Kartais, išgirdus kokį naują sumanymą „kultūringai“ apiplėšti kultūrą, sukyla toks įniršis, kad nors eik ir muškis. Kumščiais. Nors ir žinai, kad nesimuši, nesi mušeika.Be to, nežinai net su kuo muštis. Viskas taip gudriai, taip klastingai supainiota, kad pats velnias koją nusilaužtų.

Šviesiausi Smetonos laikų protai norėjo pastatyti Kultūros rūmus. 1939–aisiais, atsakinėdamas į žurnalo „Naujoji Romuva“ anketą „Lietuvių tauta ir jos ateitis“, filosofas S.Šalkauskis matė politinės nepriklausomybės pabaigą. Kaip pagrindinę priežastį jis nurodo kultūrinį veiksnį: „Nebuvo pastatyti Kultūros rūmai“. Dabar mes sau keliame kuklesnę misiją – pastatyti didelį prekybos centrą.

Improvizacija – kaip kalba, jos gali mokytis visą gyvenimą ir kaskart atrasi kažką nauja. Todėl ir šiandien negalėčiau pasakyti, kad improvizuoju laisvai. Tai nesibaigiantis kelias. Vieni sako, kad džiazas miręs, kiti – kad gyvas, bet aš pats matau, jog skirtingose šalyse žmonės improvizuoja savaip – jų muzikinės frazės, tų frazių kryptys, tam tikra logika – viskas unikalu ir nepakartojama. Tad improvizacija – neišsemiama kalba.

Laisvės nėra ir negali būti be teisybės – tos didelės visus vienijančios laisvės. Šiandien nėra teisybės, todėl ir kyla mūsų nepasitenkinimas valdžia. Linkiu su kiekviena diena, su kiekvienais metais po truputį vėl suvienyti tą suskaldytą laisvę, kuri subyrėjo į mažas daleles. To aš labai linkiu ir trokštu, tokia mano ateities vizija – sulipdyti, atkurti tą didelę, šviesią laisvę, ir kad mūsų gyvenimas remtųsi vienybe, susiklausymu, padorumu.

R.Rakauskas. "Gal R. Požerskis planavo visus priblokšti menine drąsa, kai ant apgriuvusios medinės sentikių cerkvės stogo grubiai išžargdė nuogalę? Šventovė, nors ir apleista, išsaugo savo šventą aurą. Buvusiųjų maldos, jų giesmės susigėrė į visada gyvą ir šventą žemę. Čia tebeskraido anapilio angelai. Nors nesu itin religingas, jaučiu nemalonų šventvagystės tvaiką ir suvokiu skaudų kitataučių tikėjimo įžeidimą. O jeigu čia būtų musulmonai? Taigi!"

R.Driežiui įdomu viskas, kas susiję su lėlių teatru: ir profesionalus, ir mėgėjiškas lėlių teatras, recenzijos, teatro istorija. “Bandau reikštis visose srityse”, - tarsteli pašnekovas. Ne veltui į klausimą, ar gyvenimas šviesesnis dirbant su spalvingomis lėlėmis, jis atsako: “Gyvenimas šviesus tam, kuris dirba mylimą darbą”.

Kauno pilies atkūrimo projektą ir jo autorių K.Mikšį užsipuolė jau ir Pilių mokslinė taryba. K.Mikšys atkerta, kad daugiau derybų nebebus. Pasak jo, niekas net nežino, kur buvo šaudymo angos, o visą pilį jo darbo kritikai nori padaryti skolindamiesi elementus iš kitų pilių. Todėl, atstatant dalį pilies, apie istorinį darbų aspektą net neverta kalbėti, o reikia žiūrėti į urbanistinę estetiką.

