Namai su klaidžiojančia atmintim 0

Kalbėjosi Audronė Meškauskaitė
www.kamane.lt, 2017-11-16

1904-ųjų lapkritį gimė Salomėja Bačinskaitė (1904–1945), kitą lapkritį, 1962 m., kai poetė dar galėjo būti kupina gyvybinių jėgų, jos namuose duris atvėrė memorialinis muziejus. Taip jau sutapo, kad vėjuotas, darganotas mėnuo yra svarbus S. Nėries atminimui ir mus skatina vis gręžtis atgal. Šį kartą prisiminti memorialinio muziejaus, įsikūrusio Palemono miško pašonėje ant Kauno marių kranto, pradžią. 1961 m. čia direktoriumi paskiriamas jaunas Vilniaus universiteto absolventas Stanislovas Petrauskas, kuris pamažu įkvėpė gyvybę ką tik valstybės įsigytiems ir suremontuotiems namams. S. Nėris juose gyveno ketverius metus iki karo ir jautėsi laiminga. Kaip čia prabėgo aštuoneri muziejininko metai?

Kokios aplinkybės lėmė, kad jaunam literatūrologui buvo patikėtos tokios atsakingos pareigos?

Aš buvau labai aktyvus studentas. Vilniaus universitete pro didžiulę studentų minią prasibroviau iki kultūros komiteto pirmininko pavaduotojo pareigų. Rengiau vakarėlius, važiuodavau rinkti tautosakos, manęs buvo visur pilna. Taip ir atkreipiau į save dėmesį. Baigus studijas, maniau, kad kaip ir daugeliui mūsų, teks važiuoti su paskyrimu į kokią kaimo mokyklėlę, bet paklausė, ar nenorėčiau vykti į Palemoną kurti muziejaus. Tada neįsivaizdavau, kur tas Palemonas, net ir Kaune buvau buvęs vos du ar tris kartus, tačiau Salomėjos Nėries kūryba man patiko, deklamuodavom jos eiles vakarėliuose, todėl sutikau. Nors paskyrime buvo parašyta, kad skiriamas direktoriumi neaprūpinant gyvenamuoju plotu, surizikavau. Turėjau didelį seną lagaminą, susikroviau visą savo turtą ir atvažiavau.

Tuomet namelis jau buvo suremontuotas, tik skulptoriaus Bernardo Bučo dirbtuvių priestatas, kuriame dabar įrengta istorinė ekspozicija, tada atrodė lyg griaučiai – be langų, be durų. Muziejuje sutikau jau dirbančią mokslinę darbuotoją Audronę Kojalavičiūtę, jau pradėjusią rinkti medžiagą – turėjo keletą knygų, nuotraukų. Tiesa, radau ne tik ją – buvusiuose Salomėjos ir jos vyro Bernardo namuose dar tebegyveno Bernardo brolio Leono šeima. Jo žmonos mama – močiutė Židonienė buvo įdarbinta muziejaus valytoja, kuri kasryt iškūrendavo krosnis.

Vadinasi, jau veikiančiame muziejuje dar tebegyveno žmonės ir jūs atvažiavote tarsi į namus?

Taip, valdžia nepasirūpino kur nors žmonių iškeldinti. O tada prie jų prisijungiau ir aš su savo lagaminu. Nusipirkau sulankstomą lovelę ir įsikūriau tų pačių namų miegamajame. Ryte niekas net nepastebėdavo, kad čia kažkieno gyvenama.

Muziejininkystės universitete nestudijavote, todėl tikriausiai skyrėsi jūsų įsivaizdavimas ir realybė jau atvykus?

Man labai patiko ši sritis, nes turėjo daug bendro su mane dominusia žurnalistika – bendrauti su žmonėmis, greitai ruošti medžiagą. Atvykau į Kauną ir ėmiau judinti vandenis. Nenorėjau tiesiog sėdėti muziejuje ir kantriai laukti lankytojų – tokį muziejų mitą sugrioviau iš karto. Ir nors neturėjau net elementaraus telefono, spausdinimo mašinėlės, kitų darbui reikalingų dalykų, puoliau į darbus, beveik kasdien važinėjau traukiniu į Kauną, prisirinkau daugybę pavardžių ir adresų prisiminimams rinkti.

