VEIDAS KAIP LAIKRODIS, ARBA TEKSTILINĖ KINEMATOGRAFIJA

VEIDAS KAIP LAIKRODIS, ARBA TEKSTILINĖ KINEMATOGRAFIJA 2007 03 08 Komentarai

Laima Kreivytė
Archiforma 2006/4

Šiandien tekstilė nepuošia ir nerengia – ji fiksuoja vidines būsenas. Audžia mintis erdvėje. Inga Likšaitė jas siuva – trumpais siuvamosios mašinos dygsniais. Rezultatas – virtuoziški piešiniai ant medžiagos, kur liniją atstoja siūlė. 2005 m. Kauno meno bienalėje „Textile‘ 05“ Likšaitės meistriškumą pripažino tarptautinė vertinimo komisija, paskyrusi autorei premiją technologijų srityje.

Kodėl šie subtilūs, nesiafišuojantys darbai taip traukia akį? Gal tai tik optinė apgaulė, paviršiaus pulsavimas, greitėjantis ir lėtėjantis žiūrovui judant? Menininkė nebijo skaidyti vaizdo, tik jos piešiami veidai sudaryti ne iš taškelių, o iš brūkšnelių. Priartėjus prie pat kūrinio atsiveria juodos prarajos tarp siūlių ir vos įžiūrimi erdvės plyšeliai tarp dygsnių. Iš tolo primenantis fotografiją, dabar portretas tampa panašus į suaižytą žemės paviršių. Siūlo materialumas, apčiuopiama faktūra jį atgaivina, tačiau panaikina veido realumą, nes vietoj raukšlių it medžio rievės tįsta lygiagrečios linijos.
Pasak autorės, kūrybos procese ją labiausiai domina pusiausvyra tarp tikslaus skaitmeninio vaizdo ir netobulo rankos prisilietimo. Likšaitės darbai sukurti kontrasto principu: juoda medžiaga – baltas siūlas, kompiuterinis piešinys – rankų darbas, vientisas vaizdas iš toli – fragmentiškas iš arti. Tačiau vien jungiant ir derinant priešingus pradus kūrybos kibirkšties neįžiebsi. Na, gal ir spragtels žiežirba, bet akimirkos įspūdį nustelbs dekoratyvus noras patikti, prisiderinti, būti gražiai. Likšaitės kūriniai išvengia „grožio spąstų“. Jie nepuošia ir neatspindi mūsų gyvenimo – jie atveria naujas netikėtas patirtis.

"Dreamer - 1". Medvilnė, poliesteris, siuvimas, 1,5x1 m. 2006

"Dvigubas portretas - 2". Linas, poliesteris, siuvimas, 0,7x1.4 m. 2004

Stacija - 12. Ėsdinimas, siuvinėjimas, medvilnė, liureksas, 0,8x0,35 m. 2000

Kūnas, laikas ir kalba – alchemiška šių elementų jungtis ir sukelia narkotizuojantį Ingos Likšaitės darbų poveikį. Tiksliau, ne kūnas, o veidas – išraiškingiausia žmogaus dalis. Likšaitės veidai užima beveik visą kūrinio plotą. Dažnai tai net ne portretai, o tik jo fragmentai – kaklas, lūpos, plaukai. Metonimiškas kalbėjimo būdas – kai detalė nurodo visumą – leidžia žiūrovui mintyse pratęsti punktyrines veido linijas. Iš arti rodomas padidintas veidas tampa subtiliausiu jausmų žemėlapiu – neatsitiktinai kine taip mėgstami stambūs planai. Kai ekrane nušvisdavo Gretos Garbo veidas, publika sulaikydavo kvapą – toks pribloškiantis būdavo šaltų skandinaviškų bruožų ir viduje rusenančio ugnikalnio kontrastas. Roland‘as Barthes‘as „Mitologijose“ rašė, kad „Garbo veidas – tai idėja, o Audrey Hepburn – įvykis“. Ingos Likšaitės veidai iškyla tarpinėje erdvėje – iš tolo plevenantys kaip belaikės idėjos, iš arti jie tampa sekundžių pripildytais smėlio laikrodžiais. Nors menininkė montuodama kūrinį iš atskirų „kadrų“ ir kadruodama vaizdą naudoja kinematografišką komponavimo būdą, laikas čia turi kitą prasmę. Sudaigstyta akimirka gali trukti amžinybę, o kino amžinybė turi aiškiai apibrėžtą trukmę. Legendiniai veidai atgiję tik tol, kol tamsioje kino salėje juda ekrano paveikslai.
Menininkė yra savotiška gelbėtoja – ji atgaivina atmintį, įspūdį, kūną. Arba šamanė, gyvą kūną verčianti į negyvą ir vėl jį atgaivinanti. Todėl Likšaitės darbai, kuriuose vietoj portretų likusios tobulai nupieštos linijos, primena dailųjį čiuožimą be šokėjo/-s, kai matai tik pačiūžų raštą ant ledo. Užtat geriausiuose kūriniuose regi ne tik šokėją, bet ir šokančią iš jaudulio širdį – jos pulsuojantį ritmą puikiai perteikia netolygūs siuvamosios mašinos dygsniai.
Ypač išraiškingai tai atsiskleidžia „Dvigubuose portretuose“. Laiko matmuo čia lemiamas. Ne tik fizinio laiko, kurį gali pamatuoti darbo valandomis, bet ir monumentalaus, kuris įsispaudžia į kūnus ir paverčia juos skulptūromis. 2004 m. sukurtas „Dvigubas portretas-2“ fiksuoja vos pastebimą veido judesį, – bet estetine ir simboline prasme ta slinktis milžiniška. Kairėje pusėje ant juodo fono balkšvais siūlais išsiuvinėtas šonu pasukto veido fragmentas – kaklas, lūpos ir ausis. Tai tarsi stovinčios antikinės skulptūros detalė. Šalia pakabintas kitas veido fragmentas, bet išsiuvinėtas rausvais siūlais. Skulptūra ne tik atgyja, ji palenkia galvą ir, atrodo, tuoj prabils. Šiuos du fragmentus skirianti juoda juosta tampa transformuojančia membrana.