„Kapričai“ – pirmasis didelės apimties grafinis F. Goyos projektas, sumanytas ir sukurtas pirmiausia sau pačiam, savo „sielos pramogai“, be užsakovų ir globėjų nurodinėjimų. Tai tarsi asmeninis dailininko dienoraštis, drąsi jo vaizduotės užgaida, atvėrusi skausmingos dailininko kūrybos nervą, aplink save pažėrusį susikaupusio kartėlio ir pagiežos žiežirbų.

Užutrakio dvaro sodyba sugrįžta į savo aukso laikus. Daugiausia dėmesio skirta  E. F.Andrė parko atkūrimui. Bus restauruoti reprezentaciniai Dianos ir Bakcho parteriai, juos puošusios terasos, skulptūros, vazos, atkurti kiliminiai gėlynai, pasodinti istoriniai egzotiški medžiai ir krūmai. Bus atkurtas ežero terasos vaizdas su atvirais paviljonais, sutvarkyta Galvės ežero pakrantė. Peizažinėje parko dalyje atgims net trys tvenkiniai.

Jubiliejų švenčiantis Vilniaus mažasis yra vienintelis per Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį įsikūręs teatras? Gal aukštieji politikai skaičiuoti nemoka? Nėra girdėję, kiek teatrų įsikūrė laisvoje Lietuvoje, kiek jų vertinama pasaulyje, o pačioje Lietuvoje stogo neturi? Tai valdžia laisvoje Lietuvoje nė vieno teatro neįkūrė, nepastatė, o atvirkščiai – rezgė kuo sudėtingesnes sąlygas, kad tik čia nieko nebūtų.

Be pertraukos paskambinti 24 Fryderyko Chopino etiudus – didelės ištvermės ir techninės meistrystės reikalaujanti užduotis. Net patyrę muzikos specialistai negalėjo prisiminti, ar kuris Lietuvos pianistų, be L.Geniušo, yra ryžęsis tokiam iššūkiui.

Kražiškiai man – lietuviai su kokybės ženklu, prisimenantys, kur jų namai, nesigėdijantys savo kilmės. Buvo neįtikėtina, kad 2002-aisiais daugelis Kražių vaikinų iš darbų Ispanijoje, Portugalijoje, Islandijoje, Norvegijoje ar iš kitur grįžo namo atostogų būtent per Šv. Roko atlaidus. Jie kalbėjo, kad svarbiausia parvykti „per Roką“ – tuomet sugrįžta visi.

L.Jonikės savito braižo darbai jau tapę kone chrestomatiniais ir juos nesunkiai atpažįsta kiekvienas, bent kiek besidomintis lietuviška daile. Neseniai knygų „Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai“ serija pasipildė leidiniu, skirtu tekstilės menininkės L.Jonikės kūrybai. Jo pasirodymą palydėjo paroda „Žaidimai“, veikianti galerijoje „Artifex“.

Pastatas I.Kanto g. 23 yra vienas iš nedaugelio specialiai valstybinėms įstaigoms projektuotų statinių Kaune. Tai vienas reikšmingiausių gubernijos architekto Nikolajaus Andrejevo kūrinių, atspindintis jo braižą. Nors anuomet galiojo Kauno karinės tvirtovės nustatyti aukščio ribojimai, visuomeninės paskirties pastatui leista būti aukštesniam už kaimyninius. Stogo siluetą puošė vadinamasis prancūziškas kupoliukas su smaile.

R.Tuminas. "Jauniausioji mūsų teato karta yra įkaitai. Mūsų reikalavimų įkaitai. Gyvenimas pasidarė šiurkštus, negailestingas. Jie niekam nereikalingi. Ir jie tą jaučia. Jie savo reikalingumą skuba įrodyti. O čia reikia kantrybės ir mokytis. Mes turėjome daugiau laiko pažinti. Dabar jaunam žmogui sunku. Dienos bėga, metai eina. Viskas žaibiškai vyksta, o jie gaivališkai ieško savęs, bando vienur, kitur. Pasiklysta."

