Rugpjūtis

W.Weiss. „Caprifolium (Sausmedis)“. 1909. Al. 91x119 cm. Šis ir kiti W.Weisso kūriniai - iš www.gallery.wojciechweiss.pl

Ši vasara Lietuvos galerijose ir muziejuose suvešėjo puikiomis tapybos parodomis. Birželio gale netikėtai Vilnius pavirto geros tapybos sostine. Dailės parodų kuratoriai visai tinkamai pasinaudojo Europos kultūros sostinės suteiktomis galimybėmis. Parodų gausa, eksponuojamų menininkų įvairumas įplieskė seniai neregėtą reiškinį: ir spaudoje, ir vakarėliuose dėl tapybos ir dailės istorijos, dėl muziejų ir galerijų, dėl kolekcionavimo ir meno pirkimo pagaliau ir vėl kryžiuojamos nuomonių ietys, o galerijos aplankomos net po keliskart, kad įsižiūrėtume, pasitikrintume.

Dvi rinktinės modernizmo parodos – „Spalvų ir garsų dialogai. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir amžininkų kūryba“ (Nacionalinė dailės galerija) ir Ramintos Jurėnaitės projektas „Dvi Vilniaus tapybos tradicijos: abstrakcija ir ekspresionizmas“ (vykęs septyniolikoje Vilniaus galerijų) įjautrino regą ir klausą geram menui. Pagaliau kultūrinis laukas prisipildė svarbių autorių vardų ir reikšmingų kūrinių.

Tokiame fone daugiau negu keistai nuskamba gaiži tapytojo Mindaugo Skudučio nuomonė apie kažkokią „užkrečiamą šizofreniją“ („Kultūros barai“, 2009, Nr. 7/8). Betgi žinia apie dar vieną įdomią tapybos parodą, Wojciecho ir Irenos Weissų ekspoziciją Užutrakio dvare kur kas svarbesnė. Jie abu – žinomi Lenkijos dailininkai, mūsų Čiurlionio bendraamžiai. Žinia apie šią parodą intriguoja, nes ji surengta pačiu tinkamiausiu metu. Vilniuje, parodoje „Spalvų ir garsų dialogai“, jau eksponuojami trys svarbūs Weisso kūriniai: „Vakaro spindulys“, „Muzika“ (abu 1898 m.) ir „Šokis“ (1899). Juos Čiurlionio ir jo amžininkų kūrybos parodai (kuri veiks iki rugpjūčio 23 d.) maloniai paskolino Weissų parodos Užutrakyje rengėja, dailininkų anūkė Zofija Weiss-Nowina Konopka.

W.Weiss. „Rožė ir stiklo rutulys“. 1909. Al. 96x65 cm

W.Weiss. „Stiklo rutulys“.1908. Pastelė. 37x28 cm

W.Weiss. „Vystanti saulėgrąža“.1905. Pastelė. 80x48 cm

Parodoje eksponuojami Weissų sodyboje prie Krokuvos, Zebžydovos Kalvarijoje (Kalvaria Zebrzydowska), nutapyti peizažai, artimųjų portretai, jaukių interjerų ir sodo kampelių eskizai. „Baltasis laikotarpis“ Weisso kūryboje – visomis prasmėmis šviesus ir ramus kūrybos metas. Jauno menininko, 1899 metais baigusio Krokuvos dailės akademiją, karjera klostėsi sėkmingai. Gavęs Užutrakio grafų Tiškevičių stipendiją, 1899-1901 metais jis tobulinosi Prancūzijoje ir Italijoje. Sugrįžęs tapo ne tik Krokuvos dailininkų susivienijimo Sztuka, bet ir Vienos Secessiono nariu. Nuo 1907 metų dirbo Krokuvos dailės akademijoje, tapo profesoriumi, vėliau net trejetą kartų buvo išrinktas rektoriumi. XX a. antrajame dešimtmetyje jis priklausė akademizmą paneigusių, siekiančių kurti modernų meną dailininkų ratui. Weisso paveikslai buvo eksponuojami Varšuvos, Drezdeno, Diuseldorfo, Miuncheno dailės renginiuose, pageidaujami ir perkami Krokuvos galerijose. Vilniečiai su Weisso tapyba galėjo susipažinti 1903 metais Bernardinų sodo paviljone veikusioje lenkų dailininkų parodoje.

