. birželio 15 d. Gatvė prie prezidentūros buvo pavadinta Prezidento gatve. Tarpukario laikotarpis paliko neišdildomą pėdsaką rūmų istorijoje, tačiau jų architektūra atstovauja ankstesnį laikmetį.

ILIUSTRACIJOS:

1. Floros Čechavičienės namo projektas, sudarytas kapitono F.Vinterio. Kopija iš Kauno apskrities archyvo;
2. Solomono Feinbergo valdos planas 1876 m., nupirkus ją Gubernatūrai. Tamsesniu tonu paryškinti rūmai ir pagalbiniai trobesiai. Kopija iš Rusijos centrinio valstybinio istorijos archyvo Sankt-Peterburge.
3. Gubernatūros pertvarkymo projektas: numatytas rytinis priestatas ir kiemo galerija, E. von Mikvico projektas, 1876 m. Kopija iš RCVIA.

Kodėl Gubernatūrai buvo pasirinktas minėtasis Feinbergo namas? Kiek žinoma iš Kauno architektūros tyrinėjimų, XIX a. viduryje mieste trūko solidžių rezidencinio pobūdžio namų. Tokius namus paprastai statydavosi pasiturinti bajorija; Vilniuje miesto rezidencijas turėjo Sapiegos, Sluškos, Tiškevičiai, Oginskiai. Kauno gubernijos dvarininkai labiau puoselėjo savąsias provincijos sodybas. Tačiau ir mus dominantis gubernatūros pastatas yra „bajoriškos kilmės“. Raseinių I gildijos pirklys S.Feinbergas jį statė ne pats, o 1860 m. nupirko iš rūmų patarėjo žmonos Pranciškos Belozerskienės. Pastaroji jį įsigijuso iš kolegijos asiesoriaus našlės Floros Čechavičienės (Florianna Czechowiczowa), kuri ir buvo tikroji rūmų fundatorė. Kolegijos asiesoriaus (beje, tai vidurinysis VIII rangas Rusijos imperijos civilinėje tarnyboje; žemiausias buvo XIV) našlė atstovavo tą vietinės bajorijos sluoksnį, kurį caro valdžiai pavyko įtraukti į valdymo aparatą, bet niekada nepasisekė iki galo asimiliuoti. Didelį žemės sklypą Čechavičienė įsigijo iš dominikonų vienuolyno ir valdė pagal 1844 m. sudarytą kontraktą (po vienuolyno uždarymo žemę perėmė Kauno miesto dūma). Jokių pastatų sklype tada dar nebuvo. Flora Čechavičienė 1846 m. gavo leidimą statyti dviaukštį čerpių stogu namą pagal Gubernijos statybos komisijos tarnautojo kapitono F.Vinterio projektą. Suprojektuotas stačiakampio plano simetriškas pastatas, kurio pirmame aukšte numatyti 7 dideli kambariai, antrame – 9 (1 pav.). Neaišku, kas naudojosi namu 20 metų (iki įsikeliant Gubernatūrai): galbūt gyveno patys savininkai, o gal nuomavo kokiai įstaigai. 1846 m. suprojektuotas pastatas buvo siauresnis ir trumpesnis už dabar esamą. Nuo projekto nutolta jau bestatant – iškart suformuotas aukštesnis beletažo (antrojo aukšto) tarpsnis, jo langams suteiktos pusapskričių arkų formos, frontonėliais ir sienos pastorinimu išryškintos trys fasado ašys – centro ir kraštų. Manoma, jog antroji savininkė Belozerskienė apie 1852 m. pastatą padidino: jam iš abiejų pusių buvo primūryti rizalitai, šiek tiek išsikišę šiaurės pusėje, vakariniame rizalite suformuota paradinė laiptinė. Patalpos viduje išdėstytos dviem eilėm, anfiladine tvarka. Iš pastarojo laikotarpio likę puošnūs tekinti laiptų turėklai, filinginės uosio medžio durys, langų rėmai, baltų koklių krosnys, o taip pat trys cilindriniais skliautais dengtos rūsio patalpos po namo šiaurės vakarų kampu.

