Senoji žydų ligoninė greičiau nugrius, nei bus išspręstas jos likimas. Kol valstybės institucijos delsia sutvarkyti reikalingus teisės aktus, o savivaldybė tinkamai nepasirūpina pastato Senamiestyje apsauga, jį niokoja asocialūs asmenys.

Apžiūrėję parodą dailininko bičiuliai susėdo drobių pašonėje ir gyvai jas aptarė. "Jūratis atsisako iki tol jam būdingo juodo kontūro, dekoratyvumo. Matome tapybos išlaisvėjimą – mažiau piešinio, detalių, konkretybių, ima dominuoti tapybinė dėmė", – anot E.Markūno, tai liudija, kad tapyboje J.Zalensas žengia į priekį.

„Geriausias kūrinys – dar laukia ateityje, jis nesukurtas“, – sako dailininkas Leonas Strioga, paklaustas, ar jaučiasi pasiekęs kūrybos viršukalnę. Jis yra Nacionalinės premijos (2001 m.) ir daugybės kitų apdovanojimų laureatas, dailės leidiniuose jau oficialiai įvardytas lietuvių vėlyvojo modernizmo klasiku, tačiau su jaunuolišku atkaklumu tebeieško atsakymo į klausimą: „O kas ten, aukščiau?...“

Atrasta niekučiais apkarstyta, daugybę kartų perdažyta XV a. gotikos meistrų sukurta Laukžemės Madona su Kūdikiu, kuri stovi net ne bažnyčioje, o tamsiame prieangyje. Paimti ir įsidėti į krepšį skulptūrą visai nesunku. Galime džiaugtis, jog vagys dar nėra gavę tokio gero meninio išsilavinimo, kad žinotų jos vertę. Svajojau, kad bus padaryta jos kopija, o vyskupija paims saugoti originalą, tačiau jie turi savo tikslų. Niekas tam lėšų neskyrė ir nesirūpino. Mano manymu, tai buvo Baltijos valstybių mastu reikšmingas radinys.

„Tai buvo unikalių sugebėjimų ir neįtikėtino darbštumo žmogus, iš mūsų, humanitarų, daugiausiai savo knygų išleidęs solidžiose užsienio leidyklose, labiausiai užsienyje cituojamas mūsų humanitaras, atstovavęs Lietuvai daugelyje tarptautinių konferencijų. Jo iškeliavimas Amžinybėn yra milžiniška netektis Lietuvai“, – tvirtina kultūrologas, akademikas ekspertas Antanas Andrijauskas, kurį A.Uždavinys vadino didžiausiu savo mokytoju.

Menas dėl meno: (ne)įprasto, (ne)pažinto, (ne)atrasto, (ne)madingo, (ne)estetiško ir modernaus. Apie tai pokalbis su vienu iš aktyviausių jaunosios kartos fotografų Lietuvoje – Mindaugu Kavaliausku.

Kauno pilį atstatantys specialistai ir projektui nepritariantys kauniečiai susėdo prie apskritojo stalo. Taikos derybininkų vaidmens ėmėsi Kultūros paveldo departamento atstovai.

Paroda apima apie 150 darbų iš įvairių J. Bortkiewicziaus kūrybinių etapų. Ekspozicijoje – portretai, abstrakcijos, labai ryškiai fotografavimo laiką žymintys aplinkos motyvai. Daugybė garsių žmonių portretų – jų veikla daugiausia susijusi su muzika, o fotografijos, kaip teigia parodos organizatoriai, „pagilino tų visų asmenybių „nepaprastumo“ fenomeną. Išreiškė dėkingumą už tai, kad sugebėjo pagerinti pasaulį aplink save, padarė jį įdomesnį ir supratingesnį“.

Nors iki Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio liko dar aštuoneri metai, Lietuvos nacionalinis muziejus pradėjo jam ruoštis siūlydamas statyti paminklą Jonui Basanavičiui.

Šiemet lietuviai buvo kur kas labiau matomi, tarp šiuolaikinio šokio „grandų" sėkmingai įsiterpė jauni kūrėjai, kuriems festivalio organizatoriai suteikė galimybę parodyti visiškai naujus spektaklius. Lėšų stygius, sumažinęs festivalio tarptautinį svorį, leido atidžiau įsižiūrėti į Lietuvos šiuolaikinio šokio visumą. O ji gana marga.

Istorinėje Prezidentūroje Kaune surengta paroda „Po raudonąja žvaigžde: Lietuvos dailė 1940-1941 m.“, skirta Lietuvos okupacijos 70-mečiui paminėti. „Atėjus sovietams ne visi dailininkai puolė piešti leninų ar paleckių. Kita vertus, jiems nebuvo kur dingti, nes menas tapo politinis“, – sakė diskusijų sukėlusios parodos kuratorė Giedrė Jankevičiūtė.

Menininkas nepateisina tų kūrėjų, kurie stengiasi žiūrovus šokiruoti smurtu, fiziologinėmis, pigiomis kūrybos priemonėmis. "Tokios akcijos tikrai daro poveikį, tačiau netrukus akis ima badyti žmogaus kultūros stoka. Norisi pasitelkti brandesnes, "gilesnes" medžiagas".

LR kultūros ministerijoje atlikto 2009 m. finansinio ir teisėtumo audito rezultatai: daugiausia pažeidimų nustatyta ministerijai pavaldžiuose Valstybiniame jaunimo teatre ir Valstybiniame simfoniniame orkestre bei įgyvendinant ministerijos finansuojamus tęstinius projektus.

Į G.Kuprevičiaus oratorijos „Jėga ir ašaros“ pristatymą susirinkusi kelių šimtų žmonių minia tarsi pasidalijo į dvi dalis: vieniems reginys patiko ir nosinaitėmis jie braukė ne tik nuo karščio ant veido susikaupusius prakaito lašelius, tačiau ir ašaras , kitiems - oratorijoje trūko aiškumo ir jie mieliau plepėjo su draugais ar šeimos nariais.