Rss Facebook
2017
Gruodis
14
Naujienos
2017 Gruodis
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Vytautas Kasiulis: „enfant du siècle“ 0

Ramūnas Čičelis
www.kamane.lt, 2017-10-06
Vytautas Kasiulis. „Knygų pardavėjai prie Senos Paryžiuje“. 1960 m.

Esama menininkų, kuriuos suformuoja jų gyvenamuoju laiku dominuojantis diskursas – rašytinių, sakytinių ir vaizdinių tekstų visuma, kurios tas menininkas nepažįsta visos, tačiau ji stipriai daro įtaką jo mąstymui, vaizdijimui ir darbams. Iki XX amžiaus vidurio Vakarų Europa ir Jungtinės Amerikos Valstijos gyveno tokiu modernybės laikotarpiu, kuriame ypatingas dėmesys dar buvo skiriamas vietai. Nesvarbu, ar tai būtų filosofas, ar rašytojas, ar tapytojas, jiems esminis kūrybos faktorius ir sąlyga buvo jų gyvenamoji vieta – sodyba, miestas, gatvė ir t. t. Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjus asmens decentravimo laikotarpiui, vieta neteko buvusios reikšmės, ji tiesiog tapo abstrakčia, o vėliau ir virtualia erdve. Esminis vaidmuo tuomet jau tenka laikui, kurio tėkmė žmonijai vis dar sukelia aistrą gyventi, pažinti ir kurti.

Lietuvių išeivijos dailininkas Vytautas Kasiulis (1918–1995), dailės pagrindų išmokęs prieš pat minėtąjį karą Kaune, vėliau per Vokietiją pasitraukė į Prancūziją, kur praleido didžiąją savo gyvenimo dalį ir yra palaidotas. Šis menininkas yra tipiškas laiko susvarbinimo epochos kūrėjas, nes jo darbuose matyti visi XX amžiaus vidurio ir antrosios pusės ne individualios, bet kolektyvinės, kūrybinės sąmonės posūkiai ir judesiai.

V. Kasiulis savo kelią pradėjo kaip dailininkas realistas. Tokia išeities pozicija būdinga daugeliui didžiųjų pasaulinio modernizmo dailės asmenybių, pavyzdžiui, Pablo Picasso savo kūrybinės biografijos pradžioje irgi buvo realistas. Šiuolaikiniam žiūrovui, gyvenančiam dažniausiai jau neapčiuopiamos tikrovės eroje, V. Kasiulio ankstyvieji darbai gali būti įdomūs kaip senamadiški teigiamu požiūriu: jie grąžina mūsų laikų meno žiūrovą prie to, kas dar yra neabejotinai tikra, ir prie to, iš ko gali rastis individualusis filosofavimas – daikto akivaizdos. Daiktas kaip tai, kas išnyko, tačiau yra užfiksuota drobėje, šių dienų meno vartotojui dar gali būti asmeninės filosofijos pagrindu ir atskaitos tašku. V. Kasiulis savo ankstyvaisiais darbais žengia ir pavojingesnį žingsnį – pasiduoda daiktiškumui iki tokio lygmens, kuriame tapybos darbas virsta buitiniu artefaktu. Tačiau ir tuo atveju, mūsų laikų žmogui lietuvių menininko darbai byloja, kad menas, skirtingai nei anksčiau (iki XX amžiaus) ir skirtingai nei dabar, kai jo suvokimas ir interpretacija vis dažniau reikalauja specialių kompetencijų, gali būti prieinamas net ir vartotojui, kuris nėra profesionalus menotyrininkas ir niekaip nėra susijęs su humanitariniais mokslais.

Dar viena V. Kasiulio darbų ypatybė vėl verčia kvestionuoti jo darbų meninę vertę – ir vėl priartėjama prie pavojingos, šįkart – kičo, – ribos. Siekis, kad pats tapybos darbas būtų puošnus ir gerai derėtų su aplinka, kurioje yra eksponuojamas, rodo, kad autorius į savo kūrinius žiūrėjo ne vien esteto akimis. V. Kasiuliui nesvetimas utilitarinis požiūris į meną – paveikslai skirti ne tik grožėtis, bet ir puošti aplinką.

