Ar tikrai jie nežino ką daro? 0

www.kamane.lt, 2017-12-04

Jussi Valtonen. „Jie nežino ką daro“. Romanas. Vilnius: „Alma littera“, 2017

Jussi Valtonen – suomių rašytojas, studijavęs filologiją, bet pašaukimą atradęs neuropsichologijos studijose. Yra parašęs kelis romanus, novelę, tačiau labiausiai jį išgarsino net šešerius metus rašytas ir 2014 m. pasirodęs romanas ,,Jie nežino ką daro“. Reikšmingiausia Suomijos „Finlandia“ literatūros premija ir pripažinimas visame pasaulyje paskatino pasidomėti šiemet ir lietuviškai pasirodžiusiu knygos vertimu (vertėja Aida Krilavičienė). Vertėja viename iš interviu yra užsiminusi, kad verčiant šį romaną reikėjo domėtis ne tik naujausiomis technologijomis, bet ir pasigilinti į neuropsichologinius dalykus.

Nors romanas gan didelės apimties – daugiau nei penkių šimtų puslapių, tačiau knyga skaitoma lengvai ir greitai, yra daug dialoginių situacijų, kurios dažniausiai lakoniškos, aiškiai suprantamos. Tačiau romane taip pat nemažai ir vidinių veikėjų apmastymų, jų psichologinių būsenų pateikimų, sugrįžimų į praeityje nutikusius įvykius. Per sugįžimą į prisiminimus atsiskleidžia veikėjo charakteris, jo mastysena, požiūris į pasaulį, santykis su visuomene. Būdamas neuropsichologijos mokslų daktaras, autorius šiame romane naudoja daug mokslinės terminologijos.

Romanas apima trijų skirtingų žmonių gyvenimus: amerikiečio Džo, suomės Alinos ir jų sūnaus Samuelio. Iš pirmo žvilgsnio tai tikrai gan skirtingi žmonės, bet paaiškėja, kad jie visi vienodi, savirefleksyvūs ir kiekvienas su savo paslaptimi, kurios niekas nesugeba atskleisti, netgi pats. Netikėta profesoriaus Džo ir magistrantės Alinos pažintis Italijoje vykusioje konferencijoje virto painia ir dramatiška gyvenimo istorija. Pamažu skleidžiantis veikėjų charakteriams, aiškėja, kad vis dėlto nei vienas, nei kitas nežino, kokio bendro gyvenimo jie trokšta, ko nori vienas iš kito ir tiesiog patys nežino ką daro. Gimus sūnui Samueliui, viskas lyg ir turėtų stoti į savo vietas, tačiau įvyksta atvirkščiai – prasideda didelė šeimos drama. Sūnus turėjo juos suartinti, tačiau kitos problemos juos dar labiau skyrė. Džo nori išvykti į Ameriką, nes Suomijoje jis susiduria su dideliais kultūrų skirtumais, kurie neleidžia čia jaustis kaip namie ir siekti karjieros aukštumų. Vis dėlto Alina nenori palikti savo mylimos gimtosios Suomijos, todėl išsikraustyti nesutinka. Ši santuoka greitai išyra ir Džo išvažiuoja į Ameriką, o Samuelis lieka su mama Suomijoje.

Praėjus dvidešimčiai metų nuo išsiskyrimo, viskas kardinaliai pasikeitė. Džo Amerikoje sukūrė šeimą antrą kartą ir turi dar dvi dukteris. Suomijoje likusi Alina augino savo ir Džo sūnų Samuelį, kuris po ilgo laiko nusprendė, kad jam taip pat reikia vykti į Ameriką ir susipažinti su biologiniu tėčiu. Sulaukęs Alinos skambučio, Džo pasimetė, jo viduje pradėjo kilti begalės klausimų apie būsimą susitikimą su pirmuoju sūnumi, kurį jis paliko dar vaikystėje augti tolimoje šalyje tik su motina. Širdyje kirbėjo ne tik baimė, kad sūnus po šio susitikimo atsisakys jo, bet ir noras pamatyti jį suaugusį. Čia ir prasideda didžiausia drama, kurią teko išgyventi šiems skirtingais keliais pasukusiems žmonėms.