K.Galaunienė. „Vargo ar skurdo sąmoningai niekas neieško. Į kančią niekas netiesia rankų, bet jeigu su ja susiduri, galvok, ką gali geriausio padaryti. Šiandien esu laiminga, kad turime gražių ir darbingų žmonių, kurie dirba Lietuvos labui. Žinoma, yra ir kitokių. Juos pastebėti ir kritikuoti būtina, bet dar svarbiau kelti ir palaikyti tarnaujančius tiesai. Sunkumai praeis. Visada praeina. Tačiau kas lieka po to? Ar galime didžiuotis tuo, kaip juos išgyvenome?“

G.Radvilavičiūtė. „Literatūra yra belytė. Nors ir stengtumės perskaityti H.K.Anderseno „Undinėlę“ kaip gėjaus užrašus. Profesorė V. Daujotytė, apmąstydama šitą problemą ir provokuodama, prieš trisdešimt metų filologijos fakultete auditorijos klausdavo: „Ar galima sakyti, kad A.Bloko eilėraščiai yra vyriški, o M.Cvetajevos – moteriški?“

Džiaugiuosi tuo, ką turiu, dirbu mėgstamą darbą ir veju šalin blogas mintis. Pasirinkęs finansiškai labiau apsimokantį darbą negalėčiau realizuoti savęs, negalėčiau dirbti teatre, dainuoti. Todėl abejoju, ar tie dideli pinigai mūsų šeimą padarytų laimingesnę. Kankinčiausi tyliai, graužčiau save it kokia kirvarpa. Užtat dabar – einu savo keliu ir žinau, kad teatre pildosi mano svajonės, dėl ko tikrai esu laimingas.

Šiukšlių estetika, meno destruktyvėjimas nesunaikino ir negali sunaikinti jokių senųjų vertybių. Galbūt postmodernizmo tuštybė ir kartu jo beribis išradingumas kaip tik yra puikus kontrastas, galintis išryškinti senąsias vertybes, praplėsti jų suvokimą. Labiau negu destrukcijų dievas ar demonas šių dienų pasaulio meno reputaciją ir gylį gadina totalinis jo komercializavimas, menininko „darymas“ ne meno priemonėmis.

Just.Marcinkevičius. "Gaila, kad pasigavome būtent tą materialinę laisvės pusę, kai manoma, kad galima pagriebti, galima vogti, galima plėšti, atimti... Svarbu tiktai mokėti, sugebėti tą atlikti. Atrodytų, tas laikotarpis, kaip Baltijos kelias kadaise, buvo vos ne priešistoriniais laikais. Dabar atrodo, kad tos dvasios, tos vienybės, pasirengimo padėti kitam ten nė nebūta. Atrodo, visi išėjo į tą kelią ir apsižiūrėjo - čia ežeriukas, čia žemė nebloga, čia kokią trobą būtų galima pasistatyti".

A.Areima. "Svarbiausia - atsakyti sau į klausimą, dėl ko mes statom spektaklį. Man įdomu pažinti aktorius, stebėti, kaip jie reaguoja į medžiagą, į veikėjus. Kreipiu juos savo sumanymo link, bet darau tai tarsi nejučia. Man rūpi perteikti temą, o detalės atsiranda vėliau. Svarbi kompozicija, mizanscenos, įvaizdžiai, aktoriaus santykis su erdve. Stengiuosi priversti aktorius mąstyti kūnu".

Žiūrint "Palatą", susidaro įspūdis, kad dalis žiūrovų viliasi spektaklį būsiant komedija – juokiasi vos išvydę R.Kazlą scenoje. "Žmonės šiais laikais taip pripratinti prie lengvumo, kad serga kikenimo liga. Yra toks posakis: žiūrovas visada pasirengęs juoktis. Ir kai tik scenoje pradedama kapstyti giliau, žiūrovai pradeda kosėti ir muistytis. Bet atkreipkite dėmesį, iš "Palatos" žiūrovai išeina visai kitokie nei susirenka", – tikino R.Kazlas.

