2010 01 07

Algirdas Kairys. "Baugus žvilgsnis". 1990

Gruodžio 21 d., šventėms dar neįsibėgėjus, Kauno menininkų namuose prasidėjo naujas fotografijos renginių ciklas „Lietuvių fotografijos ikonos – tarp menotyros atradimų ir autorių liudijimų“. Pirmasis vakaras – „Kauno fotografijos galerijos ikonos“, jo metu fotomenininkų pasakojimai, menotyrinės įžvalgos sukosi apie žymiausius fotografijos kūrinius, eksponuotus Kauno fotografijos galerijoje nuo jos įkūrimo laikų iki šiandienos. Renginyje dalyvavo ikonų autoriai: Ričardas Dailidė, Jonas Daniūnas, Romas Juškelis, Algirdas Kairys, Romualdas Požerskis, Romualdas Rakauskas, Stanislovas Žvirgždas; LFS Kauno skyriaus pirmininkas fotomenininkas Gintaras Česonis ir pats projekto autorius Mindaugas Kavaliauskas.

Sentikių kultūroje ikonos yra svarbiausias garbinimo objektas. Ir šis apibūdinimas visiškai atitinka fotografo M. Kavaliausko sukurtą naujosios fotografinės ikonos teoriją, nes pasirinkti žymių fotografų darbai jau seniai tapę tokiais objektais. Tačiau toliau teoriniai keliai išsiskyrė: „Ikona – šventas atvaizdas, tarpininkas tarp aukštųjų ir žemųjų sferų, dieviškasis apsireiškimas, išreikštas linijomis ir spalvomis, teologija, išdėstyta vaizdiniais, įkūnyta malda“. Todėl fotografų sluoksniuose ir įsižiebė šiokia tokia diskusija dėl naujos terminologijos. A. Macijauskas ne itin linkęs sutikti su tokiu, jo manymu, „iššaukiančiu terminu“, nes čia akivaizdžiai trūkinėja sąsajos su šventumu ir tobulybe. Ar ikona gali būti neprofesionali ir silpna? Ikona – aukščiausia ir nekvestionuojama kokybė. Todėl dėl kai kurių M. Kavaliausko pasirinkimų jam kilo klausimų. „Jei pagrindiniu kriterijumi tampa sklaida, tuomet mes kalbame apie „popsą“. Aš pats kai kurių ankstesnių ir gausiai apdovanotų fotografijų dabar net į albumus nedrįstu įtraukti“, – teigė A. Macijauskas. Tačiau tokie teoriniai nesutarimai visiškai netemdė bendrumo jausmo fotografijos idėjos kontekste. Fotografas visiškai palaikė savo jaunųjų kolegų iniciatyvą, nes anksčiau pats jau mėgino tai daryti. Jo iniciatyva susirinkdavo fotografai iš visos Lietuvos ir diskutuodavo. Tų diskusijų ir dabar labai reikia, nors laikai pasikeitė. „Kažkada fotografiją, kaip meną, teko įnirtingai ginti. Daug skaitėme, lavinomės. Dabar reikia kovoti už kiekvieną savo darbą. Pokalbiuose ir diskusijose išryškėja darbo trūkumai, pažvelgiama visapusiškiau, giliau“, – apie praeities ir dabarties sąsajas svarstė A. Macijauskas, kurio iniciatyva 1979 m. įkurta Kauno fotografijos galerija, šiemet švenčianti trisdešimtmetį. Būtent joje užaugintos kelios fotografų kartos, pristatyti pasaulinės fotografijos šedevrai, kurių šešėlyje, pasak

M. Kavaliausko, „lieka prisiminimai apie lietuvių fotografų darbus, rodytus Kauno fotografijos galerijoje, daugelį jų šiandien laikome Lietuvių fotografijos paveldu“.

Todėl dabar tuos šedevrus, kitados nugludintus tūkstantinės ar net milijoninės auditorijos žvilgsnių, norisi vėl prikelti, atrasti to meto simbolikos kerus.

Čia M. Kavaliauskas oponuoja „tobulumo“ teorijai ir ikonomis skelbia spaudos išpopuliarintas, regioninio arba pasaulinio pripažinimo pelniusias fotografijas, kurias įvertino minios žiūrovų ir priėmė kaip savo kultūrinę savastį.

