Klausimas. Ar meno vardu galima pateisinti bet kokias idėjas?

Vida Savičiūnaitė
Mūzų malūnas (Lietuvos rytas), 2008 03 17

L.Brundzos nuotr. 

Laisvės alėjos viduryje esančiuose Vytauto Didžiojo universiteto rūmuose pradėjo veikti galerija „101“. Jos atidarymą paženklino seniai matyta grupė POST ARS.

Naujoji galerija pavadinimą perėmė iš buvusios 101 auditorijos. Gana erdvi salė ir strategiškai gera vieta leidžia tikėtis, kad studentiška galerija padės kompensuoti ir viso miesto parodinių erdvių stygių.

Galerijos „101“ atidarymo programa buvo pavadinta „Fabulae moventes“. Tai lotyniškai reiškia „Judančios istorijos“.

Jas įkūnijo erdvinės animacijos pradininko Vladislavo Starevičiaus animacinių filmų programa, šiuolaikinių videomeno kūrėjų Henriko Gulbino, Gintaro Česonio darbai, Auksės Petrulienės videožaidimas silikoniniais daiktais, personažais, tekstais ir labiausiai visų lauktas legendiniu „postarsininkų“ performansas.

Cypsinti mandala

Atidarymo svečius pasitiko viščiukų cypsėjimas ir salės viduryje merginų baigiama komponuoti didžiulė mandala iš birių maisto produktų.

Ant juodos agroplėvelės komponuoto ornamento spalvinę gamą kūrė kruopos, grūdai, žirniai, saulėgrąžos, miltai, kakavos milteliai, kiti birūs produktai.

Ilgai dailintos mandalos viduryje stovėjo apšviestas dubuo su vandeniu.

Stebint procesą kilo įvairiausių asociacijų apie kultūros ir natūros, meno ir meno vartotojo santykius ir apie meno efemeriškumą, nes mandala paprastai būna sunaikinama.

Sugriovė ornamento darną

Netrukus paaiškėjo, kad performanso sumanymas buvo paprastesnis. Salėje pasirodė Roberto Antinio ir Česlovo Lukensko ant pečių nešamas tinklinis gardas, prikimštas viščiukų. Jų natūralus klyksmas nustelbė įrašą.

Tarp paukščių kyšojo geltonai dažytos performanso autorių galvos ir švilpukais šaižiai švilpčiojo ritmą.

Netrukus viščiukai buvo išpilti ant maisto mandalos. Dar vis atrodė, kad sumanymas įspūdingas – kūrinys bus sunaikintas mažų paukščiukų kojomis.

Ir taip galėjo įvykti, nes cypsintys performanso dalyviai bemat ėmė griauti ornamento darną.

Įdomu buvo stebėti, kaip po migruojančių viščiukų kojomis tirpsta išpuoselėto kūrinio kontūrai.

Priminė apokalipsę

Viskas baigėsi daug liūdniau. Studentės sutartinai iš visų pusių ėmė kelti agroplėvę ir, siaurindamos ratą, į vieną šiukšlių krūvą vertė maisto mandalos produktus, darbui naudotus dubenis, kastuvėlius ir visus viščiukus.

Gyvūnams tai buvo panašu į apokalipsę. Guvesni stengėsi išsilaikyti paviršiuje. Silpnesni liko po dubenimis ir maisto šiukšlių krūva. Stebint tokį sudaiktintą elgesį su bejėgiais paukščiais meninių minčių nebeliko.

Klykiantį maišą ištempus į koridorių galerijos salėje prasidėjo džiaugsmingos galerijos atidarymo kalbos, tačiau dalis svečių ėjo žiūrėti, kuo baigsis performansas.

Nieko meniška nebeatsitiko. Aplipę maisto produktų dulkėmis, išsigandę ir aplamdyti viščiukai buvo gaudomi ir dedami į dėžes.

Kasinėjant šiukšlių krūvą ieškota užverstų paukščių, kuriuos R.Antinis juokais pavadino meno aukomis.

Nukentėjusius paukščius gaivinti ėmė Č.Lukenskas. Jis visus meno smūgį patyrusius viščiukus išvežė auginti į kaimą savo giminaičiams.

Performansas baigėsi. Paukščių klyksmas nutilo. Galerija atidaryta.

Liko klausimas: ar yra toks menas, kuris vertas bent vieno bejėgio gyvūno kančios?

* * *

Kūryboje – mirtis ir erotika

Alfonsas Andriuškevičius,

dailėtyrininkas

„Kad ir kaip žiūrėtum, negali nematyti, kad „postarsininkų“ kūryba yra gerai impregnuota mirtimi ir erotika. Bet grįžkime prie Kauno. „Ar dabar jus jau pripažįsta, mėgsta Kaune?“ – paklausiau vieną POST ARS narį. „Pripažįsta ir palaiko maždaug taip, kaip kad tu, Alfonsai Andriuškevičiau, buvai palaikytas Dailininkų sąjungos suvažiavime po Arvydo Každailio kalbos. Žinai, sėdintieji abipus manęs tiek plojo tave „išdulkinusiam“ (kalboje) A.K., kad nuo jų alkūnių smūgių mano šonai buvo mėlyni. Bet, žinoma, Kauno meninis jaunimas į mūsų pusę nespjaudo. Turime vieną kitą rėmėją ir iš paaugesnių žmonių. Žodžiu, gyventi galima“. Ak, Kaune, Kaune! Mėtyk, mėtyk akmenis į savo pranašus. Bet drauge žinok, kas tavęs už tai laukia“.