K.Ginkas. "Teatras, kaip ir visas gyvenimas, atsiranda tik įveikiant kliūtis. Kai jų nėra, tai menas būna vienodas, nuobodus ir nykus. Kai tik atsiranda kliūčių (nebūtinai tiesioginių, nes tuomet žiūrovai pamato „gamybinį teatrą“), tada sukuriamas menas, o ne jo imitacija. Esu Darwino šalininkas."

A.Macijausko „papyškinimai“ pro troleibuso langus, R.Rakausko gėlėtų laukų peizažai – tokie pat žaidimai. Tačiau ar tai iš tiesų yra toji kūryba, kurią galima širdimi pajusti, įvertinti kaip brandžius fotomenininkų, iš tiesų turinčių skvarbų protą bei dar skvarbesnį žvilgsnį, darbus? Dažno žiūrovo naivumas verčia ne tik tikėtis, bet ir tikėti, kad visa, ką rodo pripažinti meistrai - neginčijamas menas, bemaž aukštųjų materijų atskleidimas. Susidaro įspūdis, jog palankaus masių įvertinimo suteiktos galimybės skatina autorius ne kuo nuoširdžiau kurti, o kuo daugiau rodytis.

Rytą įėję pro besisukančias duris, bankininkai kopia laiptais, apšviestais krištolinių sietynų ir apsuptais marmurinių kolonų. Banko sienos išpuoštos žymių tarpukario dailininkų – Justino Vienožinskio, Antano Žmuidzinavičiaus, Adomo Galdiko, Jono Mackevičiaus, Jono Šileikos ir kitų dailininkų paveikslais. Darbas paveldo vertybių apsuptyje ne tik džiugina, bet ir įpareigoja, apriboja.

Suziki teatro metodas išsiskiria aiškia estetinių ir etinių vertybių sistema, programiniu siekiu apjungti vakarietiško ir rytietiško teatro tradicijas, kurti erdvę jų sąveika besiremiančiam menui. Šie bruožai, aiškiai atsispindintys spektaklyje „Dionisas", skatina vertinti Tadashi Suzuki kaip ypatingą šiuolaikinės teatro kultūros reiškinį - juolab turintį ir tam tikrą rezonansą Lietuvos režisierių kūryboje.

M.Hofmeklerio orkestro repertuare visada atsirasdavo vietos lietuvių liaudies dainų aranžuotėms ar originaliems Juozo Gruodžio, Juozo Pakalnio, Stasio Šimkaus kūriniams. Savaitgaliais Kauno radiofonas tiesiogiai transliuodavo M.Hofmeklerio orkestro koncertus. Tad neatsitiktinai 1932 m. A.Smetona būtent už nuopelnus Lietuvos kultūrai M.Hofmekleriui įteikė Gedimino ordiną.

Kauno pilies liekanos apsuptos pastolių, darbai sparčiai vyksta, tačiau niekas neploja rankomis. Pinigų – tik grašiai, dėl to pilies atstatymas apkarpytas tiesiogine prasme. "Milijoną litų skyrė grybų takui Varėnoje, tiek pat ir Kauno piliavietei", – ironizavo architektė Gražina Janulytė-Bernotienė.

Su "Dvejone" J.Jurašas sakėsi Ilgąją salę atradęs iš naujo. Prieš dvidešimt metų jis pirmasis Lietuvoje pastatė profesionalų spektaklį ne teatro dėžutėje – su "Smėlio klavyrais" įžengė į erdvę, kuri iki tol buvo vertinama kaip iš buvusio fabriko paveldėtas sandėlis. J.Jurašas užsiminė, kad turįs ketinimų kitą teatro sezoną statyti dramos veikalą Kaune.

Galerijų duris menininkams atidaro ne studijų diplomai, o narystė kūrybinėje sąjungoje. Jeigu esi Lietuvos dailininkų sąjungos narys - galerijos pačios tave kviečia, tačiau norint įstoti į sąjungą - reikia jau turėti parodų sąrašą. Išeina užburtas ratas.