Tiesa, daug padėjo ir kolegos. Vėliau teko išmokti, kaip įrengti stendą, sutvarkyti pagrindinių ir pagalbinių eksponatų sąrašus, kaip juos klasifikuoti. Karolis Račkauskas-Vairas, Petro Cvirkos memorialinio muziejaus direktorius, buvo mano muziejininkystės mokytojas. Apskritai Literatūros muziejus tuomet buvo menininkams, inteligentijai svarbi vieta – daugelis ten rikdavosi tiesiog pabūti, pabendrauti.

Kas buvo patys svarbiausi medžiagos pateikėjai, artimai pažinoję S. Nėrį?

Geriausia Salomėjos draugė, bibliotekininkė Jadvyga Laurinavičiūtė tapo ir mano drauge. Studijų metais jos su Salomėja gyveno viename kambaryje Daukanto gatvės studentų bendrabutyje ir liko su ja iki pat mirties. Supratau, kad tai ypatingas žmogus ir kaip reikiant prie jos priskretau – nepaleidau visus aštuonerius metus. Kai tik važiuodavau į Kauną, taip ir pas Jadzę. Labai daug ką man papasakojo. Tiesa, daug ir nutylėjo, kalbėjo užuominomis. Todėl iki šiol išlikę neatskleistų paslapčių. Ji taip pat mane labai ilgai tyrinėjo, kol įgavau pasitikėjimą.

Daugiausia pateikėjų rasdavau iš jaunystės metų, studijų laikų, o iš vėlesnių metų beveik su niekuo nekalbėta. L. Paleckienė ir M. Meškauskienė tikriausiai turėjo nemažai ką papasakoti, tačiau aš nesuskubau. Laimei, dažnai sutikdavau du artimiausius Salomėjos žmones – vyrą Bernardą ir sūnų Saulių. Tiesa, bendrauti nebuvo lengva. Bernardas mane nuolat stabdė, vis atidėdavo pokalbius ir daiktų perdavimą kitam kartui. Su daiktais jis labai sunkiai skyrėsi. Gal jam atrodė, kad viskas vyksta per anksti ir labai greitai... Viską iš jo viliote viliojau. Kai atėjo laikas muziejų plėsti, sumanėme restauruoti namo priestatą – Bernardo dirbtuves, kuriose jis dar ir tada kartas nuo karto dirbdavo, nors namas buvo parduotas valstybei. Kai jo žmona atveždavo pietus, pasikviesdavo ir mane vaišintis, galėjome bent kiek pabendrauti, pritaikydavau progą dar ką nors iškvosti.

Tik ne visko klausti išdrįsdavau. Apie intymų šeimos gyvenimą kalbėtis labai sunku. Tiesa, švelnių prisiminimų apie Salomėją iš jo niekada negirdėjau... „Lyg vakar prie kiemo vartelių. / Žvilgsniu palydėjai mane... / Nė karto, nė vieno kartelio / Tavęs neregėjau sapne. / Ateik! Nekalbėk, būki rūstus, – / Aš džiaugsiuos tavim ir tokiu.“ – rašė Salomėja. Ji Bernardą labai mylėjo, romantiškų santykių neabejotinai būta, tačiau aš kalbėjausi jau kitu laiku...

Tikriausiai nebuvo lengva kalbėtis su artimaisiais apie vis dar skaudinančius jausmus, laiko po S. Nėries mirties buvo praėję ne tiek daug?

Ypač sunku apie mamą pasakoti buvo Sauliui. Jis prisiminė, kad jį labai mylėjo, tačiau kitiems žmonėms vengė rodyti po operacijų, kurios paliko randų. Sunku buvo prisiminti metus Rusijoje, kur teko valgyti mirkytus džiūvėsius, daug sunkumų patirti. 

Medžiagos vis gausėjo. Ar greitai muziejus buvo atidarytas lankytojams?

