IŠ LIETUVIŠKOJO EKSPRESIONIZMO ISTORIJOS 0

2009-11-06

2009 11 06
Silvestras Džiaukštas „Šūviai iš miško“. Drobė, aliejus. 1972 m.Antroji paskaita-ekskursija „Lietuvos ekspresionizmas: tarp meno ir politikos“, įvykusi spalio 28 d., suintrigavo dvigubai. Juk dailės istorikė ir kritikė, ŠMC kuratorė, VDU dėstytoja dr. Linara Dovydaitytė skaitė paskaitą apie ekspresionizmą Lietuvoje, stilių, kuris mūsų dailei –- prigimtinis, tradicinis, o tapyboje – bene gyvybingiausias, įvairiais pavidalais besitęsiantis ir mūsų dienomis. Terminai „ekspresyvus“, „gestiškas“ taip tvirtai įaugę į mūsų kritikos, dailėtyros žodyną, kad be jų kalbėti apie lietuvių dailę neįmanoma. Kita intrigos pusė – ekspresionizmas, kaip tam tikras politikos įrankis, tariamas ar realus ideologijos pagalbininkas, meninės krypties plėtotė sovietinio režimo fone. Ekskursijos įspūdžius norisi atpasakoti kaip svarbių Lietuvos dailės istorijos faktų priminimą, kartu patikinti, kad šios paskaitos naudingos įvairaus amžiaus, išsilavinimo žmonėms. Edukaciniai susitikimai skirti ne tiek specialistams, kiek platesniam publikos ratui, bet ir lietuviškąją dailę giliau išmanantieji čia galėjo išgirsti savitą požiūrį, galbūt – kitą problemos traktuotę.

Toliau keliavome prie arsininkų –- Antano Samuolio (1899–1942), Antano Gudaičio (1904–1989), Viktoro Vizgirdos (1904–1993) – kūrinių. 1932 m. surengusi pirmąją parodą ir sukėlusi ažiotažą to meto dailės gyvenime, „Ars“ bene pirmoji Lietuvos dailės istorijoje paviešino ir kūrybinių siekių manifestą, kaip ir dera novatoriškam dailės judėjimui. Tačiau L. Dovydaitytė siūlė neužmiršti, kad novacijos terminą šiam judėjimui galima taikyti su išlygomis. „Ars“ –- lietuviškos aplinkos reiškinys, vienu aspektu ir tradiciškas. Judėjimo atstovams imponavo lietuvių liaudies menas. Arsininkai ne pirmieji atsigręžė į liaudies kultūros lobius – ši kryptis buvo populiarinama dar XX a. pradžioje. Tačiau arsininkai iš ekspresionizmo stilistikos ir liaudiškos plastikos, pasaulėjautos sulydė unikalų sintetinį produktą, kuris tapo aktualus ir vėliau, sovietų okupuotoje Lietuvoje. Lyginant su mokytojų kūriniais, arsininkų kompozicijose pakito ne tik forma, bet ir turinys. Šie nebespinduliuoja didingais ir apibendrintais motyvais. Grotesku, iškraipytais pavidalais jie siekė ne globalių, apibendrinančių idėjų, o autentiškos menininko saviraiškos. Štai kad ir skurdus tuometinės Kauno kasdienybės vaizdelis Samuolio „Baltoje obelyje“ (1932). Šis chrestomatinis lietuvių tapybos pavyzdys šiandien sukelia daug minčių. Viena – vis neapleidžiantis džiugesys, kad turime Nacionalinę galeriją ir gana nuosekliai pristatytą lietuvių dailės raidos paveikslą. Prieš dešimtmetį Giedrė Jankevičiūtė demonstravo Lietuvos dailės muziejaus saugyklų lobius, tarp kurių, glaudžiai apgulta kitų drobių, dūlėjo ir „Baltoji obelis“. Iki tol ją matėme tik knygose, dažniausiai – prastose reprodukcijose. A. Samuolio kūryba 2003 m. tapo ir aštrios diskusijos objektu – Edmundo Armoškos galerijoje eksponuotos menininko paveikslų kolekcijos autentiškumu viešai suabejojo grupė žinomų menininkų, dailėtyrininkų. Situacija nesmagi, kartu –- simptomiška. Vadinasi, ekspresionistinis lietuvių dailės palikimas – nekvestionuojama nacionalinė vertybė, kurią daugelis priimame asmeniškai ir jautriai.