Rezidenciją įsigijęs pirklys Feinbergas 1866 m. priešais namą užsodino skverą, atvirą miestiečių pasivaikščiojimams ir aptvėrė jį tvora. Kadangi valdoje nebuvo pagalbinių trobesių, 1868 m. palei vakarinę sklypo ribą jis pastatydino kiemo fligelį bei arklidę-ratinę. Virš arklidės-ratinės suformuotas antras aukštas, naudotas gubernatoriaus kanceliarijai. Vieno aukšto mūriniame fligelyje buvo gubernatūros virtuvė, gyveno virėjas ir liokajus.

Baigiantis nuomos terminui, 1876 metais valdžia nusprendė pirkti Feinbergo namą; tam skirti 48 tūkst. sidabro rublių; 35 tūkst. buvo sumokėti už pastatą, o 14,5 tūkst. išleista remontui. Nupirktame name buvo po 11 kambarių abiejuose aukštuose, parketo grindys, olandiškos baltų koklių krosnys, puošnus židinys pirmame aukšte. Pagal gubernijos architekto Edmundo von Mikvico projektą 1876-1877 m. prie rytinio rūmų galo primūrytas priestatas vadinamiems „vaterklozetams“, o šiaurės fasade tarp rizalitų įrengta atvira dviaukštė galerija, suteikusi architektūrai daugiau atvirumo, ryšio su aplinka (3, 4, 5 pav.). Galeriją rėmė ne kolonos, bet paprasti keturkampio skerspjūvio stulpai, lubos buvo tašytų lentų, medinės tvorelės - tekintų baliustrų. 1890 m. prie galerijos pristatytas medinis prieangis-veranda su balkonu virš stogo. Prieangis-veranda ir galerija stilistiškai atrodė kaip vienalytis darinys.

ILIUSTRACIJOS:

4. E. von Mikvico 1876 m. sudarytas pirmojo aukšto planas: parodytos keičiamos durų angos, perstatomos krosnys, o taip pat rytinis priestatas ir galerija. Kopija iš RCVIA.
5. E. von Mikvico 1876 m. sudarytas antrojo aukšto planas. Kopija iš RCVIA.
6. Brėžinys esamų Feinbergo trobesių (1876 m. sudarė E. von Mikvicas), skirtų Gubernatūros tarnybinėms patalpoms ir kanceliarijai. Kopija iš RCVIA.

Gubernatūros sklypas šiaurės pusėje tęsėsi iki Vilkomirskaja (tarpukariu – Povilo Lukšio) gatvės. Palei rytinę ribą buvo sumūryta masyvi aukšta siena, skyrusi nuo kaimyninės valdos, o palei vakarinę ir šiaurinę sklypo ribas išdėstyti pagalbiniai trobesiai: vieno aukšto „služba“ (dar vadinta sargybine, vartais ji buvo sujungta su gubernatūros pietvakariniu kampu), ratinė su kanceliarijos patalpomis antrame aukšte, sandėlis, medinis kiemo namas (2 ir 6 pav.). Rytiniam kiemo pakrašty stovėjo medinis kėglių paviljonas ir pavėsinė. Didelis šiaurinis kiemas su trobesiais funkcionavo ir Prezidentūros laikotarpiu, rytiniame jo kampe buvo netgi šiltadaržis. Tik sovietmečiu sklypas sumažintas, prie tuometinės Požėlos gatvės pastačius daugiabutį penkių aukštų namą. Tuo metu buvo nugriauti pagalbiniai Prezidentūros trobesiai, formavę pusiau uždarą kiemą. Rūmai prarado autentišką istorinę apsuptį. Išliko tik kaimyninis XIX a. vidurio namas (vienalaikis su Gubernatūra) Gimnazijos ir Šv. Gertrūdos gatvių kampe, kuris 1937-1940 m. priklausė advokatui ir meno kūrinių kolekcionieriui Mykolui Žilinskui, o dabar yra labai apleistas.