Lankytojų muziejuje buvo visą laiką – žmonės važiuodavo ir iki atidarymo tuščių sienų žiūrėti. Juk įprasta, kad muziejai saugo vertybes, o pas mus nebuvo nei kardų, nei skrynių – tik Salomėjos dvasia. Teko demonstruoti visus aktorinius sugebėjimus, pasakoti, pasakoti... O žmonėms patiko, kad čia viskas ne taip, kaip vadovėliuose. Išeidami net apsikabindavo dėkodami, jog pajuto poetės dvasią.

Lygiai po metų darbo, 1962 metų lapkritį, paskelbėme muziejaus atidarymą. Išrūpinau keletą stendų (dabar statikos muziejuose vengiama, o tais laikais įrengti stendą – jau buvo pasiekimas), ir įrengėme ekspoziciją, apėmusią ketverius Salomėjos Palemone praleistus metus nuo 1937 m. iki pirmosios karo dienos. Visko parodyti tada negalėjome – nebuvo nei ploto, nei medžiagos. Iškilmėse dalyvavo daugybė žmonių – nuo kultūros ministro iki mokinukų, Bernardas Bučas dovanų atnešė keraminį Salomėjos biustą, kuris ir šiandien eksponuojamas muziejuje. Vėliau radijuje išprašiau dainų pagal Salomėjos tekstus, aktorių įskaitytų eilėraščių, nupirkau didžiulį juostinį magnetofoną ir leisdavau jų klausytis lankytojams. Tai ypatingai juos paveikdavo, matydavau, kaip pamažu keičiasi jų veidai, jie išeidavo sužavėti.

Ir viso to užteko muziejaus lankytojams? Dabar tai sunku suvokti.

Tada nieko ypatingo nereikėjo – tik nuoširdumo. Netrukus apie muziejų rašė didžiausi Lietuvos laikraščiai „ Tiesa“ ir „Kauno tiesa“. Žmonės pradėjo plūste plūsti. Man teko vis į Kauną su reikalais važinėti, kolegė Audronė nebespėdavo suktis, tada net močiutė Židonienė, paprasta neišsilavinusi, bet šviesi moteris, imdavo pasakoti apie Salomėją, nes buvo ją sutikusi.

Tačiau ilgainiui ir to nepakako. Tapome tokie populiarūs, kad buvo leista visai šalia muziejaus ant Kauno marių kranto įrengti laivų prieplauką. Vėliau garlaiviai žmones plukdydavo į „Poezijos pavasarį“ Lakštingalų slėnyje, tačiau pirmiausia juos traukė muziejus. Tuometė Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja J. Narkevičiūtė buvo poezijos gerbėja, todėl man labai padėjo. Žmonės ne tik plaukė, bet ir važiavo, kaip tuomet vadindavo, draugystės traukiniais. Jais buvo galima važinėti po visą Tarybų Sąjungą – iš Gruzijos ar Kazachstano į Kauną, o iš čia į kitas respublikas. Mes parodydavom M. K. Čiurlionį, XIX fortą, Karo muziejų, o tada į maršrutą buvo įtrauktas ir S. Nėries muziejus, visus labai viliojo ir pasiplaukiojimas Kauno mariomis. Būdavo, atplaukia, suvažiuoja vagonais, o rodyti nelabai turime ko, todėl ir vėl tekdavo pasakoti, deklamuoti eilėraščius, net „Eglės žalčių karalienės“ siužetą pasakoti. Vos tilpdavo namelyje visi norintieji, seni laipteliai linguodavo nuo apgulties, nors buvo išlikę tik keli stalai, autentiški pečiai, kuriuos kūrenome, kad šiaip taip peržiemotume – žiemos būdavo kaip reikiant, o namas perpučiamas.

Neturėjote telefono, laiškais pasiekti interesantus užtrukdavo, todėl prisiminimų rinkti važiuodavote pats?

