Vaida Almonaitytė-Navickienė
Archiforma, 2006/3

Architektas: Jurgis Rimvydas Palys
Projekto vadovas ir konstruktorius: Algirdas Steponavičius
Generalinis rangovas: AB „Kauno tiltai“
Rangovas: UAB „Kauno energetikos remontas“
Įgyvendinta: 2005

Aleksoto tiltas per Nemuną Kaune – neatsiejama miesto įvaizdžio ir istorijos dalis. Laikui bėgant kito ir tilto vieta, ir formos bei statybinės medžiagos, tačiau ši funkcinė Senamiesčio ir Aleksoto jungtis per Nemuną visada išliko. 2005 metais pagal architekto Jurgio Rimvydo Palio projektą buvo atlikta tilto renovacija, sukėlusi nemenką šurmulį ir profesionalių architektų gildijos oficialiose įstaigose, ir jos kuluaruose. Į diskusiją dėl tilto pakeliamosios dalies konservavimo, dėl sienučių su totalitarinės simbolikos ženklais likimo ir galiausiai naujųjų tilto šviestuvų įsitraukė žurnalistai ir visuomenė. Ką gi, ir tiltas svarbus upių miesto atributas, ir jo savalaikis atnaujinimas buvo to verti. Šiandien atnaujintas ir sutvirtintas Aleksoto tiltas veikia ir tinkamai eksploatuojamas turėtų veikti dar 100 metų. Todėl analizuotinas ir vertintinas kaip stabiliai svarbus urbanistinis Kauno miestovaizdžio formantas.

Žinoma, jog kelis pontoninius tiltus per Nemuną 1812 m. pastatė Napoleono kariuomenės kariai. Nors kariuomenė žygiuodama dalį tiltų komponentų išardė ir gabeno įkandin, Aleksoto tilto užuomazga išliko. Iki Pirmojo pasaulinio karo rimtesnių konstrukcijų tilto nebuvo pastatyta. Nuolat kito jo vieta: tai kelis šimtus metrų upe aukštyn, tai nusileisdavo iki Vytauto bažnyčios. XIX a. viduryje pradėta tvirtinti Nemuno krantinė, vadinamoji „cimbruvka“, suformuotos patogios prieigos prie upės. 1915 m. vokiečių kariuomenė pastatė medinį sąraminį tiltą, tačiau atsitraukdama ir jį sudegino. Medinis tiltas buvo laikinai atstatytas, kol 1930 m. jį pakeitė plieninis arkinis tiltas, pavadintas Vytauto Didžiojo vardu. 1941 m. jau Aleksoto vardą turėjęs tiltas buvo susprogdintas. Vėliau kelis kartus atstatytas ir vėl sprogdintas arba griautas potvynių. 1946–1948 m. nutiestas dabartinis tiltas su pakeliama vidurine dalimi, jo projekto autorius buvo architektas Levas Kazarinskis. 1995 m. Aleksoto tiltas buvo įrašytas į Lietuvos kultūros paveldo architektūros – technikos paminklų registrą. Akcentuota technologinė tilto vertė, t. y. vidurinė pakeliamoji dalis. Dėl nepalankiai susiklosčiusios miesto transporto sistemos Aleksoto tiltas ilgą buvo vienintelė jungtis tarp Senamiesčio ir kairiojo kranto. Ilgainiui nusidėvėjusio tilto būklė tapo avarinė, reikėjo jį skubiai atnaujinti. Galiausiai, perkėlus didžiąją dalį automobilių srauto ant naujojo M. K. Čiurlionio tilto, imtasi tvarkyti Aleksoto technologinį rara avis (Lot. retenybė).

Pontoninis tiltas per Nemuną 1915m. A.Kühlewindto fotografija. Atvirukas iš A.Burkaus rinkinio

Medinis tiltas per Nemuną XXa. III deš. Juozo Stanišausko (?) fotografija iš albumo „Kaunas“. KTU ASI bibliotekos rinkinio

Vytauto Didžiojo tiltas 1930 m. Jokūbo Skrinskos fotografija iš albumo „Vytauto Didžiojo 1930 m. Kaunas“. Iš A.Burkaus rinkinio

Atlikus tilto esamos būklės tyrimą, paaiškėjo, jog itin susidėvėjusios vidurinės pakeliamosios dalies sijos, nepataisomai pažeista perdangos hidroizoliacija. Atramos po sprogdinimų per Antrąjį pasaulinį karą atstatytos nekokybiškai – jos supleišėjusios, o į vieną ramtą skverbiasi vanduo. Naudojant itin kokybišką betono remontinį skiedinį, pašalinti pavojingi įtrūkiai ir kavernos. Atstatyti buvę tilto ramtų apdailos akmenys iš granito. Dalis metalinių konstrukcijų pakeistos naujomis. Geriau išsilaikę elementai restauruoti, korozijos pažeistos vietos nuvalytos smėliasrove. Tilto sijos gamybos metu nudažytos drėgmei atspariais dažais, vėliau iš atskirų detalių surinktos vietoje. Toks gamybos metodas užtikrina ilgą sijų eksploatacijos trukmę.
Ekspertizės metu buvo nustatyta, kad pakeliamoji tilto įranga neveikia nuo tilto pastatymo pradžios. (Nors šaltiniai fiksuoja, jog 1930 m. sausio 16 dieną tilto atidarymo proga pakeliamoji dalis visgi veikė.) Atidaryme dalyvavusiam Lietuvos Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai ir kitiems susirinkusiems buvo pademonstruota, kaip veikia „tilto vidurio atidarymas garlaiviams perplaukti“. Atidarymas trukęs tik penkias minutes („Vytauto Didžiojo tiltas Kaune“, Trimitas, 1930 01 16, p. 49.).

