Kartais, išgirdus kokį naują sumanymą „kultūringai“ apiplėšti kultūrą, sukyla toks įniršis, kad nors eik ir muškis. Kumščiais. Nors ir žinai, kad nesimuši, nesi mušeika.Be to, nežinai net su kuo muštis. Viskas taip gudriai, taip klastingai supainiota, kad pats velnias koją nusilaužtų.

Šviesiausi Smetonos laikų protai norėjo pastatyti Kultūros rūmus. 1939–aisiais, atsakinėdamas į žurnalo „Naujoji Romuva“ anketą „Lietuvių tauta ir jos ateitis“, filosofas S.Šalkauskis matė politinės nepriklausomybės pabaigą. Kaip pagrindinę priežastį jis nurodo kultūrinį veiksnį: „Nebuvo pastatyti Kultūros rūmai“. Dabar mes sau keliame kuklesnę misiją – pastatyti didelį prekybos centrą.

Improvizacija – kaip kalba, jos gali mokytis visą gyvenimą ir kaskart atrasi kažką nauja. Todėl ir šiandien negalėčiau pasakyti, kad improvizuoju laisvai. Tai nesibaigiantis kelias. Vieni sako, kad džiazas miręs, kiti – kad gyvas, bet aš pats matau, jog skirtingose šalyse žmonės improvizuoja savaip – jų muzikinės frazės, tų frazių kryptys, tam tikra logika – viskas unikalu ir nepakartojama. Tad improvizacija – neišsemiama kalba.

Laisvės nėra ir negali būti be teisybės – tos didelės visus vienijančios laisvės. Šiandien nėra teisybės, todėl ir kyla mūsų nepasitenkinimas valdžia. Linkiu su kiekviena diena, su kiekvienais metais po truputį vėl suvienyti tą suskaldytą laisvę, kuri subyrėjo į mažas daleles. To aš labai linkiu ir trokštu, tokia mano ateities vizija – sulipdyti, atkurti tą didelę, šviesią laisvę, ir kad mūsų gyvenimas remtųsi vienybe, susiklausymu, padorumu.

R.Rakauskas. "Gal R. Požerskis planavo visus priblokšti menine drąsa, kai ant apgriuvusios medinės sentikių cerkvės stogo grubiai išžargdė nuogalę? Šventovė, nors ir apleista, išsaugo savo šventą aurą. Buvusiųjų maldos, jų giesmės susigėrė į visada gyvą ir šventą žemę. Čia tebeskraido anapilio angelai. Nors nesu itin religingas, jaučiu nemalonų šventvagystės tvaiką ir suvokiu skaudų kitataučių tikėjimo įžeidimą. O jeigu čia būtų musulmonai? Taigi!"

R.Driežiui įdomu viskas, kas susiję su lėlių teatru: ir profesionalus, ir mėgėjiškas lėlių teatras, recenzijos, teatro istorija. “Bandau reikštis visose srityse”, - tarsteli pašnekovas. Ne veltui į klausimą, ar gyvenimas šviesesnis dirbant su spalvingomis lėlėmis, jis atsako: “Gyvenimas šviesus tam, kuris dirba mylimą darbą”.

Kauno pilies atkūrimo projektą ir jo autorių K.Mikšį užsipuolė jau ir Pilių mokslinė taryba. K.Mikšys atkerta, kad daugiau derybų nebebus. Pasak jo, niekas net nežino, kur buvo šaudymo angos, o visą pilį jo darbo kritikai nori padaryti skolindamiesi elementus iš kitų pilių. Todėl, atstatant dalį pilies, apie istorinį darbų aspektą net neverta kalbėti, o reikia žiūrėti į urbanistinę estetiką.

„Kapričai“ – pirmasis didelės apimties grafinis F. Goyos projektas, sumanytas ir sukurtas pirmiausia sau pačiam, savo „sielos pramogai“, be užsakovų ir globėjų nurodinėjimų. Tai tarsi asmeninis dailininko dienoraštis, drąsi jo vaizduotės užgaida, atvėrusi skausmingos dailininko kūrybos nervą, aplink save pažėrusį susikaupusio kartėlio ir pagiežos žiežirbų.

Užutrakio dvaro sodyba sugrįžta į savo aukso laikus. Daugiausia dėmesio skirta  E. F.Andrė parko atkūrimui. Bus restauruoti reprezentaciniai Dianos ir Bakcho parteriai, juos puošusios terasos, skulptūros, vazos, atkurti kiliminiai gėlynai, pasodinti istoriniai egzotiški medžiai ir krūmai. Bus atkurtas ežero terasos vaizdas su atvirais paviljonais, sutvarkyta Galvės ežero pakrantė. Peizažinėje parko dalyje atgims net trys tvenkiniai.