"Degalinės – agresyvus dalykas architektūriniu požiūriu. Be to, jos pavojingos, skleidžia neigiamą aurą. Jos turėtų būti aplinkkeliuose", – griežtą nuomonę išsakė architektas Jonas Minkevičius. Jis mano, kad statyti naujų degalinių mieste nebereikia.

Jei norime, kad Lietuva būtų solidi šalis, turime keisti požiūrį į kultūrą. Būtina skatinti žmonių domėjimąsi tikruoju menu. Kokios perspektyvos rimtąją muziką kuriančiam kompozitoriui Lietuvoje?

Manyta, kad "Kapričuose" F.Goya išjuokė konkrečius Madrido aukštuomenės atstovus, nors pats autorius tai kategoriškai neigė. Juk pavojinga prisipažinti, kai darbus palydi tokie komentarai: „Yra žmonių, kurių nepadoriausia vieta – veidas. Jiems savo godžias, suktas fizionomijas reikėtų slėpti kelnėse“.

Dabar galima tik spėlioti, koks būtų J.Vaičio kelias, jei būtų nusprendęs išvykti į Vakarus kartu su Adomu Galdiku, Viktoru Vizgirda ir Alfonsu Valeška. Juk, kaip ir jie visi, jau buvo gavęs „šipkartę“.

M.Matušakaitė. „Norėjau, kad mano gyvenimas būtų įdomus, tokį jį ir pavyko nugyventi – su daugybe atradimų. Tiesiog kiekvienas turi surasti jį dominančią sritį. Nesvarbu, ar tai būtų kulinarija, ar dar kažkas. Manau, kad pasaulyje yra labai daug įdomių dalykų. Tiesa, keliant klausimą „o kas man iš to?“ ir ieškant apčiuopiamos materialios naudos, nedaug tepavyks pasiekti“.

Ar emigracijoje kūrusio menininko darbai visam laikui sugrįš į Lietuvą? Prieš penkerius metus Kaunas turėjo galimybę perimti V.Kasiulio kolekciją. O.Daugeliui tuomet perduota žinia iš dailininko našlės: turite progą įsigyti kolekciją. Tačiau muziejininkai nepajudino nė piršto. "B.Kasiulienė visą laiką sakė, kad ji už dyką vyro kūrinių Lietuvai neatiduos", - teisinosi O.Daugelis.

T.Venclova, neseniai viešėjęs Kaune, kur jam buvo įteiktas simbolinis Tolerancijos žmogaus apdovanojimas, prisipažino: išėjęs į pensiją, norėtų įsikurti netoli nuo Lietuvos - tam, kad į gimtąją šalį galėtų žvelgti iš šalies. Anot poeto, taip žiūrint geriau matyti šalies istorinė perspektyva.

„Pažvelgus į programą, tikrai nebus galima atspėti, kad siaučia krizė. Baigiame derybas su dar viena labai ryškia žvaigžde, kurią dar paskelbsime“, – užsiminė festivalio meno vadovė I.Jučaitė.

Iš naujos, šiuolaikinės architektūros Kaune neturime ką parodyti. Nebent pačiame "Akropolyje" turistai fotografuojasi. Skamba siaubingai, bet iš tikrųjų jis padaro įspūdį užsieniečiams, nes jie neturi tokių prabangių parduotuvių.

„Prisimenu, kad vaikystėje nemėgau pamokymų. Tyčia viską stengdavausi daryti atvirkščiai. Todėl ir savo istorijose bet kokį moralą stengiuosi paslėpti po tortų kalnais“, – šypsojosi geriausios 2009 metų knygos vaikams autorius K.Kasparavičius.