Tilto perspektyva. Eskizas

Šviestuvo kolonos brėžinys

Aleksoto tilto statybos etapų kartograma

Renovacijos metu architektas Palys siūlė atgaivinti tilto pakeliamąją funkciją, nors būtų reikėję keisti saugumo reikalavimų neatitikusias technologines dalis. Tačiau dalis paminklosaugininkų nepritarė, teigdami, jog medžiagų ar dalių keitimas jau nebūtų restauracija. Taip, laikantis įstatymo raidės, o ne esmės, nebuvo atgaivinta tilto savastis ir vertybė – vienintelė žinoma Lietuvoje pakeliamoji funkcija (Klaipėdos istoriniame uoste veikia pasukamas tiltas.). Optimistiškai ramina projekto vadovo ir konstruktoriaus Algirdo Steponavičiaus patikinimas, jog pakeliamojo dalis nebuvo panaikinta – įdėjus daug darbo ir lėšų, tilto vidurinė dalis galėtų būti atnaujinta.
Šiandien ne itin svarbu, kieno galva buvo priimtas nepalankus ir netoliaregiškas sprendimas. Tačiau ilgainiui atgaivinant Kauno kaip upių miesto viziją, nepralaidus tiltas gali virsti rimta problema, pareikalausiančia dar didesnių investicijų.

Kaip kompensacija už prarastą vertybę atrodo tilto važiuojamosios dalies atnaujinimo rezultatai. Čia sunkiasvorė plieno stilistika jungia vertikales ir horizontales į vientisą erdvinį koridorių. Pasak architekto Rimvydo Palio, saugotini tilto pilonai, forma ir monumentalumu primenantys senovės Egipto architektūrą, padiktavo šviestuvų kolonados mintį. Buvo suprojektuotas funkcinis važiuojamosios dalies ir šalitilčių apšvietimas. Tolygiais intervalais išdėstytos 8,5 metrų aukščio šviestuvų atramos. Jose įrengti smūgiams atsparūs matinio stiklo langai, apšviesti iš atramų vidaus. Viršun siaurėjančios, funkciniais šviečiančiais kapiteliais vainikuojamos kolonos formuoja dinamišką oro interjerą. Pasirinkta mėlyna stiklo inkliuzų spalvos raiška priklauso nuo paros laiko. Melsvo apšvietimo niuansų kupinas šviesos tunelis aktyviai ir darniai įsilieja į Nemuno slėnio panoramą tamsiu paros metu. Dieną, kuomet tilto spalvinė raiška silpnesnė, išlieka aktuali horizontalių ir vertikalių ritmika. Čia svarbios plieninės šalitilčių atitvaros ir turėklai. Pradžioje ketinta restauruoti senuosius špižinius turėklus ir taip eksponuoti tilto istoriją. Vėliau šios minties atsisakyta, nes dėl turėklų nusidėvėjimo (išlūžusios tvirtinimo vietos, turėklai pažeisti giluminės korozijos, sumontuoti nesaugiu posvirio kampu) jų restauruoti praktiškai nebuvo galima. Ši padėtis buvo itin palanki idėjinei tilto vizijai. Kartu su nusidėvėjusiomis dalimis buvo pašalinta ir totalitarizmą propaguojanti simbolika. Tilto važiuojamosios dalies kompozicija išliko darni.

Architektas Palys toliau tęsia pradėtą atraktyvios Senamiesčio ir Aleksoto jungties viziją. Pagal miesto perspektyvinį planą kairiajame Nemuno krante bus krantinė, todėl tvarkomas kairysis prietiltis, formuojama funkcionali nusileidimo vieta prie upės ir keleivinių laivų prieplaukai tinkama aikštelė.
Kauno Nemuno slėnyje stokojama ir tiltų, ir kitų architektūrinių dominančių, kurios savo konstrukcija ir forma sklandžiai įsilietų į miestovaizdį. Todėl džiugu, kad toliaregiškai skleidėsi ne kuklaus ir plokščio, o erdvėje aktyvaus tilto idėja. Aistringai ir nuosekliai domėdamasis inžineriniais statiniais, architektas numatė, jog tiltas turi būti solidaus ir funkcijai palankaus dizaino. Madingas šiuo metu ydingai plintantis formos minimalizmas, anot Palio, šiuo atveju buvo nepriimtinas, tarsi kokia „architektūros mažakraujystė“. Tąsyk ferrum (Lot. geležis.) preparato suvartota optimaliai.

Tekstas Vaidos Almonaitytės-Navickienės
Fotografijos Vacio Valužio
Iliustracijos iš Rimvydo Jurgio Palioarchyvo,
KTU ASI bibliotekos ir Antano Burkaus rinkinių