Audronė Jablonskienė
Respublika, 2003 09 30

Režisierė Neris Karpuškaitė per 20 metų Kauno dramos teatre yra sukūrusi 10 spektaklių, tačiau nė vienas jų nesulaukė tokio triukšmingo, beatodairiško žiūrovų pripažinimo, kaip J. Montvilos „Didysis geismas“. Prieš trejus metus, švenčiant teatro 80- metį, paskelbtoje anketoje jis surinko absoliučią balsų daugumą, nors jau seniai buvo dingęs iš repertuaro.

Šiandien kalbinama režisierė prisimena ne tik anuos laikus, bet ir ilgą buvimą teatre, kuriame teko režisuoti svetimus ir savus scenos kūrinius suaugusiems ir vaikams, prisiimant dar ir sunkiai apibrėžiamas teatro literatūrinio skyriaus vedėjos pareigas, atimančias begalę laiko. Jos kabinete skelbimėlis: „Atsiprašau, kad neturiu laiko bendrauti“. Teisinasi: „Gėdinga kortelė, bet – toks gyvenimo ritmas“.

-Ne kiekvienas režisierius gali pasigirti tokiu sėkmingu debiutu. Dauguma džiaugiasi, jei kritika pažymi, jog pirmas blynas nelabai prisvilęs.

-Tai ir nebuvo pirmas blynas. Po teatro studijų Leningrade stačiau du spektaklius Rusijoje: Sovetske ir Oršoje. Vienas jų – komedija „Meilė ir balandžiai“- Rusijos zoniniame teatrų festivalyje pelnė antrą vietą. Kai grįžau į Kauną, Vaitkus pasiūlė naują Montvilos pjesę. Onkologinės ligoninės moterų palata, buvimas ant ribos, kai visus valdo vienas vienintelis didysis geismas – gyventi. To darbo ėmiausi ypač atsargiai. Su Staliliūnaite ir Šinkariuku, kurie turėjo vaidinti gydytojus, lankydavomės onkologinės ligoninės palatose, operacinėse. Man buvo labai svarbu žinoti, kaip elgiasi gydytojai, ligoniai, esu išklausiusi ne vieno sergančiojo išpažintį.

-Į savo spektaklį susirinkote visas scenos žvaigždes. Be jau minėtų- Raubaitė, Juronytė, Masiulis, Kazragytė, Mackevičiūtė... Po premjeros visas Kaunas buvo po Jūsų kojomis.

-Išties pasisekimas didžiulis. Bilietai kasoje graibstyte graibstomi, žiūrovai žiūrėdavo po keliolika kartų, lietuviškos dramaturgijos festivalyje Šiauliuose –Didysis prizas. Spektaklis tapo reprezentacinis, jį vaidindavo visokiausiomis progomis, net kai „Žalgiris“ auksą laimėjo. O per furšetus vis mane į priekį stumia: eik, susipažink, pakalbėk... Tai vargino, slėgė, nesu iš tų, kuriems patinka viešumas. Galiausiai net išsigandau: ar tik neperžengiau kažkokių tabu? Tas vėžys, mirtis... Ėmiau kankintis, kad aš pienburnė, žaidžiau tokiais dalykais, kuriais nevalia žaisti. Kai po 200- ojo spektaklio dramaturgas iškėlė balių, atsistojau ir visiems išrėžiau, kad metas jį nurašyti. Visiems- šokas. Kitą dieną direktorius išaiškino: tu spektaklį pastatei ne sau, o teatrui.

-Nevertinate populiarumo, kurį Jums pelnė „Geismas“?

- Vertinu, kai ištinka sveikatos krizė, o jos beveik nesibaigia. Tada pajuntu, kad iki šiol tebesu visų Kauno gydytojų numylėtinė. Jei tik kokios problemos- prašom.

-Spektaklis vis dėl to buvo nurašytas.

-Taip, lygiai po 10 metų, nors salės buvo sausakimšos. Pardavė televizijai. Žiūrovai dar ilgai negalėjo su tuo susitaikyti. Viena moteris prašė: nenurašykite, nors kol mano sūnus užaugs, dabar jis 8 klasėje, dar nesupranta... Jai rūpėjo, kad sūnus pamatytų epizodą, kur mirtinai sergančios motinos atėjęs lankyti jaunuolis ištraukia iš po pagalvės taupomąją knygelę... Supratau: žmonės lanko spektaklį ne vien tam , kad pasišiurpintų, pasigraudintų, jie ten randa daug kitų dalykų.

-„Didžiajame geisme“ yra tekę ir pačiai išeiti į sceną.