Jubiliejų švenčiantis Vilniaus mažasis yra vienintelis per Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį įsikūręs teatras? Gal aukštieji politikai skaičiuoti nemoka? Nėra girdėję, kiek teatrų įsikūrė laisvoje Lietuvoje, kiek jų vertinama pasaulyje, o pačioje Lietuvoje stogo neturi? Tai valdžia laisvoje Lietuvoje nė vieno teatro neįkūrė, nepastatė, o atvirkščiai – rezgė kuo sudėtingesnes sąlygas, kad tik čia nieko nebūtų.

Be pertraukos paskambinti 24 Fryderyko Chopino etiudus – didelės ištvermės ir techninės meistrystės reikalaujanti užduotis. Net patyrę muzikos specialistai negalėjo prisiminti, ar kuris Lietuvos pianistų, be L.Geniušo, yra ryžęsis tokiam iššūkiui.

Kražiškiai man – lietuviai su kokybės ženklu, prisimenantys, kur jų namai, nesigėdijantys savo kilmės. Buvo neįtikėtina, kad 2002-aisiais daugelis Kražių vaikinų iš darbų Ispanijoje, Portugalijoje, Islandijoje, Norvegijoje ar iš kitur grįžo namo atostogų būtent per Šv. Roko atlaidus. Jie kalbėjo, kad svarbiausia parvykti „per Roką“ – tuomet sugrįžta visi.

L.Jonikės savito braižo darbai jau tapę kone chrestomatiniais ir juos nesunkiai atpažįsta kiekvienas, bent kiek besidomintis lietuviška daile. Neseniai knygų „Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai“ serija pasipildė leidiniu, skirtu tekstilės menininkės L.Jonikės kūrybai. Jo pasirodymą palydėjo paroda „Žaidimai“, veikianti galerijoje „Artifex“.

Pastatas I.Kanto g. 23 yra vienas iš nedaugelio specialiai valstybinėms įstaigoms projektuotų statinių Kaune. Tai vienas reikšmingiausių gubernijos architekto Nikolajaus Andrejevo kūrinių, atspindintis jo braižą. Nors anuomet galiojo Kauno karinės tvirtovės nustatyti aukščio ribojimai, visuomeninės paskirties pastatui leista būti aukštesniam už kaimyninius. Stogo siluetą puošė vadinamasis prancūziškas kupoliukas su smaile.

R.Tuminas. "Jauniausioji mūsų teato karta yra įkaitai. Mūsų reikalavimų įkaitai. Gyvenimas pasidarė šiurkštus, negailestingas. Jie niekam nereikalingi. Ir jie tą jaučia. Jie savo reikalingumą skuba įrodyti. O čia reikia kantrybės ir mokytis. Mes turėjome daugiau laiko pažinti. Dabar jaunam žmogui sunku. Dienos bėga, metai eina. Viskas žaibiškai vyksta, o jie gaivališkai ieško savęs, bando vienur, kitur. Pasiklysta."

K.Galaunienė. „Vargo ar skurdo sąmoningai niekas neieško. Į kančią niekas netiesia rankų, bet jeigu su ja susiduri, galvok, ką gali geriausio padaryti. Šiandien esu laiminga, kad turime gražių ir darbingų žmonių, kurie dirba Lietuvos labui. Žinoma, yra ir kitokių. Juos pastebėti ir kritikuoti būtina, bet dar svarbiau kelti ir palaikyti tarnaujančius tiesai. Sunkumai praeis. Visada praeina. Tačiau kas lieka po to? Ar galime didžiuotis tuo, kaip juos išgyvenome?“

G.Radvilavičiūtė. „Literatūra yra belytė. Nors ir stengtumės perskaityti H.K.Anderseno „Undinėlę“ kaip gėjaus užrašus. Profesorė V. Daujotytė, apmąstydama šitą problemą ir provokuodama, prieš trisdešimt metų filologijos fakultete auditorijos klausdavo: „Ar galima sakyti, kad A.Bloko eilėraščiai yra vyriški, o M.Cvetajevos – moteriški?“

Džiaugiuosi tuo, ką turiu, dirbu mėgstamą darbą ir veju šalin blogas mintis. Pasirinkęs finansiškai labiau apsimokantį darbą negalėčiau realizuoti savęs, negalėčiau dirbti teatre, dainuoti. Todėl abejoju, ar tie dideli pinigai mūsų šeimą padarytų laimingesnę. Kankinčiausi tyliai, graužčiau save it kokia kirvarpa. Užtat dabar – einu savo keliu ir žinau, kad teatre pildosi mano svajonės, dėl ko tikrai esu laimingas.