Giedrius Kuprevičius
Muzikos barai, 2004 m. Nr. 4-5
Melodijos sąvokai pasitraukus iš muzikos kritikų akiračio, o į jos vietą stojus intonacijai, paradigmai, naracijai, intensyvumui, serijai, simetrijai, asimetrijai, komunikacijai, architektonikai, frazeologijai, redukcijai, signifikacijai ir aibių aibei kitų nepašvęstajam sunkiai suvokiamų terminų ir reikšmių, jau bemaž 100 metų gyvename be Melodijos. Paskutinį kartą ji lankėsi romantikų namuose, ten susirgo sentimentalizmu ir tyliai pasitraukė, užleisdama vietą Jos Didenybei Serijai. Dabar kalbėti apie melodiją nepadoru. Tačiau vartydamas melodingų ir vis dar dainuojamų savo tėvo dainų klavyrus (“Skambėk, pavasarėli”, “Pajūriais, pamariais...”), neiškenčiu neprabilęs apie man keliančią nerimą tendenciją: kodėl šiuolaikinis kompozitorius, vos įbridęs į melodijos lankas, turi atsiprašyti, kad tai tik ironija, parodija, aplikacija, nostalgija, semantinė substancija ir pan. Dažnai žvelgdamas, kaip kinta rimtų kritikų veidai jiems išgirdus melodijai artimą garsų seką (o jei dar tonacijoje!), juntu, kad tasai nelaimėlis kompozitorius turės rimtų nemalonumų. Pamenu, prieš 20 metų viena kolegė man aiškino: jei kūrinyje suskambusį motyvą galima padainuoti, tokia muzika nėra moderni ir dvelkia anachronizmu. Ši nuostata vertinant ir analizuojant šiuolaikinę muziką, atmetus vieną kitą išimtį, išliko iki mūsų dienų. Atrodo, melodijai leista gyventi tik estradinėse dainose, kurių kūryba dabar užsiėmė mėgėjai (apie tai pakalbėsime ateityje).
Tad ir rūpi man pasiaiškinti melodizmo, tiksliau, išeliminuoto melodizmo, problemą. Beje, kils klausimas – ar čia kalbu tik apie tradicinę, įsimenamą melodiją, ar ir apie modernią, kitokią melodijos sampratą bei praktiką? Tačiau pirmiausia paklauskime: kas yra melodija? Dabartinės lietuvių kalbos žodynas teigia: “Melodija yra darnūs garsai, sudarantys muzikinį sąskambį”. “Melodija pabrėžia individualų kompozitoriaus braižą ir yra neatsiejama nuo ritmo”, – tvirtina Trumpasis Harvardo muzikos žodynas.
Žymus lenkų muzikologas J. M. Chominskis teigia: “Melodija – tai garsų seka, kurią sąlygoja tonalumo, ritmo, metrikos ir formos dėsniai”. Priminsiu – melodikos dėsnius tyrė antikinėje Graikijoje žinomas mokslas melopėja (išsamiau – R. Lach traktate “Studien zür Entwicklungsgeschichte der ornamentalen Melopöie”, išleistame Leipcige 1913 m.).
Karališkojo muzikos koledžo (Didžioji Britanija) profesorius Roderickas Swansonas neabejoja, kad melodija yra tam tikra emocijų energija, kuri “neįtikėtinu būdu susieja Naujosios Gvinėjos liaudies muzikos ir Giuseppe’s Verdi operos “Aida” finalinio dueto intonacijas”.
Josephas Haydnas teigė, kad “subtilią melodiją sukurti yra sunkiausia, ir tai įmanoma tik genijui”, o Paulis Hindemithas įsitikinęs, kad “melodija yra tas elementas, kuriame aiškiausiai ir akivaizdžiausiai atskleidžiamos asmeninės kompozitoriaus savybės”.
