ATRANKA. Manoma, kad iš knygynų ir bibliotekų lentynų netrukus turėtų išnykti menkavertės knygos

2009 01 27

J.Sprindytė: „Prieškario sunkmetis sutapo su literatūros aukso amžiumi.“ V.Balkūno nuotr.

Smunka gamyba ir vartojimas. Bankrutuoja įmonės. Žmonės yra linkę taupyti kiekvieną centą. Tačiau klesti literatūra. Iškiliausi lietuvių literatūros kūriniai buvo parašyti 1929-1936 metais, kai pasaulyje ir šalyje siautė ekonominė krizė.

Juras Tarutis iš Petro Cvirkos romano „Žemė maitintoja“ ūkį prarado dėl krizės, kuri į Lietuvą atsirito 1928-ųjų pabaigoje.

Frankas Krukas iš kito P.Cvirkos romano laidojimo verslo ėmėsi todėl, kad didžiosios depresijos metu JAV žmonės buvo apriboję visus savo poreikius.

Juozo Baltušio šeima beletrizuotoje prisiminimų knygoje „Su kuo valgyta druska“ į Kauną persikėlė gyventi, kaip ir daugelis valstiečių, gelbėdamasi nuo sunkmečio.

Šie dar mokykloje daugelio įsiminti siužetai dabar tapo svarbia informacija apie tai, kaip žmonės pragyvena krizės metu.

Tačiau literatūrologai negali paaiškinti, kodėl iškiliausi lietuvių literatūros kūriniai buvo parašyti būtent ekonominės krizės metais.

- Kuo mūsų literatūrai yra reikšmingi 1929-1936 metai? – „Lietuvos rytas“ klausė literatūros mokslų daktarės Jūratės Sprindytės.

- Šie metai – tai literatūros ir kultūros klestėjimo laikotarpis. Tuo metu buvo parašyti iškiliausi, lietuvių literatūros aukso fondą papildę kūriniai.

Daugeliui žymių rašytojų šis laikotarpis laikomas produktyviausiu. Be to, klestėjo ir kultūros gyvenimas.

- O 1932-1933-ieji, kurie laikomi aukščiausiu ekonominės krizės pakilimo tašku?

- Literatūros istorikai net konstatuoja nuo 1933 m. prasidėjusį pakilimo laikotarpį. Literatūrą žlugdo ne ekonominės krizės, o represijos ir cenzūra.

Per tą laikotarpį buvo sukurta reikšmingų lietuvių literatūrai kūrinių. Pirmiausia minėtinas vienas geriausių lietuvių romanų – Vinco MykolaičioPutino „Altorių šešėly“ (1933), sulaukęs nepaprasto atgarsio.

Kai kurie kūriniai iš karto pateko į aukso fondą: Antano Vaičiulaičio „Valentina“ (1933), Ievos Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimas“, Petro Cvirkos romanai. Tobulu Juozo TumoVaižganto kūriniu laikoma apysaka „Nebylys“ (1930), Balio Sruogos istorinė drama „Milžino paunksmė“ (1932) ir t.t.

Be to, labai ryški neoromantikų banga. Suklestėjo Antano Miškinio, Jono Aisčio kūryba. Prasidėjo Bernardo Brazdžionio kilimas.

Tuo metu pasirodė Salomėjos Nėries poezijos rinkiniai „Pėdos smėly“ (1931), „Per lūžtantį ledą“ (1935), laikomi vienais geriausių eilėraščių rinkinių lietuvių literatūroje.

Visi šie kūriniai turi neeilinės reikšmės literatūros istorijai.

1935-1936 metais Lietuvoje prasidėjo romanų bumas – tuo metu buvo išspausdinti net 45 stambaus formato kūriniai.

Literatūrai nemenkos reikšmės turėjo ir Vytauto Didžiojo mirties proga paskelbtas literatūros konkursas 1930-aisiais.

Buvo laikoma, kad išskirtinės reikšmės kūrinių nepasirodė, dvi pirmos premijos po 10 tūkstančių litų neskirtos, bet pasiūla vis vien buvo nemenka.

- Kokie literatūros stiliai dominavo?

- Stilių paletė buvo kuo skirtingiausia.

Lyrikoje įvyko modernistinis lūžis su Henriko Radausko „Fontanu“. 1935 metais pasirodęs rinkinys paženklino literatūros istoriją nemirtingu devizu: „Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu!“ Šį devizą bet kuris rašytojas šiandien turi pagrindo perfrazuoti kaip: „Krize netikiu“.

Prozoje reiškėsi impresionistai Antanas Vaičiulaitis, Kazys Jankauskas, Nelė Mazalaitė, pradėjo kilti realistų karta – Petras Cvirka, Juozas Grušas, Antanas Venclova, Juozas Baltušis.

- Ar krizė atsispindėjo kūrinių temose, siužetuose?

- Nepasakyčiau. Literatūra labiau orientavosi į praeitį. Buvo sukurta daug istorinių romanų.

