Rss Facebook
2017
Rugsėjis
21
Naujienos
2017 Rugsėjis
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

Tarp emocijų ir racionalaus prado 0

Justina Paltanavičiūtė
Pokalbis su kompozitore, Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininke Zita Bružaite
www.kamane.lt, 2016-12-12
Kompozitorė Zita Bružaitė. Liutauro Paškevičiaus nuotr.

„Kūryboje sąmoningai nukrypstu nuo teisingumo idealo. Nors aš ir gyvenime tokia esu, tikriausiai tai natūraliai iš manęs išeina“, – sako kaunietė kompozitorė Zita Bružaitė. Šią moterį tiek gyvenime, tiek kūryboje sunku įsprausti į kokius nors rėmus, nes ji labai mėgsta spontaniškumą ir netikėtus įvairių dalykų lydinius, o laisvalaikiu sakosi mėgstanti tiesiog tingėti arba fotografuoti debesis. Sunku apie ją kalbėti ir labai rimtai, muzikologiškai, nes mokslinių traktatų ji nemėgsta ir kuria taip, kaip nori. Tačiau iš visų jos postmodernistinių minčių ryškiai išsiskiria vienas aspektas – nekurti ji tiesiog negali. Tad jeigu reikėtų ją apibūdinti vienu žodžiu, tas žodis būtų tiesiog „kompozitorė“, ne kitaip.

Su Z. Bružaite, šiemet atšventusia svarbų jubiliejų, kalbamės apie jos kūrybą: įkvėpimo šaltinius, kūrybines technikas ir tendencijas, kūrybos evoliuciją ir daugelį kitų dalykų.

Esate sakiusi, kad pati savo muziką apibrėžiate kaip asorti. Iš ko Jūsų kūryboje susideda šis muzikinis mišinys? Ar pati priskirtumėte save postmodernizmo tendencijai?

Jeigu kalbėtumėme muzikologiniais terminais, tai profesionaliausia būtų mano muziką priskirti postmodernizmui, o ne apibūdinti kokiais nors konditeriniais epitetais. Žinoma, kūrėjai dažnai pasiieško kokių nors mandrybių, kad tik būtų kitaip, o muzikologai užsikabina už to žodžio, kaip už kokio žaisliuko, ir tai tampa tokia savastimi. Tačiau mano muzikoje tikrai yra postmodernistinis momentas, kuriame išlydytos ribos tarp akademinės – labai griežtos modernios muzikos, ir paprastesnės – populiariosios ar dar kokios kitokios. Nors tie lydiniai gali būti įvairūs – vieną kartą akademinė muzika susijungia su kokio lengvesnio žanro stilių sąveikom, liaudies ar pasaulio tautų elementais, kitą kartą skolinuosi ką nors iš viduramžių, tai kokia baroko ornamentika „išlenda“, tai vėl kas nors. Tad, sakyčiau, mano kūryba yra tokia kelių sluoksnių kombinatorika.

Galbūt kada teko bandyti ir grynąsias stilistikas, kurios Jūsų kūryboje tiesiog „neprilipo“?

Aš niekada nedarau to, kas man nepatinka. Gal išimtis būtų studijų laikotarpis, kai reikėdavo komponuoti pagal tam tikras užduotis ar nesinorėjo pernelyg šokiruoti savo profesoriaus. Bet net ir tuomet vienas kūrinys būdavo egzaminui, o šalia netrukdavo atsirasti kitas – sau, kuriame būdavau visiškai nuoširdi ir atvira. O kalbant apie stilistikas, mano kūryboje grynuolių nėra. Man apskritai tokie grynieji pavidalai yra net neįdomiai aiškūs. Mėgstu dalykus, kurie yra negryni, sudaryti iš kelių elementų. Tuomet aš juos sujungiu ir išvedu trečią ar ketvirtą – tai yra šiek tiek, sakyčiau, nuodėminga, bet mane tai žavi, tad kūryboje sąmoningai nukrypstu nuo teisingumo idealo. Nors aš ir gyvenime tokia esu, tikriausiai tai natūraliai iš manęs išeina. Turint tokią filosofiją, atsiveria kur kas daugiau galimybių. O grynuoliški kūriniai, manau, būna labiau pastovūs, kad ir mažiau pasisekę. Bet aš mėgstu spontaniškumą – vieną kartą bloškiesi veidu tiesiai į nesėkmę, išeina kažkas keisto, šokiruojančio, negražaus, o kitą kartą, žiūrėk, iš to išeina tvarus dalykas.