Visi šie ir daugelis kitų apibūdinimų rodo, kad melodija suprantama gana siaurai, kaip ribotų galimybių muzikinės kalbos (išraiškos) priemonė. O jei prisiminsime graikų žodį melos, reiškiantį giesmę, tai turėsime sutikti, kad apie elektroninės ar konkrečios muzikos melodizmą, atrodo, ir kalbėti nebeįmanoma, jei melodiją suprantame tik jos tradicine, istorine prasme. Bet negaliu nutylėti dar vieno melodijos apibūdinimo, šį kartą į mūsų straipsnį atšuoliavusio iš tarybiniais metais Maskvoje išleistos Muzikos enciklopedijos: “Melodija yra realistinio muzikinio kūrinio pagrindas, jo idėjinis ir emocinis turinys”. Vienas šios definicijos žodis ūmai perkėlė visus mano svarstymus į netikėtą ir naują sritį. Tasai žodis – realizmas. Iš tikrųjų nėra nė vienos tradicinės melodijos, kuri nesiremtų realybe, realijomis ar realizmu. Melodija remiasi pamatiniais mūsų gyvenimo dalykais ir visų pirmiausia – suprantamumu, aiškumu, prieinamumu. Visu tuo, kas regima, pačiupinėjama, kas akivaizdu ir turi aiškią prasmę. Melodizmas – tai savita demokratizmo atmaina mene. Melodijoje visuomet aiški ją pareiškiančiojo idėja, o garsų seka sudėliota tokia tvarka, kuri sukelia labai konkrečias emocijas – liūdesį ar džiaugsmą, kančią ar pergalę. Graikai genialiai sudėliojo savo garsiuosius tetrachordus, kurių kiekvienas turėjo konkretų emocinį ir dorovinį krūvį: vieni keturgarsiai buvo skiriami kilniems jausmams ir poelgiams formuoti (dorinė, eolinė dermės), kiti – gundymams ir žemiesiems instinktams žadinti (fryginė dermė). Visos jos atkeliavo iš realaus, žemiškojo pasaulio stebėjimų ir nacionalinių kalbų intonacijų mišinio, o formaliai visą tą kiekybę sutvarkė graikų žvilgsnis į kosmosą. Būtent iš ten jie sužinojo dausų harmonijos dėsnius ir galėjo, pasitelkę ganėtinai sudėtingas tuo laiku aritmetines ir astronomines skaičiuotes, sudėti juos į ir dabar vartojamą muzikos teoriją, kuri savo ruožtu atspindi realistinę pažiūrą į pasaulį. Visa, kas buvo nesuprantama ir toli nuo kasdien regimų, paaiškinamų reiškinių, pateko į kitą, ne meloso sritį, chaosą. Prisiminkime, kaip prasideda Haydno oratorija “Pasaulio sutvėrimas”. Jokių melodijų, tik daugybės neišrištų arba netradiciškai jungiamų septakordų seka. Melodija būtų pernelyg reali priemonė sprendžiant tvarkingo pasaulio kūrimo iš grėsmingo chaoso viziją. Analogų randame visoje tonaliosios muzikos istorijoje. Netgi romantikai naudojo šią priemonę, kai reikėdavo parodyti fantastinius ar metafizinius vaizdus. Vėliau, t. y. arčiau mūsų laikų, kompozitoriai vis labiau tolo nuo realaus pasaulio. Pirmasis ir ryškiausias reiškėjas – Claude’as Debussy, sugebėjęs melodizmą pakeisti taip sumaniai sumeistruota harmonine bei ritmine kalba, kad tik skvarbesnis klausytojas pripažins, jog jo muzikoje nėra nė vienos įsimintinos melodijos, tačiau joje skleidžiasi nepaprastai melodingos muzikos įspūdis. Impresionizmas buvo pirmasis rimtas žingsnis į nerealų, kitokį pasaulį, kuris gal ir egzistuoja, bet itin trumpai arba pastebimas tik kitaip matantiems, girdimas kitaip girdintiems. Dar vienas žingsnis – gal Gustavo Mahlerio, gal Richardo Strausso, gal Aleksandro Skriabino, ir jau galėjo atsirasti Arnoldo Schönbergo doktrina, galutinai sunaikinusi melodijos sampratą jos tradicine prasme. Dodekafonija įtvirtino naujų intonacinių taisyklių erą, į kurią netrukus be vargo įsiterpė konkreti muzika, sonoristika, aleatorika, klasteriai ar subtili elektroninė kalbėsena. Melodija mirė.
