Rss Facebook
2017
Spalis
21
Naujienos
2017 Spalis
            1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31          

Simona Bladženauskaitė: kūryba įmanoma be kančios 7

Kalbėjosi Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė
www.kamane.lt, 2017-06-12

Simona Bladženauskaitė – Kauno miesto kamerinio teatro aktorė, švenčianti trisdešimt penkerių metų sukaktį ir skaičiuojanti dešimtus šiame teatre praleistus kūrybos metus. Atviras pokalbis su visada savo nuomonę turinčia charizmatiška aktore – apie naujos teatrinės krypties idėją ir tai, kokie neišvengiami pokyčiai laukia jaunos menininkės, sulaukus šių jubiliejų.

Tradicinis klausimas – kodėl būtent teatras? Ir kokiu keliu teko nueiti iki jo?

Aš jau gimiau žinodama, kad nieko kito veikti nenoriu. Nebuvo jokių svarstymų apie kitas specialybes. Šiek tiek dar domino šokis, tačiau pasiblaškiusi choreografijos srityje, vėl grįžau į aktorinį. Pasirodo, mano močiutė taip pat norėjo būti aktore. Dar prieš karą ji su dviem seserimis ir kitomis merginomis (iš viso septyniolika merginų) tėvo rugių lauke buvo pastačiusios spektaklį – taip, kaip įsivaizdavo pačios. Bet tai sužinojau visai neseniai.

Kodėl būtent teatras, net nežinau. Mokykloje dalyvaudavau visokiuose renginiuose, labai norėdavau išeiti į sceną. Baigusi mokyklą iš karto žinojau, kur stosiu, niekur kitur ir nedaviau dokumentų. Bet Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje tuo metu rinko kursą Lietuvos rusų dramos teatrui ir reikėjo mokėti rusų kalbą be akcento, tad net nestojau. Pabandžiau laimę stodama į režisūrą Klaipėdoje, tačiau trečiame ture manęs paklausė, ar noriu būti režisiere, ar vis dėlto aktore. Atsakiau, kad aktore, ir neįstojau. Smarkiai išgyvenau, bet režisiere iš tikrųjų būti nenorėjau. Teko metus palaukti.

Esu iš Telšių ir čia prie Dailės akademijos veikė choreografijos, muzikos ir dailės studijoms skirta aukštesnioji mokykla. Joje pasirinkau choreografiją. Reikėjo pastatyti šokio kompoziciją, kurioje pati ir šokau. Pasirodymas buvo skirtas tos mokyklos auditorijai – studentams ir dėstytojams, bet, labai puikiai pamenu tą momentą, tą mažytę akimirką, kol prasideda plojimai, ir tuo metu įvyko kažkas viduje, užsikrėčiau scena. Supratau, kad kitko daryti nenoriu. O kitais metais sėkmingai įstojau į LMTA, V. Čibiro kursą. Vėliau perstojau į Klaipėdą, P. Gaidžio kursą, ten ir baigiau. Prieš porą metų Vilniuje kolegijoje metus vėl studijavau choreografiją – man patinka šokti. Į profesionalias šokėjas nesitaikau, tiesiog to norisi dėl savęs.

Kas taip stipriai traukdavo ir tebetraukia lipti į sceną?

Pirmiausia, patys žmonės, žiūrovai, dialogas su jais, energetiniai mainai, tas buvimo scenoje jausmas. Dabar jis tapo rutina, nes tu į sceną eini jau daug metų, bet pirmieji išėjimai suteikdavo adrenalino. Atrodo, atsiveria akys. Tuo tarpu gyvenime esu kur kas uždaresnė. Labai gaila, kad viso to, ko išmokė scena, realiai gyvenime nenaudoju ir kad kartais vaikštau nuleidusi galvą... Scenoje išsikrauni, pasigydai kai kurias žaizdas. Jeigu kas nors kelia rūpestį, gauni spektaklį ta tema ir vėl norisi gyventi. Scena pagydo net peršalimą ar galvos skausmą, nes personažas neserga. Išeini iš užkulisių ir, jeigu vaidmuo aktyvus, žiūrėk, pamiršti viską ir nebesergi.

O kaip atsidūrėte Kaune?

Netikėtai. Niekada negalvojau apie Kauną, nes kai studijavau Vilniuje, kursai buvo renkami Šiaulių dramos teatrui, o kai Klaipėdoje – Panevėžiui ir Klaipėdai. Bet kai baigėme studijas, buvo švenčiamas P. Gaidžio jubiliejus ir jis į meninę programą pasikvietė mus su diplomine programa. Tarp daugybės svečių buvo ir Stanislovas bei Aleksandras Rubinovai. Jie turėjo studiją, kurioje mokė studentus vaidybos, kai kurie vaidindavo jų spektakliuose. Ir jie pasiūlė man atvykti į Kauną, į jų teatrą. Taip čia ir atvažiavau – jau dešimt metų esu čia. Ir kaip tik po tokios sukakties išeinu...