Ar galima sakyti, kad Jūsų kūryba nuo pat kūrybinio kelio pradžios keitėsi, evoliucionavo? Jei keitėsi – kaip?

Galiu įvardyti du polius, kuriuos visą laiką jungia koncertiškumo idėja. Vienuose kūriniuose ji ryški daugiau, kituose mažiau, bet atlikėjas man visuomet labai svarbus. O šiaip išskirčiau du etapus savo kūryboje: vienas buvo tyliųjų kūrinių periodas – lėtų, vieno garso. Neseniai, peržiūrėdama senus straipsnius, radau įrašą spaudoje, kuriame rašoma, kad neva mano kūryboje niekada neišgirsi jokių gaivališkų akordų ar triukšmų. Tuo metu galbūt taip ir buvo, bet dabar smagiai pasijuokiau, nes būtent to dabar mano kūryboje gausu – šitas etapas toks labiau motorinis, tokatinis. Jame nemažai ir žanriškumo – „Estampida“, „Dance in Red“, „Dance in Blue“, „Fading Dance“. Tas gaivališkumas prasidėjo gal kokiais 2003-aisiais, kai „Gaidai“ ruošiau „Fading Dance“. Tada už šį kūrinį, kaip geriausią, gavau Lietuvos kompozitorių sąjungos premiją.

Laikui bėgant muzika modernėja? Ar atvirkščiai – nuosaikėja?

Jei lygintume šiuos du laikotarpius, tai tikrai nereiškia, kad pirmas buvo nuosaikesnis, o antras modernesnis. Atvirkščiai. Tame tyliajame etape aš daug eksperimentavau su garsu, todėl pagal skambesį jis toks, galima sakyti, modernesnis, galbūt net avangardinis, pagal garso raišką daug įžūlesnis ir ekspresyvesnis nei antrasis, nesvarbu, kad lėtas ir disonansų jame daugiau. O antrajame ryškesnės minimalistinės tendencijos, stipresnės sąveikos su kitais muzikos stiliais. Dažnai galima išgirsti kokią labai pažįstamą gaidą, kartais ir mano pačios seniau parašytą – „išlenda“ kokia sekvencija ar koks melodinis reljefas, jie iš karto susijungia su nauja muzikine medžiaga. Tuomet ir žmonės taip nesišiaušia prieš tą muziką, nesako, kad neva ji labai moderni, nes priima ją kaip kažkokį jau atpažįstamą dalyką. Bet nežinau, kas yra geriau, kas blogiau, dabar turbūt būtų juokinga vertinti. Reikia dar pagyventi, tuomet iš tolesnio laiko atstumo ir matysiu, kas pasiliko, kas ne; kas tikriau, vertingiau ir tvariau.

Kokius žanrus labiausiai mėgstate? Mielesni smulkesni ar stambios formos kūriniai?

Šiuo periodu man labiau patinka stambesni žanrai – gimė ir Koncertas altui, ir Kauno nacionaliniame dramos teatre nuskambėjo „...nes ilgiuosi tavęs“ (šis toks, sakyčiau, netgi gigantiškas tvarinys). Taip pat neseniai išleistas „Lumen fidei“ kompaktinis diskas. Aš atėjau į laiką, kai man norisi muziką pateikti kaip romaną, su naratyvu, dramaturgija ir konfliktu. Sunku pasakyti, kodėl. Tikriausiai taip susiklostė aplinkybės, iš kurių kilo toks poreikis, visuomet yra, kas prašo ir kas atlieka. Nebūčiau teisi, jeigu pasakyčiau, kad va – sugalvojau ir parašiau. Nepamenu, kada taip buvo. Kitiems metams vėl planuoju didelės apimties opusą. O smulkūs žanrai man irgi visai įdomūs, ir tikrai nėra menkesni. Lyginti juos su stambiais būtų tas pats, kas lyginti didelę bažnyčios freską ir rokoko muilinę, kur kiekviena detalė yra apgalvota, tad sudėtingumas yra tas pats. Gali būti, kad stambų kūrinį lengva ranka parašysi, o tą kamerinį labai ornamentuosi, rašysi kaligrafiškai.