Architektas R.Palys pritarė kolegos V.Stausko mintims, kad Bendrojo plano svarstymo procedūra yra nelogiška. Jų nuomone, sprendiniai pirma turi būti gerai aptarti KAUET, o tik po to tvirtinami politikų. Be to, V.Stausko nuomone, tokie dokumentai, kaip Bendrasis planas, turi būti ilgalaikiai dokumentai, nekeičiami bent dešimt metų. KAUET siūlymu,

R.Rakauskas. "Išties esu juodai baltas žmogus. Nespalvotoje fotografijoje tiek pilkų pustonių, sidabriško švytėjimo, subtiliausio šviesos žaismo, paslapties, fantazijos. Įvesk spalvą ir vietoj poezijos, nostalgijos - buitiškas realizmas".

Būtų labai įdomu, jei kada nors būtų surinkta ir susisteminta „Post Ars“ lydėjusi kritika ir trumparegiški spaudoje pasirodę postringavimai (kad ir apie Lukensko „kankintus“ viščiukus) - taip grupės veiklos kontekstai atsivertų dar plačiau, tiksliau, iš kitos pusės. Tačiau būtent nuo tokių kontekstų, matyt, ir buvo siekta „apsivalyti“.

Jeigu reikėtų dabar bandyti išryškinti, kietai sudėlioti į vieną daiktą D.Tamulevičiūtės pedagoginę sistemą, tai jos prigimtinis širdingumas, gilus teisingumo jausmas ir buvo ta klasta, ta laisvės ir kūrybos labai paprastai ir labai efektyviai veikianti sistema.

G.Gedvilaitė. "Džiaugiuosi, kad penktąjį orkestro gimtadienį žymi kokybė ir susigrojimas; jeigu ir toliau taip darbščiai, su atsidavimu kolektyvas tarnaus muzikai, manau, galės koncertuoti už Lietuvos ribų ir drąsiai lygiuotis į kitus užsienio orkestrus".

S.Rubinovas. „Ką reiškia mokiniai? Vieni pradėjo pas mane, paskui mokėsi dar kur nors... Negaliu sakyti, kad jie yra visiškai mano. Pavyzdžiui, viena, Operos teatre labai žinoma solistė Sofija Jonaitytė dramos studiją pradėjo pas mane, kaip ir Algis Dainavičius, režisierius Rolandas Atkočiūnas ir daug daug kitų. Nevardysiu visų pavardžių, nes ką nors užmiršiu. Visiški bendraminčiai liko teatre dirbti“.

Nors detaliųjų planų Kaune ir prie jo pribraižyta šimtai, tai dar nereiškia, kad jie visi bus įgyvendinti. D.Šarakauskas atkreipė dėmesį, kad Kauno rajonas, taip pat kaip ir miestas, neturi vizijos, kaip turėtų atrodyti ateityje, kur ir kokie turėtų stovėti statiniai. "2013 m. bus daromas naujas Kauno miesto bendrasis planas. Gal iki tol galima būtų susivienyti ir sukurti viziją, kokį mes perduosime miestą vaikams?" - retoriškai klausė Kauno architektų atstovas.

Sakydama Nacionalinės premijos laureatų sveikinimo kalbą, Prezidentė D.Grybauskaitė teigė: "Menas yra ne tam, kad būtų mėgstamas, o tam, kad atspindėtų laiką ir mus pačius - jame".

S.Parulskis. "Kažkur televizijoje pasakiau, kad Kultūros ministerija turėtų būti svarbiausia ministerija valstybėje - iš manęs visi balsu juoktis pradėjo, bet juk kalbėjau ne apie ministrus, kalbėjau apie instituciją, kuri turėtų reguliuoti ir ekonomiką, ir politiką, ir kitas sritis... Juk be giliosios kultūros, be doros beprasmiška net bandyti kurti tokį darinį kaip valstybė".

„Nors specialiai to nesiekiame, šiemet komisija apdovanojo skirtingoms dailės sritims atstovaujančius dailės kūrinius. Apskritai, pagal suneštus kūrinius paroda atrodo neblogai“, - apibendrino profesionalų komisijos narė Eglė Komkaitė-Baltušnikienė.