Išeinate?!

Kalbu apie išėjimą iš etatinio darbo. Kauno mažąjį teatrą jau prijungė prie Kamerinio teatro – jo jau nebėra. O koks likimas laukia Kamerinio, irgi nežinia, šio teatro pertvarkymo procesas vis dar vyksta. Kol kas konkrečių planų ateičiai neturiu. Žinau tik tiek, kad baigiasi vienas mano gyvenimo etapas. Išmokau gyventi pasitikėdama tuo, kas bus. Esu įsitikinusi, kad laukia kažkas kitas. Nemanau, kad teatras išeis iš mano gyvenimo, tiesiog bus pertrauka. Galima daug ką sugalvoti, rasti naujų galimybių, tereikia norėti ir ieškoti, o kai sėdi kampe ir bambi, gaili savęs ar ieškai kaltų, gyvenimo laikas eina neproduktyviai. Bambėti neverta (juokiasi) – tiesiog gaišti laiką. Kai bambi, nekuri. Niekas su tavimi nenori bendrauti, neprieina ir nieko nepasiūlo. Aš visa tai priimu net kaip šventę, nes matau, kad mano gyvenime vyksta perversmas, pokytis, kuris yra privalomas ir neišvengiamas.

Kaip vertinate teatre įvykusius pokyčius? Kaip jie palietė Jus pačią?

Nesiimu nei kažko teisti, nei kaltinti. Kiekvienas esame atskiras kūrėjas ir turime savo požiūrį. Įvyko tai, kas turėjo įvykti. Buvo sunku emociškai – juk nežinia, kuo šis perversmas pasibaigs. Bet gyvenime ne vieną kartą taip jau buvo, kad nieko neturėjau ir nežinojau kur eiti, bet greitai sulaukdavau kokio pasiūlymo.

Šie jubiliejai – tiek asmeninis, tiek darbinis – mane sodina į kėdę ir verčia susimąstyti apie tai, ką padariau, ir ar noriu toliau taip gyventi. Dabar esu dideliame vidiniame virsme. Mąstau apie tai, kiek mano patirtyje yra manęs pačios ir kiek tai buvo kitų žmonių įtaka. Kol studijuoji, tave formuoja, o dabar jaučiu laisvę pasakyti, kad ne visos tiesos, kurias į mane įdėjo, atitinka mane. Nepritariu tam požiūriui, kad tik per kančią ir auką gimsta kūryba. Tai dalykai, kurių aš nesuprantu. Kad reikia viską pamiršti dėl teatro, net save, ir būti tik teatre. Šito aš nebenoriu. Kūnas yra neamžinas, o jis yra pagrindinis mūsų instrumentas. Dabar atsigręžiau į savo kūną, sveikatą, suprasdama, kad neturėsiu kito kūno, kad jį reikia saugoti ir globoti.

Ar stengiatės išlaikyti pirminę vaidmens energiją?

Blogiausia, kai kartojiesi, todėl svarbu būti čia ir dabar. Kai užfiksuoji, kad reikės kažką padaryti vaidinant kitą kartą, tai jau tampa nebegyva, nes tas niuansas gimė būtent tada. Bet yra aktorių, kurie vaidina „automatu“. Nors kai per dieną vaidini tris spektaklius, tai yra neišvengiama ir tampa labai sunku įpūsti gyvybės kiekvienam jų. Vis dėlto energiją išlaikyti išmokstama, nors kartais grįžęs namo ir krenti kaip lapas. Būna ir priešingai, kada tu pasikrauni. Reikia išmokti energiją valdyti – esi savo kūno šeimininkas ir gali sąmoningai save pataupyti. Dabar tai padaryti pavyksta natūraliai, bet pradžioje būdavo taip, kad jau nuo ryto ruošiuosi vakare vyksiančiam spektakliui. Jausdavau tokią baimę, kad viską reikia daryti labai atsakingai. Vis dėlto, atsipalaidavus atsiranda daugiau vidinės laisvės, gimsta laisvesnis kontaktas su žiūrovu, nes savęs neblokuoji.

Kuo Jus žavi kamerinio teatro erdvė, kuriai atidavėte dešimt savo gyvenimo metų?