Nutapydamas beveik kasdien po paveikslą, V. Kasiulis neišvengiamai turėjo kartoti tas pačias temas ir siužetus. Vis dėlto, atidžiau peržiūrėjus kelis darbus ta pačia tema, matyti, kad ir visai kūrybinei biografijai, ir keliems paveikslams su tais pačiais motyvais suteikiamas literatūros kūrinio statusas – į pasikartojančias temas derėtų žiūrėti ne kaip į originalumo stokos įrodymą, o kaip į realizuotą galimybę kūrybingai tęsti savo ankstesnes idėjas, jas vystant lyg romano siužetą.

Suprantama, pats įdomiausias yra V. Kasiulio modernistinis etapas, besitęsęs iki mirties. Čia autorius suteikia galimybę šiuolaikiniam žiūrovui tiesiog pailsėti: visame mūsų gyvenimų, realybės fragmentiškume, nenuoseklume, chaose žmogui reikia to, kas jį priverstų atsitraukti ir pažvelgti į problemas iš distancijos. V. Kasiulio modernistiniai darbai suteikia būtent tokio atsitraukimo galimybę. Kūriniai, kuriems būdingas mozaikiškumas, atrodytų, padrikas koloritas, kuriame dažniausiai dominuoja šviesūs tonai, yra viena iš nedaugelio progų nedalyvauti nei prieš akis matomo paveikslo, nei viso gyvenimo spektaklyje. Tai – galimybė trumpam pasitraukti iš to, ką prancūzų filosofai vadina „spektaklio visuomene“. Paradoksas tas, kad V. Kasiulis, sukurdamas būtent tokį vizualųjį spektakliškumą, estetinės distancijos, kuri reikalauja psichologinio ir fizinio atstumo, dėka, leidžia žiūrovui tapti savotišku ramiu triksteriu – kiek ironiškai žvelgti į pasaulio triukšmą bei savo asmeninius klausimus ir neišnarpliojamus Gordijaus mazgus ir atkurti gyvenimo tvarką taip, kaip nori pats žiūrovas.

Nepaisant to, kad V. Kasiuliui galima prikišti pataikavimą publikos skoniui, derinimąsi prie savo laiko madų, reikia pripažinti, kad autorius turėjo individualųjį stilių, kuris išreiškia labai unikalią vaizduotę, suformuotą to, kas diltėjiškai vadinama gyvenimu – patirtimis, kurių neturi niekas kitas. Ši savybė yra unikali V. Kasiulio atveju, tačiau veikia ir daugelį tapybos meistrų, nes pasaulyje nėra nė vieno žmogaus, kurio vaizduotę formuojanti patirtis būtų absoliučiai identiška. V. Kasiulis į kultūrą žiūrėjo lyg į Jurijaus Lotmano apibrėžtą kultūrą kaip tekstą, savo darbais kurdamas ir pabrėždamas tokias praktikas, kurios žmogų paverčia turtingos vaizduotės, kultūros paliestu individu, o ne jutimų išvarginta gyva būtybe. Toks siekinys – tai jau postmoderniojo mąstymo ir kūrybos užuomazgos, kurias V. Kasiulis gyvenimo pabaigoje aiškiai juto ir išreiškė.

Enfant du siècle, amžiaus vaikas, išsipildė kaip ypatingo jautrumo aplinkai ir žmogui kūrybinė asmenybė, aiškiai suvokusi pagrindines šiuolaikinio žmogiškumo problemas ir klausimus: netikrumą dėl ateities, nesaugumą ir asmens decentraciją kaip komplikaciją. Žvelgiant į V. Kasiulio tapybos visumą, randasi, jo atveju, itin svarbi laiko dimensija, kuri tapybai iš prigimties nėra būdinga. Apie ją menotyroje prabylama tuomet, kai aptinkamas didelis ir įvairialypis kūrėjų kelias.

 

Straipsnių ciklas „Lietuvių egzilio menininkai“


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*