Lina Bajarinaitė
Nemunas, 2006 04 27

Dailininkas Vidmantas Valentas

„Vitražas“ (kompiuterinė grafika, tentas). 2006 m.

Vitražas „Šeima“. 1997 m.

Tapybos darbas „Vienuolynas“. 2005 m.
Zenono BALTRUŠIO nuotrauka ir reprodukcijos

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus A. P. Galaunių namuose (Vydūno al. 2, Kaunas) visą mėnesį vyko Vidmanto Valento tapybos ir vitražo paroda „Susitikimai“.

Jau pats parodos pavadinimas intriguoja ir kiekvienam lankytojui kelia klausimą: kas ir su kuo susitinka? O į jį tiksliausiai atsako parodos kuratoriaus skulptoriaus Juozo Šlivinsko žodžiai: „Pirmas susitikimas: gamtoje su tuščia drobe rankose, toliau – procesas. Besikeičiančios gamtos nuotaikos visuomet skatina menininką jas užfiksuoti, išreikšti savo požiūrį į supančią aplinką. Antras – žiūrovo susitikimas su dažais padengta drobe parodų salėje. Peizažas plokštumoje, sustabdyto laiko akimirkos, kurias norėjo ir sugebėjo perteikti menininkas. Taip informacija perduodama žiūrovui, kuris dialogą su kūriniu toliau tęsia savarankiškai“.

Su šia klausimus keliančio pavadinimo reikšme sutinka ir pats V. Valentas. Menininkui svarbus susitikimas ne tik su savo kūriniu, bet ir jo kūrinio – su žiūrovu. O ir rinkdamasis ekspresyvias linijas, sodrių spalvų potėpius (parodoje eksponuojamuose tapybos darbuose ypač į akis krenta „tirštai“ raudona spalva), ryškius kontrastus, autorius tik dar labiau stengiasi sudominti bei patraukti žiūrovą ir taip pagreitinti bei „suaštrinti“ tą jų susitikimą. Kontrastai ir netikėti spalviniai sprendimai ne tik patraukia dėmesį, bet ir sukrečia. Tad negali praeiti abejingas – esi „priverstas“ reaguoti.

Visų kūrinių pavadinimai gana abstraktūs – nedaug konkretumo ar asmeniškumo (išskyrus tapybos darbą „Šv. Jurgio bažnyčia“). Autorius aiškina: „Nenoriu ,,pririšti“. Pavadinimas turi padėti, o ne trukdyti“. Menininkas palieka laisvės žiūrovo vaizduotei ir leidžia jo kūrinį bei pavadinimą kiekvienam suprasti savaip.

Nors parodoje dauguma darbų – tapyti urbanistiniai peizažai, tačiau V. Valento pagrindinė kūrybos sritis yra vitražai. Vitražo meno mokėsi Dailės institute. „Tapyba – tik priemonė pasisemti idėjų vitražams kurti“, – sako menininkas, nors parodoje eksponuoti vos keturi vitražai. V. Valentas šį paradoksą aiškina tuo, kad dauguma jo kurtų vitražų instaliuoti interjeruose, todėl nėra galimybės jų eksponuoti. Gal tai, kad „su tapyba yra kitaip – turi laiko, viens du ir patepi“, parodoje vitražus ir nusveria tapybos darbai.

Tačiau per daugiau nei 30 kūrybos metų vitražų sukurta išties nemažai, jie puikuojasi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje bei individualių namų interjeruose. Žymiausi V. Valento darbai – vitražas Kauno valstybiniame lėlių teatre ir buvusios troleibusų valdybos fojė.

„Vitražų gamyba – sudėtingas darbas, jam reikia skirti daug laiko“, – sako V. Valentas. Juk viskas prasideda nuo interjero, kuriame bus montuojamas vitražas, apžiūros, apšvietimo (vitražo kompozicijai labai svarbus faktorius) analizės iki stiklo faktūros, spalvos ar piešinio parinkimo. Tačiau net ir tai (kaip ir nuodingas poveikis organizmui dėl vitražų gamyboje naudojamo švino ir brangios žaliavos) nebaugina.

Paklaustas, ar negaila išsiskirti su savo kūriniais, V. Valentas ramiai atsako: „Jei darbas yra geram interjere, „gerose rankose“, jei žmonės vaikšto pro jį ir gėrisi – ir pačiam malonu. O uždaryti juos namuose, kur niekas nemato, – jokio džiaugsmo“.

V. Valentas ne tik tapo, kuria ir gamina vitražus (net vitražinius prizus), bet yra sukūręs ir begalę plakatų, sumaketavęs daugybę knygų. Tarp jo darbų yra ir proginių medalių, ženkliukų, nominacijų. Suorganizavo bei nufilmavo du hepeningus, netgi piešė animacinius filmukus.

Noras būtų universaliam V. Valentą ir skatina išbandyti vis naujas meno sritis ir technologijas. Gal todėl garbingiausioje parodos vietoje kabo didžiulio formato (250x200) kūrinys „Vitražas“. Tai moderniųjų technologijų (kompiuterinė grafika), šiuolaikinių medžiagų (tentas) panaudojimo ir naujovių nesibaidančio menininko kūrybos rezultatas – didžiulį vitražą primenantis spalvingas ir kontrastingas kūrinys. Tokie darbai, kaip sako pats autorius, labai populiarūs šiuolaikiniuose interjeruose.

Visa tai tarsi byloja apie nepaliaujamą menininko ieškojimą. Pats V. Valentas užsimena: „Negalima sustot... Atsiranda vis daugiau technologijų, kurios ir skatina domėtis jomis, išbandyti vis ką nors naujo... Turi nuolat sekti ir stengtis suprasti, kas vyksta aplinkui...“

Paklaustas, kuris darbas mieliausias ir geriausias, V. Valentas atsakė: „Tikiu, kad įsimintiniausi ir geriausi kūriniai bus ateityje...“