Rss Facebook
2017
Liepa
28
Naujienos
2017 Liepa
          1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31            

A. Macijauskas: mums reikia ir proto, ir kumščių, ir širdies 1

2017-07-11
A. Macijauskas. Nuotr. iš Kamane.lt archyvo

"Suirusiam dabarties pasauly fotografija gali mums kalbėti", – pristatydamas Aleksandro Macijausko fotoalbumą "Ratas" sakė Sigitas Geda. Jo žodžiai, prieš septyniolika metų įrašyti vieno žinomiausių Lietuvos fotografų albume, nepavaldūs laikui. Kaip ir palinkėjimas: "Tegu Viešpats leidžia mums atsukti gyvenimo juostą."

"Sveiki, maestro", – pasisveikinome su A.Macijausku, kai jis mus pasitiko didelio savo namo vestibiulyje. "Ar lengvai radote? – paklausė. – Persikėliau iš Žaliakalnio į Aleksotą, pagaliau turiu normalų darbo kambarį, bet kai reikia mane surasti, daug kas klaidžioja."

"O Dieve, čia Macijauskas!" – mums kopiant laiptais į antrą aukštą, kuriame įkurtas fotomenininko kabinetas, kuždėjo Akvilė (nuotraukų autorė Akvilė Snarskienė – red. past.). Taip, mums kelią rodė tikrai jis, Nacionalinės premijos laureatas, vadinamas ne vienos kartos mokytoju, Lietuvos fotografijos aukso fondo grynuoliu.

Susitarėme, kad kalbėsime ne apie jo fotografiją, nes apie ją jau tiek prikalbėta ir prirašyta, kad vargu ar yra kur įsiterpti. "Jums įdomu, ką aš galvoju apie gyvenimą? – šyptelėjo A.Macijauskas. – Gerai galvoju. Gyvenimas yra įdomus."

Apie susitikimus

"Mano darbo stažas – per 50 metų. Aš kvailiojau – dainavau, šokau, rašiau prastus eilėraščius, fotografavau, bet dirbau nuo šešiolikos metų. Dirbau ir spaudoje, buvau fotokorespondentas, rašiau trumpus tekstukus. Sutikau fantastiškų žmonių. Dramaturgas Grušas, pavyzdžiui. Atėjau išsigandęs, kaip čia su juo reikės bendrauti, o jis: sėsk, išgerk konjako. Paskui aš jį fotografavau, padariau nuotraukų, išėjo "Kultūros baruose", paskui jos buvo eksponuojamos parodose.

Arba dailininkas Šimonis. Ateinu aš pas jį, sėdi toks liūdnas. Sako: "Koks baisus laikas ta senatvė. Nieko negaliu sugalvoti. O šeima reikalauja pinigų, turiu uždirbti." Jis buvo nutapęs tą savo įžymiąją "Lietuvaitę", tai ir vienaip ją pertapo, ir kitaip. Nieko naujo nesugalvoja. Verkia. Dabar aš jau supratau tą jausmą. Kai jaunas, atrodo, turi labai daug laiko ir neišmatuojamas jėgų atsargas. O paskui..."

Apie sėkmę

"Man pasisekė. Taip, gyvenime man tikrai pasisekė. Turiu du vaikus, abu normalūs. Nė vienas nesėdėjo kalėjime. Nors ką gali žinoti, juk sako, ubago lazdos ir tiurmos neišsižadėk... Ir dar kažko? Pamiršau. A, ligos. Taip. Ligos."

Apie permainas

"Viskas taip keičiasi. Juk pamenu, kad Kaunas buvo didelis kaimas, kauniečiai kiaules laikydavo. Dainavos rajonas, kur gimiau, buvo pievos ir balos. Žmonės ten augino triušius.

Kartais naktimis, mes, vaikigaliai, užimdavome eilę prie duonos parduotuvės. Kad tėvai pamiegotų. Paskui jie ryte ateidavo ir stodavo į tą eilę. O mes ką, užimdavome eilę ir eidavome sandėlių plėšti.

