Viktorija Makauskaitė
Archiforma 2006/4

Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka 

Architektas: Saulius Juškys (PDV)
Projektavimo data: 1994-1997; 2002-2005
Įgyvendinimo data: 2003-2006
Projektuotojas: AB „Miestprojektas“
Projekto vadovė: Giaudina Dobožinskaitė
Konstruktorius – Violeta Simanavičiūtė, Irma Bartkutė
Specialūs tyrimai, projektavimo darbai - UAB „Elvora“
Užsakovas – Panevėžio ap. G.Petkevičaitės – Bitės viešoji biblioteka
Rangovas –AB „IGLUS“

Sklypo plotas: 2400,0 m2
Bendras pastato plotas: 4890,0 m2
Aukštų skaičius: rūsys ir trys aukštai
Pastato tūris: 24011 m3
Užstatymo plotas: 1981,50 m2

Šiandieninės viešosios bibliotekos atlieka eilę visuomeninių funkcijų, yra neatsiejamos nuo miesto savitumo. Būdamos atviru institucijų ar asmenų išlaikomu informacijos fondu, dabartinės bibliotekos prieinamos žmonėms, kurie priklauso konkrečiai bendruomenei; jos skolina leidinius, užtikrina priemones kurti žinias vietoje, keistis jomis su kitais. Čia prisišlieja ir šalutinės - renginių ir susitikimų erdvės paskirtys. Todėl, pamažu įvertindami viešųjų bibliotekų – vieno iš vietos kultūros centrų - svarbą, pritaikyti jų statinius šių dienų galimybėms, plėstis suskubo didesni ir mažesni miestai: Vilnius, Kretinga, Klaipėda, Utena, Varėna, Panevėžys. Tačiau ar šie pavyzdžiai padės kitiems miestams suprasti, kokia turi būti bibliotekų architektūra?

Pamokantis – Aukštaitijos sostinės G.Petkevičaitės-Bitės bibliotekos rekonstravimo projektas, sukurtas architekto Sauliaus Juškio. Tai gan sudėtingas uždavinys architektui ne tik dėl garbingo pastato statuso ir nenuoseklaus darbų finansavimo. Projekto autorius susidūrė ir su urbanistine senamiesčio diktuojama problema. Sklypas į rytus nuo centrinės Panevėžio Laisvės aikštės, ribojamas Respublikos, Kisino ir Bataliono gatvių jau buvo dalinai užstatytas. Respublikos gatvėje nuo 1920 m. stovėjo puošnus dviaukštis simetriškas pastatas su modernizuoto neoklasicizmo fasadais, sovietmečiu tarnavęs karininkų mokyklai. Respublikos-Bataliono kampas - tinkuotas dvejų aukštų istorizmo laikotarpio statinys - žinomas kaip pirmoji Panevėžio spaustuvė. Šalia jo – per tarpą stovėjo siauras to paties laikotarpio žydų mergaičių gimnazijos sinagogos pastatas. Po urbanistinių-istorinių kvartalo tyrimų tapo aišku, kad naujas priestatas turės formuoti Respublikos-Kisino gatvių kampą, užpildys tuščią Kisino gatvės išklotinę. Ilgainiui plečiantis bibliotekos programai, gimė kolegų siūlymai čia kurti septynaukštį priestatą, kuris stiprintų visuomeninio statinio vaidmenį miesto centre ir susišauktų su Panevėžio viešbučio vertikale.

Vis tik architekto S.Juškio sprendimu bibliotekai nesuteiktas dominavimas. Išsaugoti, atnaujinti esami statiniai ar jų išoriniai kevalai, o palei Kisino gatvės perimetrą, per įgilintą, erdvei priešingoje Respublikos g. pusėje atsiveriantį stiklo intarpą, buvo suformuotas naujas foninis triaukštis su papildomu aukštu rūsyje, aiškiai atsiskiriantis nuo kareivinių statinio. Likusi funkcinės programos dalis perkelta į sklypo gilumą juosiantį priestatą, paliekant tik suspaustą aukštą atriumo erdvę vietoj erdvaus vidaus kiemo. Visus – istorinius ir naujus pastatus apjungė aukštesnis stiklo stogas, atitrauktas nuo gatvės tiek, kad liktų beveik nepastebimas.

