Vida Savičiūnaitė
Mūzų malūnas (Lietuvos rytas), 2004 04 06

Kai, rodos, viskas — visi aukščiausi Lietuvoje įmanomi apdovanojimai pasiekti iki 50—ojo gimtadienio, jubiliejaus proga belieka drąsiai numirti ir pažiūrėti, kaip tave garbina po mirties.

Tiesa, pažiūrėti neįmanoma, nes tu — Kauno filharmonijos scenoje kėpsantis lavonas, tik girdintis, kaip prie tavo kurio kojų ištikimi draugai, natūraliai sutrikę giminės, kikenantys kolegos ir konkurentai kloja atneštas gėles bei dovanas.

Dar gali girdėti kaip šermenų patarnautojai garsiai praneša kiekvieno į salę žengiančio sveikintojo vardą, o jų eilę prie velionio rikiuojantis Giedrius Kuprevičius atlieka džiūgaujančio Saljerio vaidmenį.

Tokį pokštą savo kviestinių svečių pulkui iškrėtė Nacionalinės premijos laureatas, šįmet Metų kompozitoriumi tituluotas V.Bartulis, gimtadienio išvakarėse plačiajai publikai toje pačioje filharmonijoje surengęs ir klasikinį kūrybos vakarą be jokių juokų.

Nežinojusiems kas laukia jubiliato vakarėlyje kodiniu pavadinimu "Amen", V.Bartulio sumanymas pažvelgti į save mirusio genijaus garbintojų akimis buvo menine, psichologine ir filosofine prasme genialus akibrokštas — autoironiškas egzaminas sau ir kitiems.

Prie pašarvoto, gėlėmis, dovanų maišeliais, dailės paveikslais ir prabangiais gėrimais apkrauto genijaus lavono gedėjo juodai pasirėdę numirėlio kūrinių koncerto atlikėjai.

Pasikeisdami tarp budėjimo prie šermenų herojaus muzikantai pagrojo velionio kūrinius, kuriems, kaip įprasta šermenyse, niekas neplojo. Publiką kuteno viena mintis — aišku, kad prisikels, tik neaišku kada ir dėl ko.

Nekrologinė virsmo laukimo intriga atliekamiems kūriniams suteikė ypatingos įtampos, kurios banaliai salėje ar scenoje sėdintis ir garbinimais lepinamas jubiliatas niekaip nesukeltų.

Begildant fantazijas V.Bartulio prisikėlimo temomis, staiga iš salės gelmių praplyšo širdį verianti šermenų versmė, tekėjusi iš Veronikos Pavilionienės ir jos ansamblio "Blezdinga" daugiabalsių krūtinių.

Atlikę savo dieviškai skambantį ritualą giedotojai baltaveidį numirėlį išvedė į anapilį, o techninis personalas skubiai išnešė gėles, dovanas, išardė šermenų scenografiją. Tuo metu griaudėjo, riamumojo ir vaitojo pragaro melodijos.

Po jų, matyt, kai velionio siela užsuko į skaistyklą, scenoje tikras fakyras spjaudė tikra ugnimi. O po to prasidėjo tikras cirkas su klounais, merginos—gyvatės pasirodymu ir dresuotais balandžiais, kurie lyg ir pranešė, kad visų numylėtasis vis dėlto pateko į dangų.

Velionio režisūrinio sumanymo valia publika plojo tik cirkui. Viskas kaip gyvenime. "Ar ne cirkas valdo mus?", — tarsi girdėtum graudulingam savęs susireikšminimui oponuojančio ir vyraujantį kultūrinių interesų primityvizmą ironizuojančio, ant peilio ašmenų savo 50—ojo gimtadienio parodiją surengusio V.Bartulio šypseną.

"Aš viską girdėjau, ką jūs apie mane kalbėjote", — tikino beveik dvi valandas scenoje lavonu pratysojęs V.Bartulis, kai prisikėlęs nužengė tiesiai prie vaišių stalo. Ir visi džiūgavo turėdami unikalią progą pirmąsyk gyvenime sudaužti taures su prisikėlusiu iš numirusiųjų.