Kai palyginu savo vaikystę su dabartinių vaikų, su savo anūkės..."

Apie prisitaikėliškumą

"Pirma mano mašina buvo zaporožietis. Na, kaip iš to anekdoto: "Ko toks sulinkęs, persikreipęs? Zaporožietyje sėdėjau". Paskui  nusipirkau žigulius. Jau dirbau redakcijoje, viskam būdavo eilės, profsąjunga, partijos komitetas svarstydavo, leisti tau nusipirkti mašiną ar neleisti, nesvarbu, kad pinigų turėjai.

Žurnalistams šia prasme buvo lengviau. Taip, egzistavo cenzūra, bet valdžia jų truputį prisibijodavo.

Man dabar keista – jauni žmonės valdžioje, keturiasdešimtmečiai, nori cenzūros!

Kiek mumyse noro įtikti, patikti, kiek prisitaikėliškumo, davatkiškumo!

Taip, būdavo Maskva, bet mes kartais patys sau kiaušinius išsipjaudavome. Prisimenu, Maskvoje – paroda, apie 500 fotografijų iš Lietuvos, tarp jų Rimanto Dichavičiaus "Žiedai tarp žiedų". Pakabinome. Po kurio laiko man skambutis iš Vilniaus: nuimti Dichavičių. Nukabinome. Kitą dieną ateina du vyrai, jauni, rusai. Sako, vakar čia kabėjo darbai, Dichavičiaus, juose merginos, kodėl jų nebėra? Sakau, mums liepė nukabinti. Taip, dar paskambinau į Lietuvą Sutkui, jis sako, supranti, įsakymas, griežtas, nukabinti. Tai tie vyrai, matyt, patys paskambino į Vilnių, kažką ten paaiškino, mums liepė vėl pakabinti tuos aktus. Visą naktį kabinome Dichavičių atgal.

Kiek mumyse noro įtikti, patikti, kiek prisitaikėliškumo, davatkiškumo!"

Apie tango

"Su Edmundu Kolevaičiu darome knygą apie tango. Aš pasiūliau – kadangi tango yra šokis, kurį šoka ir dideli, ir maži, ir neįgalieji, ir tas šokis liudija apie meilę, kuri nė vieno neaplenkia ir lydi nuo gimimo iki mirties, tai galima tą dalyką, to šokio esmę perteikti per žmogaus vidų, per emociją, prisilietimus.

Ispanijoje šoka tango gatvėje, pro šalį eina žmonės, stumia vežimėlius su vaikais. Kokios tų vaikų veido išraiškos, kaip jie stebi šokėjus! Tai viską paiškina."

Apie laidotuves

"Mano fotografijų ciklas "Turgūs" – važiuodavau fotografuoti su šeima, su žmona ir vaikais. Nuvažiuojame į kokį miestelį, vaikai dar miega, aš kelias valandas dirbu, paskui – į mašiną ir važiuojame vis kitu maršrutu. Su vaikais įvairiose Lietuvos vietose lankydavau bažnyčias ir kapines. Turiu tokią mintį – fotografijose, kurios pritvirtintos ant antkapių, gyvena žmonių sielos. Jos stebi mus.

Šiaip aš esu fotogravavęs laidotuvių, šermenų, nors ne bet kam, tik giminėms ir draugams, kai paprašydavo. Man svarbus tas momentas – atsisveikinimas, išlydėjimas iš šio gyvenimo. Gimimas ir mirtis – tie du dalykai man visada buvo esminiai.

Antanas Sutkus Vilniuje turėjo draugų kaip šunų, bet savo mamos išėjimą pakvietė fotografuoti mane. Santariškėse, ligoninėje. Paskui – laidotuvės.

Jos, laidotuvės, yra visas gyvenimas. Sielvartas, ašaros. O šalia, žiūrėk, paukštelis čiulba."

 

Jūratė Kuzmickaitė

Kauno.diena.lt, 2017 07 09

Daugiau skaitykite: http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/macijauskas-mums-reikia-ir-proto-ir-kumsciu-ir-sirdies-819447


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*