Paroda Užutrakio dvare parengta labai profesionaliai. Ją sudaro iš gana margo dailininkų palikimo taikliai atrinkti tapybos darbai, padidintos fotografijos, jų laiškų ir literatūrinių tekstų ištraukos. Galima įsigyti atskirus dailininkų katalogus. Išsamiai ir įdomiai pristatytas antrasis Weisso kūrybos etapas ir šiek tiek ilgesnį laikotarpį apimanti jo žmonos kūrybos panorama. Šioje ekspozicijoje neužsiminta apie pirmąjį, modernistinį, Weisso kūrybos laikotarpį iki 1905 metų. Būtent ankstyvojo laikotarpio darbai (1898-1905), kai dailininkas tapė aistringai, ekspresyviai, žiūrovui atverdamas „nuogos sielos“ kančią, jį buvo labiausiai išgarsinę. Weisso kūrybos pradinis etapas apskritai panašus į mūsų klasiko M.K.Čiurlionio. Polinkis į muziką nuolat veikė jų tapybą.

Abu šie dailininkai buvo trejopo talento žmonės: tapė, muzikavo, rašė poetinę prozą. Abu buvo susidomėjęs XX a. pradžios menininkams itin aktualia menine problema – muzikos ir dailės jungčių ieškojimu tapyboje. Todėl malonu pažymėti, kad kelis svarbius modernistinio etapo Weisso darbus šiuo metu galima pamatyti Vilniuje. Jie reikšmingai papildo bendrąjį Weisso kūrybos paveikslą. Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojamų Weisso „Vakaro spindulys“ ir Čiurlionio „Miško šlamesys“ (1904?) motyvai yra kone identiški. Abiejuose milžiniška plaštaka liečia kamienus lyg arfos stygas. Čiurlionio paveiksle jau galima įžvelgti sumanymą, kuriam lietuvių dailininkas paskyrė visą savo kūrybą: garsų ir spalvų sąveika, muzikos kūrinių struktūros panaudojimas tapyboje. Weissas tokiais kūriniais kaip „Vakaro spindulys“ ir „Šokis“ buvo užsitarnavęs garsiojo literato Stanisławo Przybyszewskio ratui priklausančio modernisto įvaizdį. Bet apie 1905 metus jis jau suko kitu keliu.

M.K.Čiurlionis. „Miško šlamesys“. 1904. Al., drb., 76x58,8 cm

W.Weiss. „Vakaro spindulys“.1898. Al. 80x60 cm

„Baltuoju laikotarpiu“ atsisakyta kosmopolitinį modernizmą atliepiančių meninių ieškojimų. Išryškėjo didžioji Weisso kūrybos idėja – lenkiškosios tapatybės, tautiškumo paieškos dailėje, išreiškiamos tėvynės grožio vaizdais. Jo pasaulis nuskaidrėjo, tapyboje įsivyravo šviesios spalvos, jaukūs kameriniai interjero, sodo, gėlynų motyvai. Weissas meistriškai įsisavino impresionistinę techniką, kaip ir daugelis kitų „Sztukos“ narių, pamėgo XIX amžiaus japonų dailę ir vadovavosi jos kompoziciniais principais. Apie 1905 metus Weisso kūryboje nebeliko vietos painiems filosofiniams apmąstymams ir deterministinei žmogaus gyvenimo vizijai. Džiaugsminga gyvenimo perspektyva, sužadinta meilės savo studentei ir būsimai žmonai Irenai Silberberg, dailininko kūrybą pripildė vaiskių spalvų, grožio, elegancijos ir jaukaus paprastumo.

