Livija Paklonskaitė
bernardinai.lt, 2008 04 25

Balandžio 23 dieną Kauno „Eglės“ galerijoje atidaryta Aušros Deltuvienės tapybos ant šilko ir keramikos darbų paroda, kurioje menininkė naudodama senąją Rytų techniką trumpas gamtos akimirkas perkelia į ilgaamžes šilko drobes.

Prakalbinti molį

Aušra Deltuvienė jau nuo jaunystės pasirinkusi menininkės kelią, yra išbandžiusi tapybos, keramikos, tekstilės technikas, o studijų laikais ypatingai pamėgo lipdyti iš molio. „Norint sukurti plastiškas molio kompozicijas, reikia mokėti prakalbinti molį, turintį skirtingus charakterius. Rudoji keramika virsta jaukiomis skulptūrėlėmis ir vazelėmis. Visiškai kitokia yra baltoji keramika, ji – plastiška, trapi. Baltas molis - tarsi akvarelės popierius. Liejant akvarele ir glazūruojant keramikos darbus, išlieka spalvų skaidrumas ir lengvumas“ – teigia dailininkė.

Senovės Rytų technika

Aušros Deltuvienės keramikos darbai anksčiau jau pristatyti daugelyje tautodailininkų parodų, mugių, o šį pavasarį atidarytoje menininkės parodoje pagrindinis dėmesys skiriamas naujiems eksperimentiniams kūrybos ieškojimams naudojant senąją Rytų tekstilės techniką.

Daugelis teigia, jog piešimas ant šilko yra ne tik menas, bet ir poilsis, meditacija, gydymas. Ši technologija atsirado Kinijoje, tačiau vėliau savo tradicijas tęsė Tekančios Saulės šalyje. Senovės Japonijoje tapybai ant šilko buvo naudojami įvairūs spalvoti augaliniai dažai, kurie gaminami iš augalų, mineralų, klijų ir kitų priedų. Nors dažai tarpusavyje beveik nemaišomi, tapyba ant šilko kupina spalvingumo, lengvumo ir laisvumo. Senovėje šios technikos žinovai kiekvieną piešiamą augalą studijuodavo ir nuosekliai dirbdavo labai ilgą laiką, kartais skirdami tam net ir visą savo gyvenimą.

Aušros Deltuvienės tapybos ant šilko darbai prasidėjo nuo akvarelinių piešinių. Šilkas atvėrė keramikei naujas kūrybos galimybes. „Pradėjus tapyti supratau, jog tai daug lengviau ir įdomiau nei piešti ant popieriaus“ – teigia darbų autorė.

Gėlių puokštės

Tapybos ant šilko menas, labai artimas jausmams, todėl dekoruojant audeklą galima išreikšti subtilų gėlės žiedo prasiskleidimą, lapų šlamėjimą, šypseną, jaukumą, ryto aušrą ar dienos saulę. Kaip ir Senovės Japonijoje, savo paveiksluose dailininkė dažniausiai naudoja gamtos motyvus. Vaizduojamas gėles autorė dažniausiai piešia iš natūros, stebi jas prasiskleidžiant ir nuvystant.

Šilko tapybos darbai sudaryti iš dviejų sluoksnių – šilką dengiantis permatomas šifonas sudaro gilumos ir rūko įspūdį. Subtiliai atskleista gamta neatsiejama nuo paslaptingo moters pasaulio ir dvelkia švelnumu. Visa paroda – tai tarsi puokštė visoms Motinoms jų pagerbimo dienos proga.