APIE BIČIULIUS GRAFIKUS 0

2009-08-20

2009 08 21Eduardas Juchnevičius. „Dialogas, XII“. 1979 m.Prieš trisdešimt vienus metus buvusiame Cvirkos salone suorganizavau trijų menininkų, jaunų grafikų, parodą. Buvau tarsi koks kuratorius. Šiemet paroda vėl pakartota. Eduardas Juchnevičius, Vytautas Jurkūnas, Mikalojus Vilutis. Tai ryškios ir stiprios asmenybės, kūrusios viename laike, bet skirtingai ir originaliai. Įdomu, kad, praėjus tiek metų, jų darbai neprarado savo jėgos ir aktualumo.

Susipažinau su Eduardu Juchnevičiumi Šiauliuose, Žemaitės ir Cvirkos gatvių kampe, prie Katunskienės balos. Jis laidė savo darbo burinius laivelius. Susipažinom ilgam, nes abu paišėm.

Buvo mano kaimynas. Atsimenu, jo kambary kabėjo tėvo šaržas su kapitono kepure ir laivu. Mat tėvas buvo tarnavęs jūrininku „Antano Smetonos“ laive. Kiek žemiau kabėjo dailiai raižyta lentynėlė su knygom. Knygos buvo nesuprantamos. Tai buvo filosofų knygos.

Aplink buvo bulvių daržai, stovėjo raudonų plytų namas. Gerardas Bagdonavičius sakė, kad kažkur toje vietoje žmonės nuo žandarų slėpė Piłsudskį.

Gerardo Bagdonavičiaus namai – su didžiuliu sodu. Kambarių sienos nukabinėtos paveikslais, lentynos su knygom, kurias jis pats įrišo, dievukai ir kitoks liaudies menas. Pats G. B. buvo panašus į tuos aristokratus, kurių portretus mačiau „Aušros“ muziejuje. Prisimenu, kaip jis skambindavo fortepijonu ir dainuodavo romansus. Deklamuodavo Tiutčevo „Sūpynes“ , Binkio ir Sruogos poeziją. Ir, žinoma, aiškindavo. Buvo mūsų mokytojas ir patarėjas. Jo namas – meno tvirtovė ir universitetas.

Aš mokiausi Dailės institute Vilniuje, o Eduardas – Šiaulių pedagoginiame institute, iš jo buvo pašalintas kaip politiškai nepatikimas. Tuomet ne iš pirmo karto, bet įstojo į Dailės institutą ir baigė grafiką. Jo diplominio darbo vadovas buvo Vytautas Valius, o tema – Prūsija.

Grįžęs į Šiaulius dirba kūrybinį darbą ir moko vaikus dailės mokykloje. E. J. tapo tikruoju Gerardo Bagdonavičiaus įpėdiniu ir neabejotinu meno lyderiu Šiaulių padangėje.

Jo paveiksluose matau meninę tiesą. Istorinė tiesa tarsi nuskęsta autoriui svarbiame vaizde. Įvykis virsta jo asmenine nuosavybe, iš jo konstruojama, kas jam naudinga ir reikšminga. Dzeusas, heteros, Judita ir Holofernas, Kristus ir girtuoklis. Būdamas laisvamanis, į viską žiūri blaiviai, į religiją žiūri kaip į kultūrą. Siužetas, visas kūrinio užpildas jam nesvarbūs. Šalia Marato vonios gali stovėti ir Judita, ir Salomėja, ir neatpažinta paryžietė. Svarbiausia – moteris, durklas ir vyras. Epochos iš jo kūrybos neidentifikuosi.

Vis dėlto didžiojoje dalyje jo darbų – Prūsijos ir Lietuvos istorija. Jis nėra abejingas tam, kas yra, kas buvo ir kas bus su mūsų kraštu ir žmonėmis. Nežinau kito dailininko, taip patriotiškai atsidavusio istorijai. Raižinių ciklai, tapybos darbai, žodiniai tekstai.