Čia yra intymu – vaidini šalia žiūrovų ir matai jų akis. Didžiojoje scenoje tu atsistoji ir kalbi paskutinei eilei. Ir akademijoje moko vaidinti paskutinei eilei. Kameriniam teatrui šito nereikia, gali vaidinti labai natūraliai. Čia jau yra nuoširdumo išbandymas. Meluoti tokiame atstume tiesiog negali. Man didžiausias malonumas ir yra tai, kad tu gali žiūrėti į žmogų, su kuriuo kalbiesi ir dėl kurio būni scenoje. Būdavo gastrolių, kai išvažiuoji į didesnes sales ir jauti, kad nėra akustikos, kad reikia rėkti, o kai pradedi rėkti, nukenčia viskas. Galimybė pažiūrėti žiūrovui į akis ir išvysti, kad jis tau atsako, man yra didžiausias teatro stebuklas. Dirbdama su Rubinovais turėjau unikalią galimybę „pasimatuoti“ ne vieną pagrindinį vaidmenį, išmokti susitvarkyti su dideliu vaidmeniu, nes čia jų turėjau daug. Tai irgi labai vertinu.

Koks Jūsų svajonių teatras?

Kaip tik jo viziją sau dabar ir formuluoju. Mąstau, ko gi iš tikrųjų norėčiau. Turiu teisę, kaip ir visi, norėti ir to siekti. Pirmiausia apmąstau patį darbo procesą ir santykius kolektyve. Tikiu, kad kūryba yra įmanoma be kančios. Kūryba per meilę yra daug produktyvesnė. Atsirado atsakomybės jausmas tam, ką šneku scenoje. Ne visoms temoms pritariu. Bet tai yra darbas, tad turi tai daryti. Gavai vaidmenį, eini ir darai. Nebenoriu kai kurių temų ir dirbti tam tikrais principais. Nelabai tikiu, kad aplink egzistuoja vien tik smurtas ir negatyvas. Kiek yra negatyvo, tiek yra ir pozityvo. Tikiu, kad kiekvienas kuriame savo pasaulį – kiek žmonių, tiek pasaulių. Mano pasaulyje negatyvo nėra: man patinka pasitikėti žmonėmis, sukurti kažką gražaus. Norisi vaidinti tai, kas įkvepia, o ne kas po spektaklio sukelia galvos skausmą. Noriu teatro, kuris turėtų misiją įkvėpti gyventi, daryti kažką gero. Po tokio darbo pasikrauni ir pats. Kūryba per kančią yra labai kukli, išspausta. Atsipalaidavęs gali padaryti daugiau ir su džiaugsmu. Norėčiau sukurti šviesesnio teatro modelį. Pasikalbame su kolegomis, yra ir panašiai mąstančių studentų. Tad galbūt kažkas ateityje ir pavyks.

Kas, Jūsų akimis, turėtų atsitikti, kad to negatyvo mūsų žmonėse neliktų?

Žmonės nelabai supranta, kad turi laisvę rinktis. Kad ir vėjuotoje dienoje galima įžvelgti grožį. Aš vis galvoju, kaip teatre padaryti vėją ir pakedenti plaukus žiūrovams, kad išpūstų tą visą negatyvą (šypsosi). Pamirštame, kad žmogus yra gamtos dalis, apsimetame, kad esame miesto vaikai. Įdomu susikurti kažkokių pramogų, bet pamiršti pažiūrėti į dangų, praleisti mėnesius nemačius dangaus, yra kvaila. Nes tu esi gamta, priklausai nuo metų laikų. Saulė leidžiasi – eini miegoti ir neapsimesi, kad tau nereikia miego. Bandymas apsimetinėti baigiasi ligomis. Man įdomu, kiek tie, kurie bamba, yra matę saulėtekių. Kiek Kauno gyventojų vaikščioja basomis po rasą? O tai juk labai gydo. Galbūt saulėlydžius mato daug kas, bet saulėtekių – mažai. O jeigu dar tai yra saulėtekis gamtoje, kada aplink viskas bunda ir matai, kaip atsiveria gėlių žiedai, prabunda paukščiai... Magiškas laikas... Pati esu iš Žemaitijos ir dažnai grįžtu ten, pasivaikščioju paežerėmis ir jaučiuosi pasikrovus, vėl prisiminusi save.

Manau, kad teatras turėtų būti vieta, primenanti, kad aplink yra daug gražių dalykų. Bet teatras yra tik priemonė, daug svarbesnis yra pats gyvenimas (nors buvau mokyta mąstyti, jog nesvarbu, kas tavo asmeniniame gyvenime vyksta, svarbus yra tik teatras). Teatre mes tik pasidaliname požiūriais. Pradėjau tyrinėti savo pojūčius ir supratau, kad pasaulyje visko pilna, bet mes labai daug ko nematome. Ir patys sau to neleidžiame pamatyti. Tad ir pabaigai norėčiau palinkėti visiems nebijoti gyventi. Pati dažnai save pagaunu, jog gyvenu ne dabar. Gyvenu ateities planuose arba prisiminimuose, praeityje, tuo, kas atsitiko prieš savaitę, bet ir per šią savaitę įvyksta daugybė svarbių dalykų. Gyventi čia ir dabar bei išjausti tai šimtu procentų! Tai – palinkėjimas ir sau pačiai...

Ačiū už pokalbį.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*