„Laimingi" tiesiog gundo iškilmingai paskelbti, kad A.Areima - talentingiausias ir perspektyviausias iš savo kartos režisierių. Tačiau kol kas tai tik vienas spektaklis, o vienas vieversys - dar ne pavasaris. Talento jėgą įrodo nuoseklumas ir tęstinumas, gebėjimas ne tik išlaikyti pasiektą lygį, bet ir kilti aukštyn.

Jei Banksy darbai būtų tik gražūs paveikslėliai ant sienos, niekas dar iki dabar tikriausiai nebūtų apie jį sužinoję. Jo darbai dažniausiai yra reikšmingi pranešimai, pašiepiantys politinę sistemą, kapitalizmą, karą, vartotojišką visuomenę, paradoksalius suvaržymus bei nerašytus žmogaus teisių pažeidimus.

Ugdyti tautą reikia. Negi menas ir grožis ugdys? Ugdys ideologija. Tik leiskite priminti, kad 50 metų gyvenome šalyje, pilnoje paminklų, kuriuose svarbiausia buvo ideologija. Ir koks rezultatas? Nelyginu abiejų. Tačiau ideologija visada pralaimi prieš žmogaus dvasią.

Šiandien po lietuviško teatro gastrolių įvairiose scenose skaitome vien liaupses, tarsi kritiškesnė nuomonė atrodytų nesolidžiai. O juk kritiko pokalbis su žiūrovu turi būti atviras ir tiesus, koks yra A.Girdzijauskaitės knygoje "Laiškai žiūrovams".

Vėliavos meninė vertė priklauso nuo heraldikos motyvų ir pačios vėliavos fono kompozicijos. Nagrinėjamos vėliavos kompozicija, puošyba nepasižymi prabanga, veikiau elegancija, būdinga baroko periodui. Tai – skoningos, stilistiškai tvarkingos ir suderintos heraldikos pavyzdys.

Parodos „Arkoje“ intriga yra ne feministinės idėjos, o reta proga Vilniuje pamatyti žinomų Kauno dailininkių darbus. Paklausta, kas paskatino prisidėti prie dailininkių draugijos, Kauno tapytoja Eglė Velaniškytė prisipažino, kad tiesiog pasiilgo apžvalginių parodų, kolegų bendruomenės. „Kiek galima dirbti sulindus į vienutes?“ – klausė ji.

Apskritai, kaip mažas, kamerinis teatras turime privilegiją statyti spektaklius ne žiūrovų daugumai. Galime rinktis tai, kas patinka mums ir tiems žiūrovams, kuriuos laikome savais. Labai džiaugiuosi, kad prisijaukinome išsilavinusį žiūrovą. O kaip sakė Antoine de Saint-Exupéry, esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome.

Kultūros žmonės, nepaisant tarpusavio konfliktų, skirtingo požiūrio į Valdovų rūmus, nepakenčia dirbtinai kuriamo įvaizdžio blizgučių. Apie tai byloja reakcija į politikų planus svetimus darbus parduoti kaip savus. Žmonės, stovintys ties knygos ištakomis, pavargo būti manekenais, ištraukiamais į vitriną tik tuomet, kai šalies politikai nori pasirodyti prieš užsieniečius.

"Valdžia, paveldu besirūpinančios institucijos turėtų skirti daugiau dėmesio medinei architektūrai. Neabejoju, kad būtų galima gauti pinigų iš Briuselio. Yra UNESCO, kurios dėmesį reikėtų atkreipti. Prisiminkime ir Norvegiją, kur išsaugotos didelės medinės miestų dalys. Galbūt skandinavai, šiame regione turintys daug ekonominių interesų, galėtų patari, kaip geriau isšaugoti medinukus, – galimos paramos šaltinius vardijo G.Vuillard'as. -- Tačiau svarbiausia, kad išgelbėti medinę architektūrą norėtų patys lietuviai".