Nepamiršti ir šie laikai. Čia jis – socialus menininkas, o kritika, didaktika, moralas – jo ginklai.

Kiekvienas dailininkas, baigęs kurti raižinį (medžio ar linoleumo) ir atspaudęs jį popieriuje, būna nepatenkintas rezultatu. Tai žino visi, kas yra raižęs. Dejavo ir barzdyla Favorskis. Užmirštame, kad tikrasis originalas yra klišė. Tai, galima sakyti, skulptūrinis reljefas. O atspaudžiame tik išorinę to reljefo pusę. Vidinė, negatyvinė, lieka nematoma. Osle, Edvardo Muncho muziejuje, eksponuojami ne atspaudai, o klišės. Tai teisinga.

Eduardas Juchnevičius naudojasi negatyvine linija (balta). Spausdindamas vartoja juodą dažą. Gauna juodą ir baltą raižinį. Paskui tą pačią klišę dengia sidabru ir spaudžia ant juodo fono. Visa, kas aname atspaude buvo juoda, šiame tampa balta (sidabras) ir atvirkščiai. Padėjus abu atspaudus šalia kits kito, sunku suvokti, kad jie – nuo vienos klišės. Eduardas iki galo išeikvoja klišę, turi ir jos pozityvą, ir negatyvą.

Be grafikos, kūrė sieninę tapybą. Išbandė jėgas visuose literatūros žanruose. Išleido tris poezijos knygas. Su vaikų dailės mokyklos mokiniais pastatė savo pjesę „Napoleonas“. Kitą jo pjesę „Nuomininkas“ suvaidino profesionalūs Šiaulių aktoriai E. J. parodos atidarymo proga. Pradėjęs dar Pedagoginiame institute, turi sukaupęs didžiulį fotoarchyvą.

Neužmirštami „ripariumai“ gruodį per jo gimtadienį su metine naujų darbų paroda.

Gilija – Matrosovka, Labguva – Poleskas. Buvo nusipirkęs namelį Rytprūsiuose. Nuo namo iki Gilijos upės – dvidešimt metrų. Penkiolika metų su šeima čia leido savo vasaras. Išplaukiojo visas Prūsų upes ir marias. Turėjo įvairiausių laivų, bet visi jie buvo buriniai. Per tą laiką keturis pavogė, o jis vis įsigydavo naują. Šis nuostabus kraštas pilnas rusų iš Pskovo ir Smolensko, nė vieno vokiečio. Atsirado kažkada čia gyvenęs Jonas Valaitis. Buvo suvokietėjęs, lietuviškai nebekalbėjo, čia atvykęs ir mirė. 2008 metais Eduardas pardavė namą ir paliko Giliją. Dabar mariose su savo buriniu laivu plaukioja Eduardo sūnus Saulius.

Šiandien pasaulis sumažėjo. Sėdi į lėktuvą ir, jei neįkrisi į vandenį, kitą dieną paspausi ranką Obamai. Bet Lietuva nežmoniškai išsiplėtė. Žiūrint iš Vilniaus, Šiauliai – kosmoso ūkuose. Nebematom ir nebeatpažįstam savo žmonių.

Iš šio trejeto jauniausias – Vytautas Jurkūnas. Dar mokydamasis institute jau visų pastebėtas kaip lyderis. Buvo puikus piešėjas. Be to – vikrus, linksmas, niekam negadinantis nuotaikos, visur suspėjantis. Ir jo darbai atsiranda neaišku iš kur, jam tarsi juokaujant. Niekada nesu matęs jo labai rimto, suraukta kakta, besikremtančio dėl planetos ateities. Žmogus, su kuriuo lengva bendrauti ir kurį malonu sutikti gatvėje. Čia jis iškart numezga linksmą istoriją ar anekdotą ir nueina savais keliais. Štai viena tokia istorija.

