Psilikono teatre vaidina miniatiūrinės tąsios silikoninės lėlės. Specialiuosius efektus sukuria skystyje tirpdomi medikamentai (pvz., putojantys nuskausminamieji), buitinės chemijos ir grožio industrijos preparatai (šampūnai, kremai, lūpų dažai).

Tokie projektai yra ir būdas žmonėms parodyti, kad simfoninė muzika nėra užkonservuota skardinė, bet yra įdomi, spalvinga ir galinti skambėti netikėtai. Šiais postmodernizmo laikais, kai visi žanrai tarpusavyje susipynę, ką mes daugiausia galime – tai būti atvirais. Gal kaip tik čia ir slypi visas žavesys?

Senamiestyje gal užkliūtų žvilgsnis už Abraomo Mapu ir Liudviko Zamenhofo gatvių pavadinimų ar Švabės hebrajų gimnaziją menančios lentos ant pastato Karaliaus Mindaugo prospekte. Tokį pasivaikščiojimą „vainikuotų“ šabakštynu pavirtusi, langų kiaurymėmis žiojėjanti Žydų ligoninė prie Pilies – iškalbinga mūsų atminties metafora.

Ar būsiu nušautas, jei pasakysiu, jog senis besmegenis Santakoje man priimtinesnis už Antaną Mackevičių Rotušės aikštėje? Visai įmanoma. Bet šaudykit. Gal spėsiu pasilenkti.

R.P.Vaitiekūnas. "Menas gali būti daugiaveidis, tūkstantveidis. Sunku atskirti, kuris geras, kuris blogas. Tai sunkiai nusakomi dalykai, negaliu sakyti kategoriškai. Sau įsivedžiau naujas sąvokas - sveikas arba nesveikas. Bet priėjau išvados, kad ir liga gali būti sveika. Seniai atmečiau tokias sąvokas kaip „gražus“ ar „negražus“, „geras“ ar „negeras“. Sakau - „sveikas kūrinys“.

Jūsų dirigentas Modestas Pitrėnas yra mūsų nacionalinio operos ir baleto teatro vyriausiasis dirigentas. Jis išgirdo mane koncertuojant su orkestru mūsų operos jubiliejuje ir pakvietė atvykti į Kauną – ačiū jam. Kaune aš tik svečias, svarbiausia – orkestras, švenčiantis jubiliejų.

Vasara. Kalifornija. Karelas stebi banginių šou. Vienas banginis vis priplaukia prie baseino krašto, ties kuriuo sėdi Karelas. Kartu buvęs pažįstamas netikėtai prasitaria: „Žinai, aš galiu suprasti banginių kalbą.“ „Tai ką jis sako?“ – paklausia Karelas. Žmogus pasiklauso ir atsako: „Jis klausia, ar visi vandenynai turi krantus?“ Tai mano viena mėgiamiausių spektaklio vietų. Visuomet ją prisimenu galvodama apie laisvę.

Šiandien poetas turi suktis. Kaip vijurkas arba kaip sukčius. Taip kasdien atlieki devynis dešimtadalius judesių, būdingų džiunglėms, kad išgyventum. Nuo tų tikrųjų „džiunglių“ gyventojų poetus skiria tai, kad tas likęs dešimtadalis judesių yra skraidymas arba vaikščiojimas užvertus akis į dangų. 

Atsiminimų knygą apie savo vyrą tapytoją Arūną Vaitkūną išleidusi dailininkė Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė sulaukė ne tik pagyrimų, bet ir kritikos. Dėl 47 metų autorės atvirumo kai kurie skaitytojai pasijuto nejaukiai – tarsi pro rakto skylutę žvelgtų į svetimą butą.

Ar Kaunui nereikėtų ir skulptūrų, plastikos objektų – ne paminklų, o tiesiog šiuolaikinių menininkų kūrinių? S.Buškevičius atrėžė, kad patriotinis ugdymas yra svarbesnis dalykas. Pasak Kauno vicemero kultūrai, paminklas yra programa, ideologija, veikianti visuomenės ekonominį, politinį gyvenimą. O avangardinis menas esą reikalingas tik gyvenimui pagyvinti.

Didžiausia šiuolaikinio teatro yda – neturėjimas ar nežinojimas, ką pasakyti žmonėms. Todėl teatras pamažu tampa verslo įstaiga. Baisiausia, kad ir visuomenės dėmesio daugiausia sulaukia ta teatro meno kryptis, kurios svarbiausias uždavinys – duoti pelną. Konkrečios šalies teatras jau nebeatspindi dvasinės ir emocinės visuomenės būklės, tad privalome teatrui sugrąžinti ankstesnę jo galią.

Nuo „popso“, kičo ir kitokios plastmasės, brukamos per radiją ir televiziją, dantys jau, matyt, atšipo žmonėms. Pasaulis, daug naujų dalykų perkrimtęs, daug ką iš naujo atradęs, vėl grįžta prie to, nuo ko pradėjo - prie savo šaknų.

Statys ar ne Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) baletą „Angelas iš Pustelnikų“? Šis klausimas kankina baletui muziką sukūrusį kaunietį kompozitorių GKuprevičių.

Išeivis iš Aukštaitijos lygumų, po pirmojo vaidmens Kauno dramos teatre tapęs sėsliu kauniečiu, aktorius Petras Venslovas – ryški teatro pasaulio figūra. Jo „vizitinė kortelė“ - lyriškomis, tragiškomis, komiškomis spalvomis žėrintys vaidmenys, kurių galerijoje rasime Vydūną ir kunigaikštį Myškiną, Juozo Grušo ir Sauliaus Šaltenio pjesių personažus.

Paradoksas, tačiau Lietuvoje, kurios publika veržte veržiasi į teatrą, "viską" apie jį žino ir juo "serga", akademinės teatro istorijos tomai nelabai domina net pačių teatralų, ką jau kalbėti apie "paprastus skaitytojus". Ne kažin kiek nupirkta ankstesnių tomų, panašus likimas prognozuojamas ir naujajam. Teatrologų lūkesčių nepateisino ir angliškai išleista Lietuvos teatro istorija "Lithuanian theatre", rengta turint viltį sudominti užsieniečius - pergalingų mūsų režisierių žygių pasaulyje liudininkus.

Kauno Laisvės alėjoje atsirado daug skulptūrų, kurios dirbtinai, neapgalvotai pastatytos, nors norai buvo geri. Ką nors reikia daryti, keisti, nes visai apsileisime. Jau mažesni miestai skulptūrų turi daugiau nei Kaunas. Valdžia tam labai abejinga. Aš pats galėčiau sukurti skulptūrų miestui, tačiau prasimušti labai sunku.