Skaitant parodoje pateiktus tekstus, galima tik stebėtis XX amžiaus pradžios panaitės Irenos narsa ir branda. Į Varšuvos dailės mokyklą ji atvyko iš Lodzės: „Tuo metu man buvo 15 metų, ir tai buvo mano tragedija, – rašė ji vėliau. – Būti per daug jaunai taip pat blogai, kaip ir perdaug senai [...] Nežinau, ar dėl chaoso, kuris anuomet viešpatavo, ar dėl slapta prailgintos suknelės, nepaisant netinkamo amžiaus, sugebėjau įstoti į Varšuvos dailės mokyklą.“ Paskui – Miunchenas, populiarioji Szymono Hollosy‘io tapybos studija. Taip prasidėjo menininkės kelias, atvedęs ją prie Krokuvos dailės akademijos durų. Studijuoti aukštosiose dailės mokyklose XX a. pradžios moterims buvo uždrausta, bet jos galėjo mokytis žymių menininkų studijose. Taip 1906 metų rudenį panelė Irena Silberberg pateko į Krokuvos dailės akademijos dėstytojo Wojciecho Weisso klasę.

Po dvejų metų dailininkas vedė savo dvidešimtmetę studentę. Jų nuotraukose Irena, dažniau vadinta Aneri, – romantiška, drovi, mergaitiška. Gausiuose tapybiniuose portretuose, pamatyta mylinčio vyro akimis, ji – paslaptinga elegantiška dama, skaitanti, siuvinėjanti, susimąsčiusi. Weissas tapė žmonos portretus lyg tylius jųdviejų pokalbius. Vienas svarbiausių parodos kūrinių – „Renia tarpduryje“ (1908-1909), dailininko žodžiais tariant, tapytas „kaip meilės laiškas“, atviras ir šiltas dviejų žmonių pokalbis. „Grožis atėjo pas mane – grožiui pasišventusį“, – tai žmonai skirta Weisso meilės lyrikos eilutė, parašyta po dvidešimties bendro gyvenimo metų.

W.Weiss. „Renia baltu rūbu“.1909. Al. 49x34 cm

W.Weiss. „Renia tarpduryje“. 1909. Al. 175x98 cm

Vasarodami Weissų sodyboje Zebžydovo Kalvarijoje, intensyviai tapydavo abu dailininkai. Irenos tapybos stilistika visada išliko artimesnė Holosy‘io įdiegtam realizmui. Ji tapė peizažus, natiurmortus, portretus, o septintajame dešimtmetyje užsiėmė mozaikos menu. Irenos tapyba palyginti tamsesnių spalvų, artimesnė natūrai. Gamta, medžiai, sutemos – svarbiausi jos tapybos motyvai. Meistriškas jos autoportretas – tai sudėtinga veidrodžio atspindžio kompozicija su menininkės figūra („Autoportretas prie molberto“, 1915). Nuotaikingas, tvirto piešinio paveikslas „Šokantys vaikai“ (1935). Irena Weissowa buvo gabi tapytoja, jos darbams netrūksta originalumo, nors kūrė ji stiprios vyro asmenybės šešėlyje. Parodoje išryškėja ir kiti jos vaidmenys: ji – vyro menininko mūza ir modelis, geroji namų dvasia. Irena Weissowa Zabžydovo Kalvarijoje gyveno iki mirties 1981 metais.

I.Weissowa. „Dirbtuvės Krokuvoje, interjeras“. 1908. al. 49 x35 cm

I.Weissowa. „Peizažas su apsiniaukusiu dangumi“. 1922. Al. 33x48 cm

I.Weissowa. „Venecija“. 1913. Al. 46x34 cm

I.Weissowa. „Šokančios lėlytės“. 1917. Al. 60x47 cm

Weisso „Baltojo laikotarpio“ tapybą taikliausiai galima apibūdinti paprastais žodžiais: gražu, estetiška, subtilu. Šis gražumas skaidrus, šiek tiek romantiškas. Jame – nė kruopelės nuodo, būdingo prerafaelitiškai ar simbolistinei grožio sampratai, neatsiejamai nuo paslapties ir baugumo. Tai iš tiesų estetiškas grožis, kupinas vien pagarbaus stebėjimosi pasauliu. Dailininko žavėjimąsi aplinka parodoje taikliai atspindi keletas darbų su mums visai neįprastu sodų ir gėlynų papuošalu – dideliu stiklo rutuliu. Weisso pastelės su stiklinio rutulio optiniais efektais – vieni įdomiausių ir netikėčiausių šioje parodoje. Jie simbolizuoja skaistų, tyrą Weisso gėrėjimąsi savąja aplinka ir nuodugnų jos analizavimą.