P.Cvirkos „Frank Kruk“ (1934) – pirmas satyrinis lietuvių romanas, o pagrindinis veikėjas – savanaudis biznierius, karjeros viršūnę pasiekęs JAV per krizę pelningame „graboriaus“ versle. Praturtėjęs jis dešimčiai Lietuvos ministrų atsiunčia 10 skrybėlių. Bet grįžęs pražudo savo turtą, investavęs į sukčių bendroves.

„Žemės maitintojos“ (1935) herojaus ūkelis paleidžiamas iš varžytynių.

P.Cvirkos apsakymų rinkinyje „Saulėlydis Nykos valsčiuje“ (1930) kone kiekvienas kūrinys baigiasi žmogaus palūžimu. Visi personažai nori kažko gražaus, šviesaus, bet jiems visiems nepasiseka.

J.Grušo romane „Karjeristai“ (1935) pliekiami valdininkai už kyšininkavimą ir protekcionizmą. Tai – piktas romanas, įkvėptas to meto realijų.

Fausto Kiršos satyrinė poema „Pelenai“ atskleidžia prarają tarp valdžios ir žmonių, nes valdo cinikai, karjeristai, puotautojai.

- Gal kurie nors literatūros žanrai klestėjo labiau?

- Šis laikotarpis – visų žanrų pakilimas. Klestėjo lyrika, romanas, drama, satyra.

Ypač sparčiai tobulėjo apsakymas. Stiprus socialinis dinamizmas, kontrastai šiam žanrui labai palankūs.

Apsakymus rašė intelektualusis Jurgis Savickis, maištingasis Kazys Boruta, subtilusis A.Vaičiulaitis („Vidudienis kaimo smuklėj“, 1933 m.).

Įdomu, kad tuomet suvešėjo ir populiarioji literatūra. Rašytojai galėjo sau leisti papramogauti, pagaminti ašaringų arba „dekameroniškų“ vaizdelių.

Populiarioji literatūra klesti tada, kai kultūrai ir visai literatūrai yra gerai.

- Gal išvarginti problemų skaitytojai nori „greitai vartojamų“ produktų?

- Populiariosios literatūros poreikis visada nemenkas.

Nuo XIX amžiaus pabaigos lietuvių literatūra neturėjo pramoginių kūrinių. Visa literatūra buvo orientuota socialiai, visuomeniškai. Ji buvo labai patriotiška. O ketvirtajame dešimtmetyje pasipila pramoginiai kūriniai.

- Iš ko tuo metu gyveno rašytojai, ar juos rėmė valstybė?

- Iš savo kūrybos tikrai retas galėjo pragyventi. Dauguma rašytojų dirbo.

1938 m. duomenimis, tarp rašytojų buvo 19 mokytojų, 17 žurnalistų, 16 valdininkų ir tarnautojų, 6 profesoriai, 5 pensininkai, 4 artistai ir dramaturgai, po 3 studentus ir dvasininkus, po 1 diplomatą, agronomą, advokatą ir vaistininką. 11 gyveno iš rašytojo darbo.

Valstybė šiek tiek rėmė rašytojus premijomis. 1932 metais įsikūrė Lietuvių rašytojų draugija, kurios rūpesčiu įsteigta valstybinė 5000 Lt dydžio literatūros premija.

Pirmieji ją „nuskynė“ romanistai (I.Simonaitytė už „Aukštujų Šimonių likimą“ ir Liudas Dovydėnas už „Brolius Domeikas“), vėliau pamečiui – poetai J.Aistis, S.Nėris ir B.Brazdžionis už lyrikos knygas.

Leidyklos irgi steigė savo premijas, visuomeninės organizacijos – taip pat.

Iš viso tuomet buvo net 10 premijų. Tai buvo nemenkos premijos – po 2 tūkstančius litų.

Paramą jauniems studentams ir kūrėjams teikė Lietuvos katalikų mokslo akademija. Knygoms leisti buvo susikūrusios akcinės ir kooperatinės bendrovės („Švyturys“, „Sakalas“, „Spaudos fondas“, „Universitetas“).

Knygų tiražai buvo tokie kaip dabar: romanų – apie 2000 egzempliorių, poezijos knygų – 500.

- Ar rašytojai emigruodavo iš Lietuvos?

- Daug rašytojų ir talentingų žmonių, kurie stažavosi, mokėsi užsienyje, studijavo, tuo metu sugrįžo į Lietuvą. Sugrįžo išsilavinę, išprusę žmonės.

Man atrodo, kultūros pakilimas ir įvyko dėl to, kad iš užsienio sugrįžo tiek daug išsilavinusių žmonių. Jie pradėjo burtis, telktis pagal ideologijas, estetines programas.

Viskas atsigavo ir sustiprėjo. Susikūrė stiprus universitetas, kultūrinis gyvenimas klestėjo.

- Ko galima tikėtis iš literatūros šiais ir kitais metais?

- Man atrodo, ji gerokai išsivalys. Nuo šlamšto, pertekliaus. Juk vartotojiška visuomenė visokių produktų turi per daug.

Dabar – tokia lavina knygų, kad net literatūros specialistai nebeaprėpia.

Leidykloms gal ir ateis sunkūs laikai, bet skaitytojas gaus kur kas geresnės kokybės knygų.

Dalia Gudavičiūtė
„Lietuvos rytas“