Kai gubernatoriaus rūmus perėmė Lietuvos Respublikos Prezidentūra, 1923-1924 m. vyko remonto darbai. Įrengtas kuklus butas prezidentui ir oficialių priėmimų apartamentai (9, 10 pav.); kanceliarijos patalpos išdėstytos kiemo pastate. Į prezidento šeimos butą rytiniame rūmų krašte buvo atskiras įėjimas iš šiaurinio kiemo, o per paradinį įėjimą pietų pusėje būdavo patenkama į laukiamąjį ir adjutanto kabinetą. Prezidento priimamieji kambariai (didysis ir mažasis), kabinetas ir valgomasis buvo antrame aukšte, miegamasis su prieškambariu ir vonia – pirmame. Įrengtas centrinis šildymas. Medinė šiaurės fasado galerija ir prieangis apie 1933 m. buvo uždengti ir įstiklinti, o virš prieangio balkono padarytas stogelis. Uždengus galeriją, valgomojo salone tapo per tamsu, todėl lubose įrengtas didžiulis švieslangis, kurio antstatas („namelis“) iškilo virš rūmų stogo. 1935 m. Prezidentūros teritorija aptverta santūraus geometrinio ažūro tvora, išlikusia iki šiolei. Tarpukariu pastato stogas buvo cinkuotos skardos, kuri tikriausiai užklota XX a. pradžioje, nes dokumentuose nurodoma, jog 1890 m. būta čerpių dangos. Pagrindinis fasadas tarpukariu beveik nepakito, tik pašalinti virš kraštinių frontonėlių buvę parapetai su kryžiukų formos išpjovomis (7, 8 pav.).

ILIUSTRACIJOS:

7. Prezidentūros pietinis fasadas apie 1928 m. Nuotrauka iš Lietuvos centrinio istorijos archyvo fotodokumentų skyriaus. P-32881
8. Prezidentūros pietinio fasado fragmentas apie 1935 m. Matyti pagrindinio įėjimo prieangis ir tarnybinis fligelis (“sargybinė”). Nuotrauka iš Lietuvos centrinio istorijos archyvo fotodokumentų skyriaus. P-25569
9. Iškilmių salė Prezidentūros gyvavimo laikotarpiu. Nuotrauka iš Lietuvos centrinio istorijos archyvo fotodokumentų skyriaus. P-23882

Tarybmečiu pastatas patyrė įvairiausių pertvarkymų, sudarkiusių jo sluoksniuotą ir istoriškai iškalbingą autentiką. Sovietinei ideologijai pastato istorija buvo neparanki, todėl siekta ją „neutralizuoti“ pionierių rūmų, mokytojų namų funkcijomis. Net gatvė, kurioje stovi istorinė Prezidentūra, sovietmečiu pervadinta Felikso Dzeržinskio (!) vardu, o jai lygiagreti dabartinė Šv. Gertrūdos gatvė įgijo kito komunistinio veikėjo Karolio Požėlos vardą. Remontų metu perdanga buvo negrabiai sutvirtinta gelžbetonio sijomis, pirmame aukšte išgriauta daug sienų, įrengta kino salė, kurios grindų nuolydžiui teko netgi nukasti dalį grunto. Virš prieangio-verandos buvęs balkonas su stogeliu apmūrytas, o galerija, tarpukario laikais tik pusiau uždara, buvo užmūryta aklinai (pertvarkymų projektą 1975 m. parengė „Komprojektas“). Taigi, kiemo fasadas visiškai neteko buvusių atviros struktūros elementų. Pagrindiniame fasade nugriautas prieangis su lieto ketaus kolonėlėmis, o tokios pat stilistikos centrinio balkono tvorelė pakeista primityvia metaline (paliktos tik lietos konsolės). Puošnūs arkinių beletažo langų rėmai, primenantys gotikinius masverkus, irgi buvo sunaikinti, nukapota ir kolonėlė, puošusi dvilypio centrinio lango perskyrą.

1989 m. pabaigoje rūmai perduoti Vytauto Didžiojo karo muziejui, tačiau dar ilgokai užtruko juose įsikūrusių įstaigų iškeldinimas. 1998 m. AB „Kauno PRPI“ parengė restauravimo projektą (jo vadovė - architektė Nijolė Švėgždienė, architektūrinės dalies autorė Julija Zaleckienė); prieš tai atlikti išsamūs architektūriniai bei istoriniai tyrimai. Iškilo opus klausimas - kurį pastato gyvavimo laikotarpį atkurti, kuris laikytinas vertingiausiu? Paveldosaugos ekspertų taryboje susidūrė dvi nuomonės: vieni specialistai pasisakė už „sluoksniuotą“, t.y. XIX amžių ir tarpukarį atspindintį sprendimą, kiti buvo už „puristinę“ Prezidentūros rūmų reprezentaciją. Apsispręsta respektuoti Prezidentūros gyvavimo laikotarpį, kaip reikšmingiausią Lietuvos valstybės istorijai. Dėl to buvo apsispręsta atstatyti tą plano ir tūrio sandarą, kurią pastatas turėjo tarpukariu. Nuoseklumas reikalavo atkurti ir medinę antrame aukšte įstiklintą galeriją, atvirą prieangį su balkonu, taip pat ir išsišovusį stoglangio „namelį“. Projekto autorės, tęsdamos klasikinę restauratorių tradiciją, darbų ataskaitą ir apibendrinimą publikavo profesinėje spaudoje („Kultūros paminklai /7“, Vilnius: Savastis, 2000, p. 91-96). Todėl su jų kruopštaus darbo rezultatais šiandien gali susipažinti kiekvienas besidomintis Prezidentūros istorija.