O ar turite savo mėgstamas sudėtis, kurios diktuoja kūrybines idėjas? Ar atvirkščiai – nuo idėjų einate prie sudėties?

Man kūryboje yra labai svarbūs trys dėmenys – kamerinė, orkestrinė ir chorinė muzika, nes žmogaus balsas kaip instrumentas man visą laiką atrodė tikras ir nuoširdus. Šie trys segmentai mano kūryboje dėliojasi kaip šachmatai. Ir tikriausiai polinkį į vienus ar kitus žanrus lemia ir tuo metu esantis poreikis, nes iš dalies tai atsako į klausimą, kam ta muzika reikalinga. Vis planuoju ką nors sukurti sau, nors vieną idėją išgvildenti ramiai, be jokių baigimo terminų, išprotėjimų, tuomet ramiai padėti į stalčių ir palikti bręsti. Taip turėjo būti su „Lumen fidei“. Norėjau ramiai komponuoti pagal Hildegardos Bingenietės tekstus. Tačiau atsirado užsakovai, jie pradėjo man pasakoti savo planus, kurie kaip tik sutapo su mano kūrybiniais sumanymais, ir vėl mano stalčiai tušti...

Jums kūryboje svarbiau jausmas ar racionalus pradas?

Vienas be kito niekaip negali. Negalėčiau pasakyti, kuris man svarbiau, tikriausiai abu koreliuoja tarpusavyje. Aš pagal savo kūrybines patirtis matau, kad jeigu yra kažkokia mintis su emocija, tai po to ji labai griežtai sutvarkoma į tam tikrą sistemą. O jeigu rašau muziką atsispirdama pirmiausiai nuo konstruktyvaus prado, ji yra sušildoma emocijų. Aš labai mėgstu tokią metodiką, kurią dar viduramžiais aprašė Gvidas iš Areco – sustatai viską logiškai, po to truputėlį šilumos įpūti. Išeina savotiški emocijos ir racionalumo improvizaciniai žaidimai. O kažkokios klaidos yra labai žmogiška. Todėl visiškai matematinių kūrinių buvo tik studentavimo laikais, bet ir jie vėliau buvo pertransformuoti, sušildyti. O grynoji konstrukcija, manyčiau, niekam nepatiktų. Galiausiai juk mano muziką groja žmonės, tad ir muzikoje turi jungtis tie žmogiški parametrai, kurie būdingi visiems: mes visi esame ir emocionalūs, ir racionalūs, tik vieni turi daugiau vieno, kiti kito. Lygiai taip pat ir mano kūriniuose – vienuose daugiau „išlenda“ vienas momentas, kitur kitas.

Kodėl nekuriate serialistinės muzikos? Juk dar 1924-aisiais A. Schoenbergas skelbė, kad tonalios muzikos era baigėsi... Kokios komponavimo technikos ar būdai Jums artimesni?

Tam tikrus dalykus, kaip elementus, įkonstruoju. Bet kaip visuminį būdą esu dariusi labai labai seniai, ir vėl – tai buvo mano studentiškas darbas, pavyzdžiui, „Pliureska“ dviem fortepijonams. Paskui jis buvo pertransformuotas, ir duomenų bazėje šitą kūrinį rastumėte pavadinimu „Piano“. O kalbant apie vėlesnius kūrinius, serializmo esama, bet labai mažai. Itin konstruktyvūs dalykai veikia inkrustaciškai ir diagonaliai. O šiaip kūryboje mano mėgstamiausias ėjimas, kuris dažnai „pagauna“ ir atlikėjus, ir klausytojus, yra sekvencijų gradacija įvairiausiais parametrais – tikslios ir netikslios, pastumtos, reversuotos ir taip toliau. Šitas momentas man yra svarbus.