Ar ji atgims? Jei ir atgims, tai kitais pavidalais, gal tokiais, kurie mums dar nežinomi, nors po šia saule nieko nauja nėra ir nebus, tik mes vis nauji su savo trumpa atmintimi...
Šių laikų muzika pabėgo nuo realizmo ir nežada sugrįžti. Realus pasaulis šiuolaikiniam menininkui neįdomus, nes jame jis neranda nieko, kas dirgintų jo menines, o ne vartotojiškas ambicijas. Šiandieninis pasaulis ir šiuolaikinis menas koketuoja, galvodami, kad vienas negali gyventi be kito. Menas seniai gyvena kitoje dimensijoje ir su kita publika. Štai su ja daugiausia vargo. Ji nenori gilintis, jai svetimi, nutolę nuo realaus pasaulio kūrėjų vaizdiniai ir susirūpinimai, jai grėsminga tų kūrinių kalba.
Bet, ačiū Dievui, yra snobų, kurių dėka dar galime džiaugtis dėmesiu naujiesiems menams. Snobų skonį ir reikmes formuoja kritika. Įdomu būtų patyrinėti, kodėl dedamos tokios pastangos, kad publika įtikėtų naujojo meno kokybe? O todėl, kad vartotojiška visuomenė baigia išvaryti iš savo gyvenimo dvasingumą ir idealizmą, užleisdama vietą pragmatizmui, verslui, daiktams ir globalizacijai. Senovėje, kai dvasingumas lydėjo ir vargšą ir turtingą, kai sielos gyvenimas rūpėjo ne ką mažiau už piniginius reikalus ir būsto problemą, melodija atliko realaus pasaulio gražintojo vaidmenį. Ji lyg aprengdavo buitį gražiuoju savo drabužiu. Dabar – atvirkščiai: siela persikėlė į nutolusius nuo realaus pasaulio menus, į abstrakcijas, mistiką, sunkiai suvokiamas užuominas. Tradicinės, suprantamos ir tiražuojamos meninės priemonės tik antrintų tą banalų, lėkštą miesčionių gyvenimą susigrūdusiuose vienas ant kito būstuose, politinėse partijose ir viena kitai grūmojančiose valstybėse. Fašizmas, ko gero, buvo paskutinė stotelė, kurioje menininkai apsisprendė atitrūkti nuo realybės. Melodijos į tą kelionę jie nepasiėmė...
Mano samprotavimai veda pripažinimo, kad dabar melodijas kurti iš tikrųjų yra anachronizmas, link. Tačiau neskubėkime daryti išvadų. Melodija gyva! Ji sugrįžta kaip malda, perspėjimas, reikšminga nuoroda į mūsų gyvenimo būdo grėsmes, ji, vis dažniau pasirodanti citatos pavidalu ar nauja, įsimintina intonacija, šiuolaikinio kompozitoriaus kūrinyje kalba mums apie neprarastą pasaulio kultūrų ryšį. Šiuolaikinis kompozitorius, pats sau netikėtai atradęs melodingą elektroninių virpesių slinktį, ją dar paryškina vaizdu, o panaudodamas plačią intonacijų skalę įprasmina ir idėjiškai. Galiausiai toji netikėta intonacija, paradigma, naracija, serija, simetrija, asimetrija, komunikacija, architektonika, frazeologija, redukcija, signifikacija – vadinkime ją kaip kam gražiau! – yra stebuklingas Melodijos sugrįžimas. Gausėja tokių kūrinių klausančių, nes juose skleidžiasi emocijos, gyvybė. Pamažu nutolusi ir klaidžiojusi muzika sugrįžta į žmonių gretas. Melodija sugrįžta kitokia, bet išsaugojusi visas prigimtines galias ir požymius. Taip, naujųjų laikų melodiją atsekti sunkiau, ji paslėpta giliau nei mano tėvo dainose, bet ji yra. Jaučiu, kad netrukus ji dar labiau prasiskleis kaip prieš gerą pusšimtį metų prisiekusiojo dodekafonininko Schönbergo, tvirtinusio, jog “ir C-dur’e yra dar kas veikti”, nuojautoje.
Tai taps įmanoma tik tada, kai į mūsų kūnus grįš mūsų sielos...