Projektui atrinkta po vieną iš trisdešimties lietuvių fotografų darbų. R. Rakauskas prasitarė, jog fotografinių ikonų atradimas yra gana komplikuotas. „Kai iš visos kūrybos atrenkamas tik vienas darbas, nori nenori veikia subjektyvumas. Jei menininkas mažiau nuveikęs, ikona labiau išryškėja, o jei perėjęs daugelį skirtingų periodų, vieną atrinkti labai sunku“, – svarstė fotografas.

Šį kartą aptarti fotografijos klasikos darbai, pradedant 1964 m.

R. Rakauskas teigė, jog kiekvieno jų istorija nuostabi ir keista. Jo paties ikona – „Trys gracijos“ – lyg ir brokas, kuris dėl laimingo atsitiktinumo išliko kaip ikonografinė, solidi klasika. Darbo brokas virto tobulybe?

M. Kavaliauskas sakė, jog idėja iš praeities ištraukti geriausius darbus nėra nauja. Tik anksčiau apsiribota parodomis, ant sienų kabančiais laiko liudininkais, o naujajame projekte norėta susitikti ir padiskutuoti. Pastaraisiais metais paminėta tiek daug istorinių datų, todėl tenka jas akcentuoti ir simboliškai užversti puslapį. „Fotografų bendruomenėje turi vykti dialogas. Galutinių ir nesvarstomų sprendimų nėra ir negali būti. Todėl ikonų atrankos kriterijai laviruoja ant susitarimo ribos“, – teigė M. Kavaliauskas. Jo manymu, pagrindiniu kriterijumi tapo fotografijos „matomumas“, galėjęs atitrūkti net nuo autoriaus vardo, žinomumo. Autorius ir žiūrovas fotografiją mato visiškai skirtingai. „Pavyzdžiui, visi pritars, jog R. Požerskio viršūnė yra „Atlaidų“ ciklas, tačiau tie darbai tokie susiję ir tolygūs, kad vieno išrinkti visiškai neįmanoma. Todėl ir išrinkome motociklininką“, – apie darbo peripetijas pasakojo fotografas. Pasak M. Kavaliausko, fotografijos tapimui ikona labai svarbi jos simbolika, turinti ypač ryškių laiko ženklų.

M. Kavaliauskas įsitikinęs, jog fotografiją būtina pristatinėti plačiajai auditorijai, populiarinti. „Fotografija nėra senas menas, daug kam liks nežinomas, neatrastas, todėl reikia išsaugoti, atmintin įrašyti bent ryškiausias jo žymes. Ypač priešinternetinio laikotarpio ikonas, kurių sklaidos galimybės buvo mažesnės, nors jos ir apkeliavo pasaulį“, – teigė organizatorius.

Fotografijų istorijos atskleidžia skirtingas ir be galo įdomias jų atsiradimo aplinkybes. Vienos –  kruopščiai suplanuotos, kitos – visiškai atsitiktinės. O visa tai – meno istorijos dokumentika, faktai, sugulsiantys ateities kartoms.

M. Kavaliauskas mano, kad menininkų idealizavimo ir dievinimo laikai praėjo, todėl kalbėjimas apie darbus, kartais visai buitiškų jų istorijų atskleidimas visiškai nekenkia meno mistikai. Greičiau atvirkščiai – praturtina, patvirtina ir patikslina dalykus, kuriuos anksčiau buvo galima tik nuspėti.

„Sausio ar vasario mėnesį planuojame kitus renginių ciklo susitikimus. Kalbėsime apie šiuolaikinę klasiką, prisiminsime ir su liudininkais aptarsime jau išėjusių menininkų kūrinius. Šie pokalbiai ir istorijos kartais atskleidžia tokių dalykų, dėl kurių verta gyventi“, – savo ateities planais dalijosi M. Kavaliauskas.

O ikonos apsistos ant sienų. Ten, kur joms ir vieta. „Kauno fotografijos galerijos ikonos“ taps viena svarbiausių parodų, ja po remonto žiūrovus pasitiks atnaujinta Kauno fotografijos galerija. Istorija ant naujai išdažytų sienų.

Audronė Meškauskaitė

“Nemunas”