Weisso žavėjimasis kūrinija ypač ryškus kompozicijose, kuriose dailininkas impresionistiškai fiksavo kintančias gamtos būsenas. Paveiksle „Vaivorykštė“ (1909) – po audros atsigaunantis, lietaus išpraustas sodas nutapytas impulsyviai, gaiviais oranžiniais atspalviais. Weissą jaudino cikliškas gamtos ritmas. Todėl jis tapė ne vien vasaros, rudens vaizdus, bet ir žiemą, ieškodamas baltumo niuansų. Gamtos įvairovė, nulemta keturių metų laikų, jį žavėjo panašiai kaip Tolimųjų Rytų menininkus. Japonų dailės estetika ir komponavimo būdai Weisso gamtos studijoms darė stiprią įtaką. Jo nutapyti sodo kampeliai su paprastais žolynais ar rožėmis, nasturtomis, lelijomis visada fragmentiški, bet labai charakteringi. Be to, juose nė lašo saldaus sentimentalumo, būdingo europietiškajai gėlių tapymo tradicijai. Tapydamas, pastele piešdamas nedidelius gamtos fragmentus, skambiais spalvų deriniais Weissas sugebėdavo perteikti darnią gamtos pasaulio visumą.

Peizažuose jaučiamas gana ryškus sekimas japonų ukijo-e grafikos meistrais. „Kiemas pavasario lietuje“ (1908) nutapytas gaiviai ir dinamiškai, artimas Ando Hiroshige‘s lietaus vaizdų raižiniams. Šis Weisso tapybos darbas 1909 m. buvo eksponuojamas lenkų dailės parodoje Japonijoje. Grafiko Katsushikos Hokusai‘aus vandens krioklių įkvėptas, jis nutapė įspūdingą paveikslą „Upokšnis pavasarį“ (1909). Saulėje blyksintys vandens purslai skelbia pavasario pradžią. Menininko žvilgsnis ir energingi potėpiai gyvai almančią vandens srovę tapybos drobėje pavertė abstrahuota perlų ir smaragdų struktūra. „Voratinkliai“ (1909) – įstabi koloristinė trapaus motyvo impresija. Paveiksle atsiskleidžia Weisso kūrybiškumas ir meistriškumas, mokantis iš senųjų japonų menininkų.

W.Weiss. „Upokšnis pavasarį“.1909. Al., drb., 45x60 cm

W.Weiss. „Voratinklis“. 1908. Al., drb., 43x63 cm

Japonizmo srovė lenkų XX a. pradžios tapyboje ryški ir meniškai stipri. Daugelį lenkų menininkų – Ferdinandą Ruszczycą, Janą Stanisławskį, Leoną Wyczółkowskį – ji domino ir kaip madingas „naujo meno“ stilistinis elementas, ir kaip dailės gyvenimo aktualija. Kolekcininkas Feliksas Jasieńskis neseniai buvo parsigabenęs iš Prancūzijos savąją Tolimųjų Rytų dailės kolekciją. Varšuvoje, priklausiusioje Rusijos imperijai, dėl šios parodos kilo skandalas. Ją kritikavo žiniasklaida, politikai įžvelgė lenkų priešiškumą Rusijai, juk vyko rusų-japonų karas. Užtat Krokuvoje (anuomet Austrijos-Vengrijos miestas) Jasieńskio kolekcija buvo žavimasi, dailininkai ją studijavo, meno žuranalai spausdino reprodukcijas. Sekimas japonų daile Lenkijoje laikytas viena iš galimybių atnaujinti profesionalųjį lenkų meną.