Nidoje Vytautas su savo didžiuliu šunim leidžiasi mišku jūros link. Šuo kažką suuodžia ir lodamas šoka į krūmus. Pasigirsta baisus triukšmas, ir šuo tebelodamas bėga atgal pas šeimininką. Paskui šunį lekia didžiulė šernienė. Vytautas akimoju atsiduria pušyje. Šuo, nesulaukęs pagalbos, nubėga namo. Po medžiu šernienė su būriu šerniukų ima knisti žemę. Knisa ir knisa... O Vytautas – medyje...

Vytautas Jurkūnas (jaun.). „Meilės istorija“. 1983 m.

Pamenu, institute buvo teatro bumas. Kiekvieną savaitę pasirodydavo vis kitas fakultetas su savo spektakliu. Vytautas su Mikalojum Vilučiu parašė ir suvaidino pjesę „Spazma“. Atsidaro Aktų salės durys. Vytautas ir Mikalojus įneša į sceną tikrą vonią. Abu šlipsuoti ir kostiumuoti. Susėda vienas prieš kitą vonioj, ir prasideda ilgas dialogas. Reginys buvo nepakartojamas. Ilgai truko plojimai.

1982 metais V. J. surengė didžiulę savo raižinių parodą Menininkų rūmuose. Čia pamatėme jau susiformavusį naują jauną grafiką.

Raižiniuose Vytautas naudoja daug spalvų, čia viskas suderinta, subalansuota, gyvybinga. Autoriui nesvarbu praeitis, nesvarbu ateitis. Jis vaizduoja tai, kas vyksta šiandien. Kas vyksta su juo pačiu, su artimaisiais, draugais. Anekdotą, ironiją, groteską, humorą irgi privalome laikyti Vytauto draugais.

„Tėvas“, „Malonus nieko neveikimas“, „Laukiant šventės“, „Vilutis raunasi plaukus“, „Pusryčiai su žmona“, „Ateina svečias“, „Draugas Vilutis sugavęs aštuonkojį“, „Petras Repšys stebi audros debesį“, „LTSR dailininkų sąjungos eksperimentinių grafikos dirbtuvių meistras Sigitas Katkus“. Visi šie darbai buvo eksponuojami Petro Cvirkos salone. Labai svarbūs jų pavadinimai. Jie rodo opoziciją oficialiajai nuostatai. „Draugas Vilutis sugavęs aštuonkojį“ – nesuprasi, ar Vilutis – Jurkūno draugas, ar tas draugas yra iš CK. „LTSR dailininkų sąjungos eksperimentinių grafikos dirbtuvių meistras Sigitas Katkus“ – toks pernelyg tikslus įvardijimas kelia daug klausimų dėl autoriaus patikimumo. Beje, Vytauto sūnus ir Katkaus duktė buvo klasės draugai. Tai duktė skundėsi, kad jo tėvelis negražiai nupaišė jos tėvelį. Nuostabu, kad visi asmenys labai panašūs į save.

Nepaisant humoro, žiūrėdami V. J. kūrinius žinome, kad tai ne dviračio šou. Prieš trisdešimt su viršum metų mes skaitėm ir Salingerį, ir Kerouacą, ir tų nuotaikų, tos atmosferos yra Vytauto Jurkūno junioro kūryboje.

Be to, kad kuria estampus, Vytautas yra iliustravęs penkiolika knygų. Taip pat sukūręs plakatų, ekslibrisų. Sukūrė ir didžiulį pano „Tautos spindintys ir prigesę šviesuliai“. Pastaruoju metu daug dirba spaudai. Čia – gyvenimiški reikalai su humoru ir atitinkamais tekstais.

V. J. yra išbandęs visas įmanomas technikas. Ateina laikas, kai žūtbūtinai reikia meistro, reikia spaustuvės. Mes niekada neturėjome normalaus meistro, kaip kad estai ar vokiečiai. Grafikos centras pasirodė esąs burbulas, o buvo galvota, svajota...

