Rinktiniai 10-ojo Tarptautinio Kauno kino festivalio filmai – Vilniuje 0

www.kamane.lt, 2017-12-06
Filmo „Dreifas“ kadras

Jau nuo šio ketvirtadienio rinktinius Tarptautinio Kauno kino festivalio filmus vilniečiai kino gurmanai galės pamatyti gruodžio 7–13 dienomis, kino teatre „Pasaka“. Tarp Vilniuje rodomų filmų – istorijos apie meilę, atmintį ir šeimą, jau sulaukusios pripažinimo tarptautiniuose kino festivaliuose. „Kauno kino festivalio viešnagė Vilniuje – itin graži tradicija, ir šiemet norėjosi ją tęsti“, – teigia festivalio direktorė Jurga Liutvinskienė. – „Vilniaus žiūrovai galės pasimėgauti išties rinktine programa, kurios filmai jau yra viešėję tarptautiniuose Venecijos, Lokarno, Toronto ir kituose prestižiniuose kino festivaliuose.“

Kino seansai sostinėje prasidės Michelio Lipkeso filmu „Keista, bet tikra“, neeiline juodai balta meilės istorija, kuriai papasakoti Lipkesas, ilgametis sinefilas,  pasitelkia itin išlavintą kino kalbą, kupiną klasikinio kino kontekstų bei simbolizmo. Šiandieniniame Meksiko mieste gyvena daugiau negu aštuoni milijonai žmonių; jame gausu šiukšlių ir atliekų. Šių rinkimas - įsimylėjėlių  Džonatano ir Jesi, slepiančių savo meilę nuo žiauraus saviškės gaujos lyderio, pragyvenimo šaltinis. Viskas pasikeičia jiems netikėtai radus mirusiojo palaikus su kišenėmis, pilnomis pinigų. Džonatanui ir Jesi planuojant pabėgimą iš negailestingo Meksiko kriminalinio pasaulio, tragedija tampa neišvengiama

Viena festivalio pažibų – iraniečio režisierius Alirezos Khatami filmas „Užmaršties eilės“, sužavėjusi tiek kauniečius, tiek Tarptautinį Venecijos kino festivalį, kuriame jis susižėrė „Orizzonti“ konkursinės programos geriausio scenarijaus, Tarptautinės kino kritikų federacijos FIPRESCI bei „Interfilm“ apdovanojimus. „Aš buvau jaunas poetas, kuris pasiėmė ne tą knygą iš bibliotekos ir įsimylėjo kiną...“, – sako A. Khatami, į kiną žvelgiantis kaip į būdą kalbėtis be žodžių.  

„Užmaršties  eilės“ – magiškojo realizmo įkvėpta drama, žiūrovus nukelianti į Jorge Luis Borges novelių pasaulį. Senyvas atokaus morgo prižiūrėtojas prisimena viską, išskyrus vardus. Jis prižiūri savo mylimas gėles ir padeda artimiesiems rasti  mirusiuosius. Po gretimame mieste įvykusio protesto policijai šiame morge suslėpus aukas, jam į rankas patenka nežinomos jaunos moters palaikai.   Šios moters laidotuvės virsta fantasmagorine odisėja su mistišku duobkasiu, renkančiu mirusiųjų istorijas, sena moterimi, ieškančia prarastos dukters, ir katafalko vairuotoju, persekiojamu praeities šmėklų... Anot režisieriaus A. Khatami, augusio Irano ir Irako karinio konflikto metu, „Užmaršties eilės“ – tai tikrų įvykių įkvėpta istorinės amnezijos, atminties politikos ir užmaršties refleksija, atiduodanti duoklę tiems, kurie kovoja už pamirštųjų atminimą.

Vilniečiai taipogi turės progą išvysti palestinietės režisierės Annemarie Jacir filmą „Pareiga“, gavusį „Don Kichoto“ apdovanojimą Tarptautiniame Lokarno kino festivalyje. „Pareiga“ – tai istorija apie trapų ryšį tarp tėvo ir sūnaus šiuolaikinėje Palestinoje. Šadi, architektas, gyvenantis Romoje, atvyksta į Nazaretą aplankyti savo vienišo senyvo tėvo Abu Šadi ir atšvęsti sesers Amal vestuvių. Pagal vietinę palestiniečių tradiciją, šeimos vyrai turi asmeniškai išdalinti pakvietimus į vestuves kiekvienam svečiui. Tačiau po daugybės metų, praleistų skirtinguose pasaulio kraštuose, tėvui ir sūnui rasti bendrą kalbą yra itin sunku – kardinaliai skiriasi ne tik jų patirtys, bet ir pasaulėvaizdžiai.

