Rss Facebook
2017
Rugpjūtis
18
Naujienos
2017 Rugpjūtis
  1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31      

Tapytoja J. Varkulevičienė: kūryba yra išsikalbėjimas 0

2017-08-08
Asmeninio archyvo nuotr.

"Kūryba tai – išsikalbėjimas", – teigia dr. Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė, kurios drobėse tarpsta trapūs asmeninės patirties momentai, apsaugoti pastozišku, dinamišku dažų sluoksniu. Prisileisdama žiūrovą visai arti, kartu tapytoja išlaiko pagarbią distanciją, kiekvienam individualiai pažinti savo tiesą ir sudėlioti jos spalvų spektrą. Kiekvienas kalbantysis – išklausomas. Kiekvienas, esantis tyloje, yra gerbiamas. J.Aukštikalnytės-Varkulevičienės kūrybos bruožas – tiesa ir atvirumas. Jie netobuli, nenudailinti, neperdėti. Tikri.

– Autoportretas tai – kopija, atspindys ar akcentuota mentalinės, dvasinės jausenos išraiška?

– Tradiciškai portreto funkcija – pavaizduoti ir įamžinti žmogų, ypač jo veidą. Jose Ortega y Gassetas (ispanų filosofas ir eseistas – aut. past.), kalbėdamas apie tapybą, pabrėžia, kad "tradicinis dailininkas, tapydamas portretą, jaučiasi įpareigotas realaus asmens ir stengiasi maksimaliai tiksliai atkartoti proto pasirinktą vieną iš scheminių jo atvaizdų, kurių jis jungia begalybę. Kas gi atsitiktų, jei menininkas, užuot tapęs jį, nuspręstų tapyti savą to žmogaus idėją, savą jo schemą? Tada paveikslas būtų pati tiesa ir neįvyktų neišvengiamas krachas. Paveikslas, atsisakydamas nurungti realybę, išliktų tuo, kuo iš tiesų yra: nerealybe. Menininkas tapo aklas išoriniam pasauliui ir nukreipia žvilgsnį į vidinius subjektyvius peizažus".

Man nėra svarbu tiesiogiai vaizduoti, atkartoti supančią realybę, todėl tapydama atsisakau beveik visų portreto žanrui priskiriamų bei privalomų detalių: atpažįstamumą suteikiančių simbolinių reikšmių ar autentiškų veido bruožų. Specialiai nenaudoju portretiškumą pabrėžiančių žymių: anatominių veido dalių bei aplinką indentifikuojančių detalių. Kiekviename tapytame portrete yra dalis manęs, mano patirties ir išgyvenimų. Tai – tam tikra autoportretavimo forma. Savęs tapymas tai – asociacijų, tam tikrų atsiminimų projekcija. Tiesiog bandau vizualizuoti atmintį – tam tikro momento būseną, pavidalą.

– Kas lemia autoportreto atlikimo techniką?

– Man yra įdomus dialogas tarp manęs ir aplinkos bei vaizdinės raiškos, labiausiai atspindinčios tą situaciją ir būseną, ieškojimas. Atlikimo tecniką lemia pati autoportreto idėja, nulemta tam tikros emocinės patirties. Dažniausiai tam įspūdžiui užfiksuoti renkuosi įvairias technikas ant popieriaus: grafitą, pastelę, akvarelę, guašą, koliažą, mišrią techniką. Neretai tai yra nedidelio formato darbai. Vėliau idėjas tęsiu tapydama didesnio formato darbus aliejine technika.

– Kūrimo procesas vyksta remiantis natūra ar naudojantis fotografijos medija?

– Dažniausiai remiuosi natūra. Nedidelis veidrodėlis ant stalo, šalia paletės, būtinas ne dėl tikslaus veido bruožų atkartojimo – jis padeda stebėti šviesos kaitą veide, kuriančią autoportreto nuotaiką, spalvą, įtampą.

Kiekviename tapytame portrete yra dalis manęs, mano patirties ir išgyvenimų.

– Kuo remiatės ieškodama autoportreto spalvinės išraiškos?

– Kaip jau minėjau, šviesa – pagrindinis spalvos šaltinis. Todėl dažnai stebiu, tyrinėju praeivių, sutiktų žmonių veidus, skirtingai apšviestus, pastebiu save daug kur: vitrinų atspindžiuose, parduotuvių veidrodžiuose ir t.t. Šviesa sukuria nuotaiką, reflektuoja emocijas, lemia išraiškos būdus. Visa tai tarsi tapybos "sufleris", padedantis atrasti autoportreto spalvą, jos formą.

 

Parengė Ainė Jacytė

Kauno.diena.lt, 2017 08 04

Daugiau skaitykite: http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/tapytoja-j-varkuleviciene-kuryba-yra-issikalbejimas-823381


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*