Prieštaringą laikotarpį lakoniškai iliustruoja du dailėtyrininkės parinkti pavyzdžiai, kone „vadovėliniai“ kūriniai – Silvestro Džiaukšto „Šūviai iš miško“ (1972) ir Leopoldo Surgailio „Karo angelas“ (1967). Pirmasis –- ekspresionizmo raiškos priemonėmis – deformacija, neįprastu komponavimu, kolorito kontrastais sukurtas ideologinis, propagandinis paveikslas. Tačiau tai – tik vienas kūrinio „lygmuo“. Novatoriškoje aptariamo laikotarpio dailėje įprasta ieškoti formos ir turinio nesutapimų. Šiuo atveju kitaip –-- paveikslas toks „chameleoniškas“, kad ir šiandien galime jį perskaityti įvairiai. Juk čia, sąmoningai ar ne, nepateikta jokių nuorodų, nuo kieno rankos žuvo paveikslo herojus, kuriai kariaujančiai pusei jis prijautė. Nežinia, ar tai – „doras“ ideologinis kūrinys, ar menininko flirtas su valdžia, garantuojantis saugumą, bet verčiantis kalbėti Ezopo kalba. Žaižaruojantis, raudonas drobės fragmentas, ant kurio guli žuvusiojo kūnas – lyg ir aiškus sovietinės vėliavos simbolis. Tačiau dramatiška kraujo spalva pritvinkusi geismo, karališkos prabangos, tad galime ją laikyti universalija, nepavaldžia vien totalitarinio režimo įgeidžiams. Kompozicijoje, kaip ir didelėje dalyje savo kūrinių, S. Džiaukštas išvengia sovietmečiu skatinto literatūriškumo. Vieninga ekspresyvios, kiek plakatiškos plastikos ir gūdžios nuotaikos visuma paveiki, įsimenanti.

Ekskursijos pabaigai L. Dovydaitytė siūlė stabtelėti ties trijų lietuviškosios tapybos grandų – Arvydo Šaltenio, Kosto Dereškevičiaus ir Algimanto Kuro –- darbais. Tai dar viena lietuviškojo ekspresionizmo raidos pakopa, kartu – reikšmingas pasaulėvokos lūžis, pakitusios dailės kūrinių temos, motyvai, nuotaikos. Vietoj teatrališkumo, patoso ar dvigubų žaidimų su forma ir turiniu, tapyboje XX a. 8-jame deš. nebesibijoma o visuomenės susvetimėjimo, individo vienišumo, viešosios erdvės nebuvimo temų. Tai A. Šaltenio, A. Kuro stichija – slogi laukimo būsena, sustojęs laikas arba jo entropija, perteikiama per žmogaus figūrą, peizažą, niūrius interjerus, senų daiktų motyvus. Tuo tarpu goslios K. Dereškevičiaus paveikslų moterys liudija kitus dailės ir visuomenės gyvenimo pokyčius. Po idealizuoto moters – motinos, darbininkės ir kt. tipažo į tapybą prasiskverbia kūniškumo, erotiškumo aspektai, dailininko nuspalvinti aštria ironija. Maždaug šiuo laikotarpiu sovietinės santvarkos kasdienybę paįvairina gyvenimo už geležinės uždangos nuotrupos – motyvai iš populiarių žurnalų, epochos mados, t. y. masinė, vartotojiška kultūra, kurią Vakarų pasaulis virškino ne vieną dešimtmetį.

Kristina Stančienė
„Literatūra ir menas“


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*