Aš kalbėdavausi tik asmeniškai. Net diktofono neturėjau. Nuvažiuodavau pas kokią močiutę, Salomėjos studijų draugę, o grįžęs naktimis užrašinėdavau, ką išgirdęs. Norėjosi, kad pokalbiai būtų nuoširdesni. Daugelis atsiverdavo noriai, jautė, kad tai svarbu Salomėjos atminimui. Tačiau ne visada pasisekdavo. Prisimenu, kaip kartą važiavau į Molainių kaimą netoli Panevėžio ieškoti Salomėjos studijų draugės. Jau vakarėjant pasiekiau kaimą, klausinėju kaimo moterėlių, kur galėčiau ją rasti, klampoju per pažliugusius molingus arimus ir pagaliau pasibeldžiu į varganos bakūžės duris. Bet tie vargai dėl nieko – vos kelios bendros frazės.

Kartais, būdavo, klausaisi prisiminimų ir negali patikėti, kad taip tikrai galėjo būti. Žmonių atmintis ne visagalė, kartais prisimenama tai, ką norisi prisiminti. Kai kurie įvykiai per laiką apipinami legendomis ir sklinda kaip viešos paskalos. Apie Salomėją daug tokių esu girdėjęs. Tačiau muziejininkas turi užrašyti, dokumentuoti viską, ką girdi, jei tik įmanoma, iš pirmų lūpų. Žinoma, žmonės daug ką prideda, pagražina, supoetina, tačiau aš tai vertinau labai atsargiai, nes nesinori peržengti profesionalumo ribos.

Požiūris į S. Nėrį, kuri buvo daugiabriaunė asmenybė, kito ir tebekinta iki šiol. Ji sulaukia ir pasmerkimo, ir išteisinimų. Kokį rašytojos įvaizdį reikėjo formuoti sovietmečiu, ar teko susidurti su reikalavimais, cenzūra?

Ne, aš nepatyriau jokio realaus spaudimo. Žinoma, suprasdamas situaciją, informaciją pateikdavau atsargiai, užuolankomis, ne taip tiesiogiai, kaip dabar galime. Tačiau deklamuodavau net uždraustą eilėraštį „Tolimas sapnas“, kurį perskaičiau žaliu siūlu surištame rinkinio „Prie didelio kelio“ rankraštyje. Vieną iš trijų jo egzempliorių muziejui padovanojo Bernardas. Tada kalbėjau, kaip Salomėją paveikė trečiafrontininkai, nors širdyje liko tikinti. Nuvykusi į Maskvą ji gyveno užsieniečiams skirtame viešbutyje, jai buvo parodytas pavyzdinis vaikų darželis, kolūkis. Grįžusi vyrui pasakojo, kokį Rusijoje pamatė rojų, kaip norėtųsi tai pasiekti ir „vyžotoje“ Lietuvoje. Gali būti, kad net tam tikri žmonės, su kuriais jai teko bendrauti, buvo siųsti KGB. Labai norėjosi, kad lankytojai pabandytų suprasti, kodėl Salomėja elgėsi taip, o ne kitaip, kad kritiškai mąstytų ir vertintų.

Kokia Salomėja yra jums pačiam? Dažnai memorialinis muziejus, kuriame tebetvyro čia gyvenusio žmogaus dvasia, laužo stereotipus, išankstinę nuomonę. Naujam požiūriui suformuoti labai svarbios ir muziejininko nuostatos?

Man ji yra lyrikė. Nematau daugybės jos gyvenimo nuotykių – tiesiog nubraukiu juos, nes visa asmenybės esmė – tai lyrikės talentas. Aš apie Salomėją žinau nemažai, tačiau iki šiol ją matau tarsi paauglę, jauną merginą, kuri sukaupusi unikalią gyvenimo patirtį, tiek daug parašiusi. „Saule nudegusi basa - / Tu piemenaitė murzina!“ – šitame eilėraštyje telpa Salomėja tokia, kokią aš ją matau ir priimu. Visa kita – gyvenimo purslai.

Ačiū už pokalbį.

 

Nuotraukos iš Salomėjos Nėries memorialinio muziejaus fondo


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*