Dramaturginiu aspektu mėgstu riturnelio arba spyruoklės, sukimosi momentą, kuris, mano nuomone, geriausiai atspindi dramaturginę kaitą, augimą. Taip pat labai patinka akronimika. Pavyzdžiui, jau prieš tai minėtas „Piano“ (kurio pirminis variantas buvo „Pliureska“) buvo „Sta-Ne-Sta“. Būna laikotarpių, kai būnu labai pikta, bet negaliu atvirauti sakydama visko, tad įdedu į savo kūrinius kažkokius žodžių ar sakinių fragmentus, tokius energetinius šūvius – tai tam tikra mano emocijų sankaupa. Tačiau tuos skiemenis aš dažniausiai įdedu ir pamirštu, nesistengiu to laikyti kokiems nors moksliniams traktatams. Bet tikriausiai tos emocijos persiduoda. Prisimenu atvejį, kai festivaliui „Gaida“ buvo ruošiamas mano „Galopu“ dviem fortepijonams ir magnetofono juostai. Tada Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai man sakė: „Kokį įtūžį lieji šitame kūrinyje? Po jo mes net kažkaip pavargę būnam.“ Aš, žinoma, neatvirauju, apie ką mano kūriniai, pasilieku sau, nes man pačiai tai labai reikalinga.

Kur semiatės įkvėpimo kūrybai ir kaip vyksta Jūsų kūrybinis procesas? Vieni teigia, kad kūryba yra darbas, kiti sako įsikvepiantys po tam tikrų gyvenimo įvykių. Kaip yra Jūsų atveju?

Neįmanoma nusakyti, kaip tai vyksta. Kadangi mano mokytojas buvo profesorius J. Juzeliūnas, o jo mokytojas buvo J. Gruodis – aš esu tarsi jo „anūkė“, tai mes mažiausiai tikime įkvėpimu. Mūsų stipriausia korta yra darbas, o įkvėpimas ateina bedirbant. O dirbu įvairiose vietose įvairiu paros metu. Pavyzdžiui, pjesė „Kelyje“ nuo pirmos iki paskutinės natos buvo parašyta autobuse Kaunas–Vilnius. Gavau užsakymą parašyti koncertinį kūrinį fortepijonui ir trombonui – tokį, kuris būtų atliekamas tarptautiniuose konkursuose kaip nacionalinis kūrinys, nes stokojama lietuviško repertuaro, kuris būtų ne pedagoginės prasmės, o meninis, rungtyniaujant Lietuvoje ar užsienyje. Dabar „Kelyje“ yra peraranžuotas ir fagotui, ir saksofonui, ir dar kažkam.

Jūsų kūrybinėje biografijoje – be galo daug kūrinių. Kaip spėjate tiek daug kurti?

Muziką kuriu nuolat, jeigu ilgesnį laiką jos nerašau, tampu labai pikta. Artimi žmonės mane pažįsta ir žino, kad manyje kažkokia taurė kaupiasi kaupiasi ir jeigu nebus galimybės kažko pabaigti ar aš pati nesudarysiu sau tam sąlygų – tiesiog sprogsiu. Tad susidėlioju visus darbus taip, kad visada turėčiau laiko kūrybai. Seniau netgi vadovaudavausi filosofija, kad jeigu man darbas trukdo kūrybai, tai aš aukoju darbą, nes kitaip negaliu. O kūrybai reikia erdvės. Kolegos manęs dažnai klausia: „Kodėl ir kaip tu tiek daug rašai? Aš neturiu tam laiko...“ Manau, laiko turėjimas kūrybai – disciplinos dalykas. Aš irgi jo neturiu, bet turiu begalinį norą kurti, kaip ir kvėpuoti, valgyti ar gerti. Ir kai kiti sako, kad neturi minčių kūrybai, aš nesuprantu, kaip taip gali būti. Reikia pažiūrėti į dangų, į žemę ir atsiras. Man kiekvienas kūrinys yra kaip kokia progresija – vienas duoda dvi idėjas, tos dvi idėjos dar išsiskleidžia ir duoda dar kažkokių minčių. Be to, aš galiu daryti ir kelis dalykus paraleliai – jeigu vienas darbas grynai kūrybinis, kitas gali būti techninis. Tokiu būdu ir atsiranda tų kūrinių tiek daug.

O ar yra Jūsų gyvenime buvę kūrybinių pauzių?