Dar įspūdingiau laiko kaita, amžinybės ir laikinumo dvikova atsispindi 2005 m. sukurtame darbe „Dvigubas portretas-7“. Čia yra jau ne viena, o dvi perskyros. Laiko horizontalę papildė vertybinė horizontalė. Atsiskiria ne tik figūros ir laiko momentai, bet ir viršus bei apačia. Viršutinė veidų dalis – raudona, liepsnojanti, apatinė – melsva, ledinė. Tradicinis moters kaip geismo objekto vaizdinys apverstas aukštyn kojomis. Lūpos sustingusios, o akys įdėmiai žiūri. Tiesa, mes nesusiduriame su žvilgsniu – vienas veidas žvelgia profiliu, kitas – žemyn. Bet ir veidu į žiūrovą atsisukusios merginos portretas perskeltas per pusę. Taip tekstilė tampa ne tik laiko, rankų darbo, unikalios patirties, bet ir kintančios tapatybės meditacija. Žiūrėti į šį darbą galima be galo – ir visada rasti ką nors nauja. Gal dėl to, kad menininkė nesiūlo paruoštų atsakymų, o renkasi klausimus ir pauzes.

"Dvigubas portretas - 7". Linas, poliesteris, fluorescuojančios lempos, 0,6x0,7 m. 2005

"To be countinued...". Linas, poliesteris, fluorescuojančios lempos, 0,6x6 m. 2005

Tekstilė kūnu skaičiuoja laiką. Inga Likšaitė rado būdą, kaip tai parodyti ne tik vaizdu, bet darbo kūrimo procesu. Anksčiau buvo tik laikrodžio rodyklės, dabar atsirado ir ciferblatas su tiksliai pažymėtomis, bet nevienodai pulsuojančiomis padalomis. Dar daugiau – kinematografinį laiką menininkė išvertė į erdvės kalbą ir padarė ją apčiuopiamą. Tokį meną gali matyti net aklas. Ir atspėti ne tik prie darbo praleistas valandas, bet ir autorės amžių. Mūsų amžių, matuojamą nebaigtų darbų fragmentais.

Inga Likšaitė trumpai apie darbus interjere:

„Nefrida“ – dializės ligonių gydykla Klaipėdoje. Jie savo simboliniu elementu pasirinko smėlio laikrodį (laikinumas + tęstinumas...). Mano užduotis buvo sukurti tūrinį objektą pastato centrinėje erdvėje, laiptais jungiančioje du pastato aukštus ir pastogės erdvę. Erdvė gana didelė, apšviesta stoglangiais, kurie matosi iš pirmo aukšto. Ten dariau objektą iš nerūdijančio plieno vielos, jį kabinau antro aukšto balkono lygyje. Linijinį smėlio laikrodžio simbolį paverčiau trimačiu – vienoje sferoje susipina kelios smėlio laikrodžio padėtys. Objekto skersmuo 3 metrai, gana didelis, tačiau ažūrinis ir vizualiai lengvas.
2000 m. Kačerginės Šv. Onos koplyčiai darytas Kristaus stočių ciklas. Paradoksas – esu ne krikščionė, o gavau tokią užduotį, bet buvo labai įdomu ir smalsu įgyvendinti. Studijavau pagrindinius krikščioniškosios dailės simbolius ir kanonus, stacijų vaizdavimo tradiciją ir tuo rėmiausi. Technika: ėsdinau juodą drobę, tada ant juodai balkšvų kontrastinių dėmių derinau piešinį paprastu pieštuku ir siuvinėjimą. Kiekvienoje stacijoje aukso spalvos siūlas žymi citatą iš Šv. Rašto.