- Net porą kartų. Pirmąkart- kai aktorė Baukaitė premjeros išvakarėse susilaužė koją. Didelis vaidmuo- 20 minučių scenoje. Antrąkart- kai susirgo Mackevičiūtė, vaidinusi koridoriuje ant sudedamos lovelės mirštančią senutę. Tiesą sakant, tiek ir to vaidmens- guli ir kvėpuoji. Grimuotoja kažkuo ištepė ir „suglamžė“ man veidą, užrišo baltą skarelę. Ateina gydytojas Masiulis ir sako: „Na, močiute...“ Dirst į mane ir užspringo. Matau, kaip pakelia akis į viršų, bandydamas sutramdyti juoko priepuolį.

-Nesate iš produktyviųjų. Kito spektaklio teko laukti ilgokai.

-Per tą laiką sūnų pasigimdžiau, po truputį rašiau: pjeses vaikams, eiles. Ir patyliukais laukiu, kol kokia nors pjesė susiras mane pati. Iki šiol taip visada būdavo. Pavyzdžiui, Volfo Egono „Popierines gėles“ man vienas žmogus įteikė traukinyje, net nežinodamas, kad aš režisierė („Paskaitykit, jūs toks įdomus žmogus“). „Sąvartyną“ pasiūlė Algimantas Mikuta. Sustabdė teatro kieme: „Turiu tau išvertęs Dudarevo pjesę!“ „Puiki pjesė, kažkuo primenanti Gorkio „Dugne“. Tai apie žmones, kurie negali prisitaikyti šiandieniniame mūsų gyvenime. Jie buriasi sąvartynu paverstame name nugriovimui ir kalbasi, filosofuoja, juokauja. Gaila, vos po trijų premjerinių spektaklių susirgo pagrindinio vaidmens atlikėjas Masiulis...

-O Jums pačiai- kokias mintis kelia sąvartyno žmonės, kurių Lietuvoje vis daugėja?

-Pačias nykiausias. Esu pesimistė. Nuo depresijos, niūrių minčių gelbsti darbas, veikla, o veikti visada turiu ką.

-Nedėstote?

-Dėsčiau Vytauto Didžiojo universitete kūrybos psichologiją. Studentai plūdo. Gaila, kad tų teatro praktikumo valandų jau nebeturiu, manau, kad studentams daug ką galėjau duoti, nes į aukštąją mokyklą ateina to-o-o-okie!..Prisirankioję, prisipešioję visokių banalybių, ir tas banalybių rinkinys visų vienodas, savo- nieko. Ką jau kalbėti apie pirmakursius, jei pas mane imti interviu ateina teatrologiją baigusi mergina, kuriai „girdėtas“ Dostojevskis.

-Ar turite savo gelbėjimosi ratą nuo realybės brutalumo, bukumo?

-Knygos. Skaitydama esu akis į akį su įdomiu žmogumi, t.y. autoriumi. Kiekvienąkart autorių įsimyliu ir ieškodama medžiagos spektakliams. Taip buvo su Viljamso „Šauksmu“, Garsijos Lorkos „Donja Rosita“... Įlendu, įsiknisu į epochą, būtąjį laiką, nes šitas man neįdomus, sekinantis, vargina jo beprotiški ritmai, tempas.

Bėgi, bėgi... Nutolom nuo gamtos, žmonių, savęs. Šią vasarą vyras vienai dienai buvo nusivežęs į Palangą. Pamačiusi jūrą vos neapsiverkiau iš laimės, o po to iš nuovargio kopose užmigau ir- vėl susirgau. Nelaimės mane persekioja. Viena aktorė sako: tu prakeikta. Prieš ketverius metus, statydama „Pasaką apie Lego miestą“, scenoje susilaužiau stuburą. Repetuoti baigiau vaikščiodama su metaliniu įtvaru, o po premjeros išėjau nusilenkti su ramentais. Pažįstamas gydytojas pasakė:“Pati save išgydei. Jei būtum atsigulusi į ligoninę, šiandien nevaikščiotum“. Žinau: nevalia pasyviai pasiduoti.

-Esate kovotoja?

- Gal ir taip galima pasakyti. Niekada neklausiu, už ką mane baudžia likimas. Klausiu- vardan ko? Gal Dievas mane bando ir stebi, kaip aš elgiuosi. Negi pasišiukšlinsiu... O kartais- ateina į pagalbą pačiu netikėčiausiu būdu. Prisimenu, ketvirtame kurse turėjau pateikti režisūrinį pjesės sprendimą studentiškam konkursui. Nebeturėjau jo iki pat paskutinės minutės. Taip ir užmigau su malda: Dieve, jei tu nori, kad aš iškrisčiau, tegul... Ne tik susapnavau viską iki smulkmenų, bet ir laimėjau pirmą vietą! Ne kartą yra buvę, kai atrodo- ne mano mintys, kažkas kalba per mane. Bet tik tada, kai to nusipelnau.