Vida Savičiūnaitė
Mūzų malūnas (Lietuvos rytas), 2003 10 28

Apie istoriją – be tabu

Kauno muzikiniame teatre atsirado naujas žanras – Kauno operetė. Miuziklui ar muzikiniam žaidimui artimas spektaklis net nedeklaravo giminystės ryšių su klasikine operete, o juolab – su tarpukario Kauno gyvenimo istoriniu tikslumu, nors būtent iš jo sėmėsi sau stiprybės.

Tokios interpretacijų laisvės užklupti žiūrovai pirmojoje premjeroje dar tik mokėsi juoktis iš savęs ir iš savo stabų.

Kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus sukurtas žanras suteikė teisę laisvai veikti ir būti nepakaltinamiems.

Šia teise teatro ir spektaklio meno vadovo Ginto Žilio palaiminti su džiaugsmu pasinaudojo libreto autorius Herkus Kunčius, režisierius Gytis Padegimas, dailininkė Birutė Ukrinaitė ir choreografas Andrius Kurienius.

Lyg iš vadovėlių nužengę iki smulkmenų išoriškai atkurti istoriniai personažai dokumentiką ir šiuolaikiškumą subtiliai derinančioje teatro erdvėje žaidė postmodernistinius žaidimus. Būtent šis faktas žiūrovus labiausiai viliojo ir glumino.

Poetė seksualiai priekabiavo

Premjeros pavadinimas „Kipras, Fiodoras ir kiti“ išankstines nuostatas dirgino mažiau.

Dauguma žinojo, kad tarpukario Kaunas bus parodytas operos žvaigždžių Kipro Petrausko (Mindaugas Zimkus) ir Fiodoro Šaliapino (Juozas Malikonis) akimis.

Intrigavo žvilgsnio kampas, kurį nustatė „šventais dalykais žaisti užsimanę“ spektaklio kūrėjai.

Ar nepadarys jie ko bloga tokiems šventiems vardams kaip Maironis, Lietuva-Laisvės statula, ar neparodys kaip nors padoriai nepatriotinių veikėjų?

Ir padarė, ir parodė. Ne veltui prie programos žiūrovai gavo po firminį „Kipro Petrausko tualetinio muilo“ gabalėlį.

Galvok kaip nori į jį žiūrėdamas: ar prieš spektaklį nusiprausti stabų garbinimo dulkes, ar po spektaklio nusišveisti šventvagiškų įspūdžių prakaitą.

Gali mirti iš juoko, kai geltonkasės lietuvaitės tautiniais kostiumais Konrado kavinėje „Kepurinę“ šoka mosuodamos padėklais arba kai nusenęs Maironis (Gediminas Maciulevičius) elitui pristato epą apie Lietuvą, kuriame, be kita ko, duoda velnių Birštonui, kad tas, kuriam daro įtaką senas Kavarskas, gyvena susimetęs su Prienais ir piktinasi, kad Kaunas perėmė Vilniaus skambutį Klaipėdai.

Literatūros mokytojai užsimuš ieškodami paaiškinimų, kodėl jie iki šiol nepasakojo savo mokiniams, kad Salomėja Nėris (Ieva Vaznelytė) seksualiai priekabiavo prie Maironio, ir sprendžiant iš nedviprasmiškai erotinio jų šokio Konrado kavinėje, beveik sugundė garbųjį Dievo ir poezijos tarną.

Humoro jausmo egzaminas

Prieš spektaklį prie teatro įėjimo liepsnojo aukuras.

„A, tai – ženklas, kad spektaklį režisavo Padegimas“, – šmaikštavo teatro duris verdamas vyras.

Scenoje tikrai negrėsė režisūros gaisras. Jei ir jautėsi kartais svilėsių kvapas, tai jis atsirado dėl trumpojo jungimo siekiant teatro bei muzikos kalbos, kompozitoriaus intencijos ir solistų potencijos, sceninio veiksmo ir literatūrinio pasakojimo santarvės.

Žiūrovai, nors ir žinojo, kad eina laikyti humoro jausmo egzamino, pirmajame spektaklyje neskubėjo praplyšti juoku.

Kikeno į kumštį, nedrąsiai ošė, patyrę istorinių herojų atpažinimo džiaugsmą, suglumo pradėję juoktis iš keturių komunarų sušaudymo scenos ir iš kitų itin laisvamaniškų variacijų dar labai artimos istorijos temomis.

Klasikinės operetės žinovė ir tikra aistruolė, teatrologė Daina Klimauskaitė po šio žanro naujadaro premjeros buvo geros nuotaikos: „Iki operetės toloka, bet kartais kikenau iki ašarų, kartais privertė pyktelėti.

Nustebino puiki choro artistų vaidyba. Apskritai tai – XXI amžiaus vertas veikalas“.

SMS po premjeros

„Atrodo, Kauno publika išsigando savęs, nes užmiršo žaisti. Net Jonas Aleksa varžėsi ir, kaip sakė, juokėsi į saują“, – kitą rytą po premjeros mobiliuoju telefonu gavau G.Kuprevičiaus žinutę.

„O aš kartais kreizėjau kaip reikiant. Nors spektaklis turi rimtų nelygumų, bet yra žiūrimas. Su premjera!“ – pasiunčiau kompozitoriui atsakymą, kuris turėjo atstoti pirmąją recenziją.

A.Smetona buvo patenkintas

Tiesa, pirmosios recenzentės laurus iš manęs, kaip ir iš kitų salėje sėdėjusių kritikų, apdairiai atėmė spektaklio autoriai.

Prieš finalą pats Prezidentas A.Smetona (Tomas Vaitkus) išdainavo Kauno operetės kūrėjų širdžiai labai mielą liaupsę.

Tuomet iš dangaus ėmė lyti tautinėmis juostomis, kuriomis it grožio konkurso nugalėtojai persijuosė-vainikavosi visi spektaklio dalyviai.

Autoironišką vaizdelį netrukus suplėšė jausminga „meliodija“, kuri tarsi visų šventųjų litanija į XXI amžiaus teatro palubę pakėlė visų spektaklio herojų pavardes ir Kauno vietovardžių pavadinimus.

Ta giesmė buvo kaip K.Petrausko muilas, galįs nuplauti įtarinėjimus, kad Kauno operetės kūrėjai įpuolė į šventvagystės nuodėmę.