Autorius knygoje gvildena daug problemų, kurios yra neatsiejamos nuo šiuolaikinės visuomenės ir žmonių kasdienio gyvenimo. Su šiomis problemomis susiduriame nuolatos. Labai svarbios materialėjančio pasaulio, santykių šeimoje, kultūros skirtumų, moralės temos. Santykiai šeimoje šiame romane yra tarsi tas kertinis akmuo, nuo kurio prasidėjo šeimos griūtis. Nemokėjimas bendrauti su šeimos nariais, galvojimas vien tik apie save, kompromisų neieškojimas privedė šią šeimą prie pražūties. Romane taip pat labai svarbi problema – dviejų kultūrų ir religijų skirtumai, kurie taip pat prisidėjo prie šeimos subyrėjimo. Knygoje galima įžvelgti ir konfliktą tarp dviejų skirtingų kartų, nes Džo buvo gerokai vyresnis už Aliną, nesutapo jų požiūris į gyvenimą, šeimos suvokimą. Daug kalbama ir apie žmogaus dvasinius sutrikimus. Žinoma, neatsiejamos meilės, nusivylimo bei skausmo temos, dėl kurių aktualumo šiandienos visuomenėje galima visiškai neabejoti. Galbūt šiek tiek nustebinusi problema, kurią galimą atrasti šiame romane, – tai akademinės karjeros siekimo kitoje valstybėje, kitoje kultūroje, kitoje visuomenėje, nei esi gimęs, problemos. Tai atskleidžia, kad visuomenėje dar labai trūksta tolerantiškumo ir į kitų tautų žmones vis dar žvelgiama ne kaip į lygius. Jie tarsi vis dar priklauso kitam žmonių sluoksniui. Autorius atskleidžia šias temas ir problemas per psichologinę prizmę, atspindėdamas dabartinę visuomenę su visomis jos ydomis ir trūkumais, taip parodydamas, kokia visuomenė netobula.

Verčiant knygos puslapius kyla ir nemažai klausimų: kodėl būtent taip pasisuko veiksmas, kodėl veikėjų poelgiai atrodo ne visada logiški, kodėl jie pasirinko tokią gyvenimo kryptį, pasuko skirtingais keliais, o ne bendru vardan vienintelio sūnaus. Tai verčia skaitytoją susimąstyti, prilyginti save charakteriams ir apgalvoti, ar jis pasielgtų taip pat, o gal panašiu atveju jo sprendimas būtų priešingas ir jis niekad nebūtų taip pasukęs savo gyvenimo.

Knygoje veikėjai labai dažnai sugrįžta į prisiminimus, per kuriuos skleidžiasi jų gyvenimo detalės ir motyvai. Įtaigiai, plačiai prisiminimuose pristatomi charakterių gyvenimo etapai ir dabartyje vykstantis veiksmas kuria gyvenimo nenuspėjamumo įspūdį. Aiškėja, kad mes visi nežinome ką darome, o gyvenimas planui dažnai nepasiduoda.

Tvirtu teiginiu pavadintame romane „Jie nežino ką daro“ gilinamasi į aktualias šiandienos žmogaus problemas ir pateikiama daug medžiagos apmąstymams. Autorius suteikia galimybę skaitytojui įsikūnyti į romano herojus ir pačiam pajusti bei išgyventi jų asmenines dramas. Kiekvienas gali šiame romane surasti save ir apmąstyti galimus pasirinkimus. Gan lengva ir aiškia kalba parašyta knyga nekuria paviršutiniškumo įspūdžio, atvirkščiai, tai gilus ir daug skirtingų prasmių turintis kūrinys.

 

Deimantė Daujotaitė


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*