Vytautas turi svajonių, kurios neišsipildys. Netiki mūzom, tiki darbu. Jei ne dėdė Karlas, tai pliauska būtų sutrūnijusi malkinėj...

Kaip ir Vytautas Jurkūnas, Mikalojus Vilutis gimė dailininkų šeimoje.

Jis save laiko profesionaliu melancholiku, o jo mūza – depresija.

Mikalojus Kijeve mokėsi serigrafijos. Jis pirmas iš mūsų grafikų sėkmingai darbavosi kaip puikus šios technikos žinovas. Nors prieš tai buvo perpratęs įvairias metalo technikas, o jo diplominis darbas „Žalgirio mūšis“ – ofortas.

Ištiesęs ant grindų vyniojamojo popieriaus taką, Mikalojus tušu ir teptuku piešia galvas, parašiutus, rūkančius vyrus ir moteris. Piešia neturėdamas išankstinio projekto. Piešiniai žavūs savo betarpiškumu. Žiūrėdamas į juos nesupranti, ar dailininkas vedžioja teptuką, ar atvirkščiai. Niekur nepaliekama atsitiktinumų, jokio nevalyvumo. Paskui išsirenka geriausius piešinius ir verčia juos paveikslais. Naudoja raudoną ir juodą spalvas. Pirmosios Mikalojaus serigrafijos primena ikikolumbinį meną. Visur – tobulas siluetas, sulaikytas judesys. Atrodo, lyg tai būtų senovinis akmens reljefas. Paveikslui duoda vardą tuomet, kai jis jau baigtas.

Nuo 1980 metų Mikalojaus stilistika keičiasi.

Dabar jis iš anksto aiškiai žino, koks turi būti vaizdas, kiek ir kokių figūrų. Neleistini jokie atsitiktinumai. Jei ką keičia dirbdamas, tai tik formos atžvilgiu. Nepavykusias vietas užklijuoja ir koreguoja. „Cirkas“, „Ąžuolas“. Paveikslai smulkėja. Atsiras daug spalvų. Visa kūryba kryps į siurrealizmą.

Jis sako, kad jam svarbu idėja, įkvėpimas, vaizdas. Kai šie jį aplanko, tuomet dirba.

Kai paveikslas baigtas, jis atiduodamas žiūrovui. Jis jau nebe autoriaus.

„Neieškokite mano paveiksluose prasmių, simbolių, gilių minčių, jų ten nerasite.“ Jis sako, kad kaip kompozitorius derina garsus, taip jis derina formas. Mikalojus smalsiam žiūrovui palieka teisę fantazuoti, tik neaišku, iki kur tos fantazijos gali eiti. Nenoras nieko paaiškinti, atskleisti panašus į norą pasodinti žiūrovą į automobilį ir paleisti nuo kalno, neparodžius stabdžių. Bet gal autorius ir siekia tokio kriminalo.

Užbaigęs savo serigrafijos ciklus, Mikalojus ėmėsi piešinių tušu, naudodamas liniuotę, plunksną ir izografą. Matyt, kad pasirėmė tuo, ko buvo išmokęs studijuodamas architektūrą. Jo kūryba atsinaujino.

Šiuo metu iliustruoja knygas. Vieną parašė pats – „Tortą“. Darbui naudoja kompiuterį. Mikalojus Vilutis savo kompiuterinėmis iliustracijomis parodė dar vieną slaptą būdą, kuriuo mūsų iliustratoriai nesinaudojo.

Visuose jo darbuose visada yra viskas, ko reikia geram paveikslui.

Štai tiek.

Linkėdamas Mikalojui Vilučiui atskirai ir visam trejetui kartu sėkmės kūryboje ir vaizduojamajame mene

Petras Repšys
„Šiaurės Atėnai“


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*