Galbūt apie kūrybines pauzes galėsiu kalbėti, kai man bus devyniasdešimt ar daugiau. O šiaip gyvenime buvo vienas tylos epizodas, tiesa, neilgas. Kai mane paskyrė į vadovaujamą postą Lietuvos kompozitorių sąjungoje, man viena muzikologė prognozavo: „Na va, dabar neparašysi nė vienos natos.“ Tai man taip baisu pasidarė. Ir iš tikrųjų – nuo kovo iki rugsėjo neparašiau nė vienos natos. Tad rugsėjį jau reikėjo kažką su savimi daryti.

Galbūt yra kokie nors kompozitoriai, epocha ar stilistika, kuriuos galėtumėte laikyti savo „mokytojais“, įkvėpėjais ar autoritetais?

Daug, be galo daug: ir M. K. Čiurlionis, ir J. Gruodis, ir J. Juzeliūnas, ir E. Balsys, ir B. Kutavičius, ir O. Balakauskas, ir A. Rekašius, ypač jo koliažinė technika. Ir savo kolegas galėčiau įvardyti kaip autoritetus – O. Narbutaitę ar Š. Naką. Tikrai nėra taip, kad galėčiau pasakyti – va, J. S. Bachas ir taškas. Nes šiais laikais tikrai yra labai daug prieinamos informacijos, visi mes labai daug klausomės įvairios muzikos. Nors kai kuriuose interviu esu sakiusi, kad mane įkvepia avangardistai – I. Xenakis, K. Stockhausenas, taip pat ir postavangardistai – S. Reichas ir kiti. O jeigu reikėtų pasakyti, iš ko mokiausi, tai labai stipriai teko mokytis iš C. Debussy, M. Ravelio, R. Strausso – tam tikru laikotarpiu jį dievinau, kaip ir A. Brucknerį – žinojau kone visą jo kūrybą. Visi tuomet „lindo“ į R. Wagnerį, o aš į A. Brucknerį. Net ir kai pradėjau dėstyti J. Naujalio muzikos gimnazijoje, tuomet nebuvo paviešintų reikalavimų, kur mokinys galėtų pasitikrinti programas, tai aš jiems tą A. Brucknerį ir „užkroviau“. Tada žmonės taip keistai į mane žiūrėjo, bet paskui ir jie jį pamilo. Nes kai pats žaviesi kažkuo, netrunki ir kitus užkrėsti. Dar kaip savo „mokytoją“ galėčiau įvardyti ir I. Stravinskį, tam tikrus O. Messiaeno kompozicinius sprendimus. Imponuoja ir F. Poulencas, prancūzų „Šešeto“ estetika. Ir kai bendrauju su savo kūrinių atlikėjais, pavyzdžiui, yra koks romantinis reljefas ir gražiai skambantis akordas, ir jie prideda prie jų tą plačią romantinę agogiką, tai sakau: „Šakės – viso gero.“ Tas akordas gali skambėti romantiškai, tačiau jis turi būti racionaliai suvaldytas. Kaip mus jaudina ne atvira, bet sutelkta ašara. Tai labai artima prancūzų „Šešeto“ estetikai.

Dažnai įkvėpimo semiuosi ir iš viduramžių laikotarpio – tai ir Hildegardos Bingenietės sekvencijos, ir įvairiausios religinės anonimų giesmės, ir madrigalai. Kartais mano ėjimo į muziką atraminiu tašku tampa ir poezija. Tad, kalbant apie tuos vadinamuosius „mokytojus“, galiu pasakyti, kad turbūt ne visko moko konkrečios asmenybės, kartais pasisemi to „mokslo“ ir iš kitos meno rūšies – poezijos, teatro ar dailės.

Tikriausiai kone kiekvieno kompozitoriaus svajonė – gyventi vien iš kūrybos. Tuo tarpu Jūs turite ir kitų pareigų – esate Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkė, dėstote VDU. Kodėl negyvenate vien iš kūrybos? Juk užsakymų turite nuolat.