Irenos ir Wojciecho Weissų kūryba puikiai atspindi XX a. pradžios Lenkijos dailės istorijos tipiškus bruožus, savitus jos niuansus. Perpratę XIX amžiaus prancūzų impresionizmą, sintetizmą, japonų raižinių komponavimo paslaptis, jie kūrė „naująjį meną“ ir vadino jį modernizmu. Bet savo esme jis buvo simbolinis. Estetizuoto grožio vaizduose slypėjo tragiškieji lenkų istorinės atminties krislai. Tėvynės gamta, namų jaukumas, tvirta šeima, orūs žmonės jų paveiksluose – tai nėra vien tik sėkmingo asmeninio gyvenimo vaizdai. Tai ir svajų apie tautos nepriklausomybę išraiška. Dviejų imperijų, Austrijos-Vengrijos ir Rusijos, pasidalytos Lenkijos menininkai kūryboje kalbėjo simboliais ir tėvynės mito kalba. Panašiomis kategorijomis XX a. pradžioje mąstė ir kitos pavergtos tautos, lietuviai menininkai. Ir jiems dailė buvo tautos telkimo, jos troškimų perteikimo būdas. Kūrybos trajektorijos taip pat panašios: avangardinius siekius dažnai keitė nuosaikesnė, neoromantinė pozicija. Modernizmas Weissų kūryboje buvo laikinas reiškinys. Taip pat ir Petro Kalpoko, Kajetono Sklėriaus, Antano Žmuidzinavičiaus ankstyvieji kūriniai neretai yra gerokai artimesni europietiškajai XX a. pradžios dailei, jos modernumo paieškoms, negu vėlesnieji, sukurti patogiai įsikūrus savo šalyje.

Weissų biografijos ir kūryba lietuviui žiūrovui turėtų priminti kai kurių savų menininkų kelius. Priminsiu, kad Adalbertas Staneika ir Justinas Vienožinskis Krokuvos dailės akademijoje studijavo tuo metu, kai ten piešimą ir tapybą dėstė Weissas. Ireną Silberberg Varšuvos dailės mokykloje 1906 metais mokė tie patys garsieji Varšuvos dailininkai, kaip ir Čiurlionį – Konradas Krzyżanowskis, Karolis Tychy ir kiti. Szymono Hollośy‘io tapybą studijuodami Miunchene aptarinėjo Petras Kalpokas, Antanas Žmuidzinavičius. Weissų paroda Užutrakio dvare – unikali palyginamoji medžiaga to paties laikotarpio lietuvių dailės istorijos studijoms.

Restauruoti Užutrakio dvaro rūmai. Architektas Jozefas Hussas. R.Andriušytės nuotr.

Vaizdas nuo Užutrakio į Trakų pilį. R.Andriušytės nuotr.

Restauruotas Užutrakio dvaras, grafų Tiškevičių rūmai, projektuoti architekto Józefo Husso (1846-1904), šiandien spindi naujumu. Ši dvaro sodyba klestėjo XIX ir XX amžių sandūroje, kai ten gyveno grafas Juozapas Tiškevičius ir jo žmona kunigaikštytė Jadvyga Svetopolk-Četvertinska. Jų sūnus Andrius Tiškevičius dvarą valdė 1917-1939 metais, tačiau I pasaulinio karo ir žemės reformos nualintų namų jis jau nebesugebėjo atstatyti.

1939 m. Užutrakio dvaras buvo nacionalizuotas, jo šeimininkas priverstas emigruoti. Sovietinio laikotarpio „palikimas“ gūdus. Parko teritorijoje tebekėpso sovietinių statinių liekanos. Buvusiuose pagalbiniuose dvaro pastatuose tebegyvena sovietmečiu čia atkeldinti žmonės. Nelengva atkurti nuniokoto parko landšaftą, tokį, kokį Užutrakio parkui buvo suprojektavęs prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduardas André (1840-1911).

Bet jau klesti istorinis rožynas, o senųjų, kažkada pradangintų parko puošmenų vietoje stovi naujos skulptūros. Jei naujumas perdėm rėžia akį, galima prisėsti autentiškoje grafų Tiškevičių altanoje. Praeities gerbėjams skirta ir senųjų Užutrakio dvaro fotografijų paroda restauruoto pastato rūsyje. Trakų nacionalinio parko darbuotojai jas surinko iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Varšuvos nacionalinės bibliotekos, Trakų gyventojų albumų, pasiskolino iš dvaro savininkų palikuonių Paryžiuje ir Londone.

Parodos reklaminis stendas Užutrakyje. R.Andriušytės nuotr.