Filmo scenarijaus autorė ir režisierė Annemarie Jacir siužetą grindė savo šeimos patirtimis, o pagrindinius vaidmenis atliekantys Mohammad Bakri ir Saleh Bakri – tėvas ir sūnus taip pat ir už ekrano ribų.

Šeimyninių santykių temą tęsia dominikiečio režisieriaus Nelson Carlo de los Santos Arias filmas „Keršto skonis“, žiūrovus nukeliantis į Dominikos Respubliką. Albertas, karštai tikintis evangelikas, dirbantis sodininku turtingame dvare Santo Domingo, grįžta namo į savo tėvo laidotuves. Išaiškėjus jo tėvo nužudymo aplinkybėms, Alberto šeima tikisi, kad šis seks vietiniu religiniu papročiu ir atkeršys už tėvo mirtį. Tačiau tai nesuderinama su sodininko įsitikinimais ir religija. „Kalbant apie smurtą ir nusikaltimus, yra neįmanoma nekalbėti apie moralę. Savo šalyje bandau klausti: kur prasideda moralė? Kur ji yra? Kas yra tai, su kuo susiduriame kasdien?“, klausia de los Santos Arias. Nufilmuota naudojant 35 mm juostą, „Keršto skonis“ pribloškia savo spalvų bei gamtinio pasaulio – vabzdžių, paukščių, vėjo, jūros – sodrumu.

Romantikos išsiilgusiems kino mėgėjams Kauno kino festivalis siūlo tris neeilinius pasimatymus. Filmuose „Švytuoklė“ ir „Labai romantiška“ netikėtu kampu rodomas bohemiškas menininkų gyvenimas, kupinas vakarėlių, kūrybos ir meilės. Neįtikėtino grožio filme „Švytuoklė“, įkvėptame legendinio Marinos Abramović ir tuometinio jos partnerio Ulay performanso „Nejudamumo energija“, žvelgiama į tai, kas romantiniuose santykiuose lieka nepasakyta. Jauna meninkų pora įsikuria tuščiame lofte ir prie grindų pritvirtina oranžinės spalvos juostą, kuri atskiria dvi erdves: šokių studiją ir skulptūros dirbtuves. Filmo režisierė brazilė Julia Murat žaismingai vaizduoja poros tarpusavio konkurencijos ir intymumo sąveiką, unikaliai pasakodama apie meilę, meninę kūrybą ir savęs pažinimą.

Filmas „Labai romantiška“, kurtas net devynerius metus, tai žaisminga patirčių, prisiminimų ir fantazijos dėlionė, kviečianti žiūrovus į kelionę virš laiko ir erdvės ribų. Berlyne gyvenantys Gustavas ir Melissa, primenantys pačius filmo režisierius Melissą Dullius ir Gustavo Jahn, mėgaujasi šiuo niekada nemiegančiu miestu ir energingu jo meniniu gyvenimu. Poros butas – jų gyvenimo centras. Tačiau vieną dieną įvykiai pasisuka netikėta linkme: jų kambaryje atsiranda kosminis portalas, atskleidžiantis ryšį tarp praeities, dabarties ir ateities.  

Helenos Wittman filmas „Dreifas“, rodytas šių metų Tarptautiniame Venecijos kino festivalyje, žiūrovus kviečia į kelionę mėlynomis vandenyno bangomis. Dvi moterys, Teresa ir Jozefina, leidžia savaitgalį prie Šiaurės jūros: ilgi pasivaikščiojimai paplūdimiu, orų prognozės, dangus, horizontas, vanduo. Po kartu praleisto laiko viena jų iškeliauja atgal į Argentiną, pas savo šeimą, o kita plaustu kerta Atlanto vandenyną, judėdama link Karibų. Tarp moterų atsiveria tiek erdvės, tiek laiko praraja – horizonte nebesimatant žemei, tvirtą pagrindą atrasti sunku. „Dreifas“ – tai ne tik filmas, bet ir jutiminė patirtis tiek akustine, tiek vizualine prasme: meistriški, žadą atimantys pačios H. Wittman nufilmuoti vaizdai žiūrovus panardina į Atlanto vandenyno bangavimą. Kartu tai – jautri istoriją apie žmogiškąjį ryšį ir santykių kaitą. Moterims vėl susitikus, viena jų gali paklausti kitos: „ar tu pasikeitei?“.

Kaune kino festivalio renginiai ir filmų seansai vyks iki gruodžio 13 d. „Romuvos“ laikinojoje kino centro salėje, KTU Kultūros ir renginių  centre, Kauno menininkų namuose bei M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Vilniuje festivalis viešės gruodžio 7–13 d. kino teatre „Pasaka“. Panevėžyje festivalis gruodžio 15–17 d. vyks kino teatre „Garsas“.

Visa festivalio programa – www.kinofestivalis.lt.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*