Visų pirma, niekada neturėjau tokio prašmatnumo. Visų antra, kuo daugiau žmogus užsiėmęs, tuo jis labiau save mobilizuoja. Taip mėgdavo sakyti mano kompozicijos dėstytojas J. Juzeliūnas, tuo tikiu ir aš. Pati jaučiu, kad kuo daugiau turiu laisvo laiko, tuo daugiau jo prazylioju. O gyventi vien tik iš kūrybos pas mus nelabai ir pavyksta. Dabar mes savotiškai grįžtame į renesanso laikus – gyvename iš visko ir visaip. Jeigu man anksčiau kas nors būtų pasakęs, kad gyvenime gali atsitikti taip, kad galbūt aš mėgsiu pirštines arba šalikus, būčiau pasijuokusi, bet dabar tokia mintis man nebeatrodo tokia svetima. Gal kada ir užsimanysiu ramybę, stabilumą derinti su kūryba, visiškai priešingais segmentais. Niekas nežino.

Šiuo metu esu Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkė, taip pat dėstau VDU. O ketvirto dalyko nesakysiu – kol kas tebūnie paslaptis. Bet Lietuvos kompozitorių sąjungoje mano kadencija jau baigiasi, kitais metais bus nauji rinkimai, tuomet ir turėsiu galimybę gyventi beveik vien iš kūrybos. Nes kol kas nieko kito neieškau, niekam nesiruošiu. O kelios paskaitos VDU man padeda visiškai neatitrūkti nuo sociumo, kad nebūčiau visiškai išprotėjusi, atitrūkusi menininkė, kad liktų kažkokio bendravimo su žmonėmis. Man patinka pedagoginis darbas, tačiau su vyresniais žmonėmis – tokiais, su kuriais gali padiskutuoti ar net pasiginčyti.

Esate gavusi daugybę apdovanojimų – Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamame geriausių metų kūrinių konkurse (už „Fading Dance“ ir „Lumen fidei“), „Fortūnos“ prizą už svarų indėlį į Kauno teatrų gyvenimą, prizą „Tikra muzika“, buvote išrinkta įsimintiniausia „Iš arti“ kūrėja ir kt. Kaip vertinate šiuos apdovanojimus? Jie labai svarbūs ar tik malonus kūrybos ir veiklos įvertinimas?

Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad jie man visai nerūpi ir yra nesvarbūs. Bet yra toks paradoksas, kad žmogui gyvenime visada blogai. Jeigu negauni saldainio, suvirpa kažkokia mintis, kad tas mano kūrinys gi visai geras. O kai gauni, imi galvoti – gi šalia yra koks nors unikalus autorius ar unikalus kūrinys, jis galbūt labiau nusipelnė to apdovanojimo. Tokių minčių draskomas visuomet ir gyveni. Viena vertus, apdovanojimai džiugina. Kita vertus, jie įžiebia ir kažkokios atsakomybės, kad turi eiti pirmyn, visą laiką mokytis, tobulėti. Aš jau daug kartų esu sau sakiusi, kad pavargau nuo nuolatinių investicijų į save, norisi kartais užmigti, pabūti ramybės būsenos. Nuolatinis atsinaujinimas būtinas, tačiau varginantis dalykas.

Pabaigai – lengvesnio turinio klausimas: ką veikiate laisvalaikiu?

Šiuo klausimu aš labai neįdomi ir banali – muzika man ir darbas, ir laisvalaikis. Žinoma, mėgstu ir knygas skaityti, ir pasivaikščioti, pavėpsoti į pastatus, ypač kitose šalyse. Tačiau net ir nuvykusi svetur aplankau muziejus, filharmonijos koncertus. Nieko nekolekcionuoju, nemezgu, netapau. Kažkada rašiau poeziją, net ir dabar kartais ką nors brūkšteliu, bet iš karto ir padedu – tai nėra kokia nors nuosekli kūryba. O jeigu tik galiu sau leisti, kai atsiplėšiu nuo darbų, esu tinginė. Galiu valandų valandas vėpsoti į kokius nors debesis. Tiesa, turiu net debesų ir dangaus nuotraukų kolekciją – fotografuoju tai tos šalies, tai anos dangų, tai vasaros, tai ryto ir taip toliau. Man patinka dangūs ir žibintai gatvėse. Tad kur tik pamatau kokį gražų žibintą, pavyzdžiui, kokiam nors skersgatvyje, noriu jį užfiksuoti ir „privatizuoti“. O kažkokių hobių net ir neturiu.

Ačiū už pokalbį.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*