Restauravimo metu visi sovietmečio naujadarai buvo nuardyti, o sunaikintus elementus siekta maksimaliai atkurti pagal išlikusią ikonografinę medžiagą ir statybos darbų metu surastus autentiškus fragmentus. Vienas iš tokių netikėtų atradimų buvo centrinės antro aukšto salės frizo juosta, datuojama XIX a. pabaigos laikotarpiu. Surasti jos fragmentai, atlikti labai reta technika (Lietuvoje – vienintelis toks pavyzdys): augalinis iš gipso lietas ornamentas sutvirtintas arklio šerių pluoštu. Pradžioje ornamento būta paauksuoto. Darbų metu atsiskleidė ir kita originali detalė – puošnios keramikinės karnizo konsolės pagrindiniame fasade (jos buvo aptinkuotos). Konsolės restauruotos ir paliktos natūralios spalvos. Atstatyti šoninių frontonėlių parapetai bei vėliavos smailė. Atkurtas pagrindinį įėjimą dengiantis stogelis, remiamas dekoratyvių metalinių kolonėlių. Aplinkui pastatą nukastas pakilęs grunto sluoksnis, susidariusi įduba grįsta akmenimis. Šiaurės fasade atkurti elementai iš medžio: baliustrų tvorelės, galerijos lubos ir karnizas, įstiklinto antrojo galerijos aukšto apkalimas. Galinėse (rytų ir vakarų) sienose eksponuotos surastos metalinės vartų įkabės, keramikos plytelių fragmentas.

Restauravimo darbai buvo pradėti 1998 m., tačiau dėl nutrūkusio finansavimo sustojo ir baigti tik 2003 m. Darbus vykdė bendrovė „Marijampolės statyba“. Simbolinis istorinės Prezidentūros atidarymas įvyko 2003 m. vasario 16 d., minint Lietuvos valstybės įkūrimo 85-ąsias metines. Įrengta prezidentūros laikotarpio ekspozicija, kaip memorialinė vertybė atkurtas prezidento Antano Smetonos darbo kabinetas. Vytauto Didžiojo karo muziejų perėmus Krašto apsaugos ministerijai, Prezidentūros rūmai buvo perduoti Nacionaliniam M.K. Čiurlionio dailės muziejui. 2005 m. liepos 5 d. įvyko šio muziejaus suorganizuotos parodos „Sugrįžtančios relikvijos“ iškilmingas atidarymas.

1990 m. pastatas įtrauktas į istorijos paminklų sąrašą, o 2003-09-09 LR Vyriausybės nutarimu jam patvirtintas kultūros paminklo statusas (G242KP). Saugomas kompleksas - rūmai ir tvora su vartais; jam pripažinta istorinė ir architektūrinė vertės. Pastatas atstovauja XIX a. istorizmo architektūrą, papildytą tarpukario elementais. Stilistiškai jo formas galima sieti su neobaroku. Ankstyvajam istorizmui būdingi lieto ketaus elementai (prieangis, balkonas), o taip pat medis interjere - paradiniai laiptai su tekintų baliustrų tvorele.

ILIUSTRACIJOS:

10. Prezidentas A. Smetona darbo kabinete apie 1928 m. Nuotrauka iš Lietuvos centrinio istorijos archyvo fotodokumentų skyriaus. P-23884

Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės tekstas
Vacio Valūžio fotografijos
Kitos iliustracijos išRusijos centrinio valstybinio istorijos archyvo,
Lietuvos centrinio istorijos archyvo irKauno apskrities archyvo fondų