Priestatų eksterjero sprendiniu laikytas glaudus ryšys su egzistavusių statinių fasadų grafika ir medžiagomis. Nauji stogai gaudo gretimų statinių kraigo aukščius. Stikliniai ir tinkuoti fasadai tęsia senųjų statinių tarpuakščių ir palangių traukas. Langų angos kartoja kaimynų vertikalias proporcijas. Cokolinius aukštus skaido rustų juostos, fasado piešinys į viršų darosi lengvesnis. Kartu vengiama ir aklo senų ir naujų statinių supanašėjimo – greta tvarkingo ritmo fasadų komponuojami iracionalesni ir atvirkščiai, prie tiesios plokštumos derinamas lenktas paviršius. Eksterjerus architektas komentavo kaip paskutiniojo XX a. dešimtmečio pradžios darbą, todėl juose atsispindi šiandien jau mažiau madingos, tačiau nebūtinai klaidingos kontekstualizmo estetikos nuostatos. Anot S.Juškio, margoje Respublikos gatvės perspektyvoje buvo svarbiausia ne kurti naują dominantę, bet daugiau dėmesio skirti esamų paminklinių statinių išryškinimui, naujadarus įterpti nuosaikiai. Užtat santūrią atviro visuomenės centro trauką stiprina buvusio kareivinių statinio iškilmingumas, per skaidrų stiklo intarpą besiverianti šviesi galerija, bei tam tikra paslaptis – kas gi slepiasi už mūro sienų.

Statinio interjeras - racionalaus bibliotekos programos išdėstymo, visuomeninio statinio reprezentatyvumo paieškų, senosios ir šiuolaikinės architektūros dialogo rezultatas. Tai jau 2002-2006 metų darbo atspindys. Statinys funkcionuoja aiškiai paskirsčius lankytojų ir darbuotojų srautus. Skaitytojai patenka iš Respublikos gatvės pro iškilmingą vestibiulį. Lenkta laiptinė nuo rūsio iki stogo lygio sukabina skirtingų tipų skaityklas ir lankytojams skirtas pagalbines patalpas buvusiame kareivinių statinyje, iš jos patenkama į pagrindinio atriumo terasą (centrinis katalogas). Skaitytojų naudojimui pritaikytas ir priestatas iš Kisino gatvės pusės. Čia sutelktos bendresnės paskirties – konferencijų salės, kavinės, poilsio ir laikinų ekspozicijų erdvės, taip pat atvirų fondų skaityklos antrame ir trečiame aukštuose. Lankytojams uždaros bibliotekos administracijos ir personalo, informacijos saugyklų, techninės patalpos patalpintos kareivinių ir priestato rūsiuose, didžiojoje dalyje erdvių Bataliono gatvės pusėje. Leidinių fondams atiteko sklypo gilumos korpusas.

Jei lankytojų dalies standartiškesnės patalpos pritaikytos skaitykloms, tai pagrindinės įeigos, cirkuliacijos, centrinio katalogo zonos taip pat periodikos skaitykla kareivinių statinio buvusio stogo lygyje išsiskiria kur kas įdomesnėmis, įsimenamomis erdvėmis. Bene įspūdingiausios – dvi senosios ir naujosios architektūros sandūros erdvės, atsiremiančios viena į kitą kampu. Pirmoji – aukšta stiklinio intarpo (tarp šoninio kareivinių fasado ir priestato) vidaus erdvė su vaizdu į Respublikos gatvę, užsibaigianti stiklo pertvara užtvertu posūkiu į centrinį atriumą. Centrinis atriumas – tai kareivinių vidaus kiemo fasado ir fondų priestato sienos, atokesnių plokštumų abiejuose šonuose, puošnaus stiklinio stogo viršuje ir aukštos medinės terasos dugne formuojama erdvė. Būdama bibliotekos viduryje ji nevienodai suvokiama iš skirtingų rakursų. Šioje pakiliai siauroje, aukštoje ir šviesioje patalpoje netikėtai susirenka interjero ir eksterjero elementai; drąsiai kontrastuoja šiuolaikiškai konstruktyvi, spalvinga fondų ir dekoratyvi buvusių neoklasikinio statinio sienų plokštumos.

Lietuvos naujųjų bibliotekų architektūroje aptartasis statinys išskirtinis. Čia atsispindi originalus bandymas viešajam statiniui suteikti reikšmingą kultūros centro statusą per interjerinius sprendinius, atsisakant įžūlaus dominavimo miestovaizdyje. Kartu pastatas parodo, kad istorinės ir šiuolaikinės architektūros santykis vienu metu gali būti daugialypis: kontrastingas ir nuosaikus. Aptarto objekto autoriui architektui Sauliui Juškiui 2006 m. buvo paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija: už paminklą R.Kalantos atminimui „Aukos laukas“ Kaune, sukurtą su skulptoriumi R.Antiniu (2002 m.) bei už šiuolaikinės architektūros ir istorinės aplinkos dermę kuriant G.Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos rekonstrukciją ir interjerus Panevėžyje. Verta.

Tekstas Viktorijos Makauskaitės
Fotografijos Vacio Valužio