Spektaklis YOLO – aliarmas miegančiam mūsų sąmoningumui 0

Ieva Tumanovičiūtė
www.kamane.lt, 2014-09-10
P.Makausko spektaklis "YOLO" . Viltės Bražiūnaitės nuotr.

Ką darytum TU, jeigu tau liktų gyventi tiek laiko, per kiek užgęsta degtukas? Štai  klausimas, kurį spektaklio YOLO pradžioje uždavė kūrėjai Lietuvos nacionalinio dramos teatro mažojoje salėje š.m. rugsėjo 6 d. į premjerą susirinkusiems žiūrovams. Rengiant Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) 3-iojo režisūros kurso, vadovaujamo doc. Gintaro Varno, studento Povilo Makausko spektaklio YOLO pristatymą publikai  bendradarbiauja LMTA, teatras „Utopia“ bei Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Prieš premjerą žiūrovai buvo supažindinti su daugeliui dar nežinomais jaunaisiais menininkais ir jų kūryba: pasirodė išsamus teatrologės D.Šabasevičienės straipsnis[1], kurį publikavo net keletas leidinių, bei interviu[2] su autoriumi, režisieriumi bei dailininku P.Makausku.

„Atsibusk ir kuo greičiau, jeigu tai padarysi dabar, gal dar bus ne per vėlu“, – visa savo esybe teigia kūrinys YOLO. Spektaklio kūrėjai – jauni žmonės, priklausantys nepriklausomoje Lietuvoje užaugusiai kartai, kuri apie karus, politinius perversmus, krizes yra skaičiusi tik istorijos vadovėliuose, o juose pateikiama informacija dažnam atrodė tolima, svetima ir visai nesvarbi. Vienu žodžiu, istorija – tarsi pasaka, kurios paklausęs pagalvoji:  seniai, labai seniai visa praėjo ir tęsi kasdienę veiklą, net nesusimąstydamas, kad pats esi dabar vykstančios istorijos dalis. P.Makauskas iškelia labai svarbią problemą, apie kurią retai susimąstoma: dažnas šių laikų žmogus turi iš esmės klaidingą santykį su istorija, o todėl ir su dabartimi. Tokiam individui, darančiam griežtą skirtį tarp istorijos ir dabarties, istorijos mokslo žinios yra bevertės. Istorijos, kaip bendrojo ugdymo programos dalyko, dėstymo pobūdis suponuoja susitelkimą į tam tikro istorinio laikotarpio įsisavinimą, fakto ir geriausiu atveju jo priežasties bei pasekmės analizę. Tačiau apie istorijos, kaip visumos, mechanizmo suvokimą, jos cikliškumą, tam tikrus visuotinius dėsnius ir pasikartojimus retai užsimenama. Neformuojamas gebėjimas įvertinti esamą padėtį, remiantis istorijos, kaip visumos, patirtimi. Todėl žmogus tiesiog pamiršta, kad jis yra dabar vykstančios istorijos dalis. Retai klausiama: kokioje istorijoje aš gyvenu dabar? Kas vyksta aplink? Kas bus toliau? Ir svarbiausia: kaip aš elgsiuosi istorinio įvykio akivaizdoje?

Nepriklausomoje Lietuvoje gimusi ir užaugusi karta kol kas rimtai nėra susidūrusi su lemtingu istoriniu įvykiu. Šios kartos tėvai žino, ką reiškia gyventi skirtingose politinėse sistemose, kaip vyksta jų griūtis. Seneliai ar proseneliai išgyveno Antrąjį pasaulinį karą. Šios kartos bent jau žino, kad viskas kinta, yra labai nestabilu. Dabar daugelis jų „užmigo“ ramaus gyvenimo užliūliuoti, tačiau mūsų karta dar net neturėjo progos pabusti. Mes nežinome, kaip „kvepia“ laikas prieš lemtingus istorinius pokyčius. Bet menininkai yra išskirtinės asmenybės, pasižyminčios unikaliu jautrumu ir santykiu su laiku. Spektaklio YOLO kūrėjai mus įspėja, kad būtent dabar yra lemiamas laikas prieš pokyčius, reikia atsimerkti ir pripažinti, kad jeigu ir toliau ignoruosime akivaizdžius ženklus, tai labai greitai „humanitarinė“ Rusijos pagalba kirs ir Lietuvos sieną.

P.Picasso paveikslas „Guernica“, įkvėpęs P.Makauską kurti spektaklį, tapo ne tik YOLO kompozicijos pagrindu, bet ir meno bei istorijos santykio refleksija. P.Picasso paveikslas buvo greita reakcija į savo laiko įvykius: Ispanijos pilietinio karo metu 1937 m. balandžio 26 d. naciai bombardavo Šiaurės Ispanijos miestą Gerniką. P.Picasso paveiksle vaizduojamas aukas P.Makauskas lėlių pavidalu atgaivina spektaklyje. Lėlės pasakoja masinio naikinimo aukų istoriją nuo Gernikos iki šių dienų. Kas tampa aukomis? Nekalti žmonės ar nesąmoningi visuomenės nariai? Kas yra kaltas? Visi ir kiekvienas? „Mano amžiui užteks, po manęs nors ir tvanas“, – šie žodžiai priskiriami absoliutinės monarchijos valdovui Liudvikui XV, kurio įpėdinis buvo giljotinuotas Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metais. Šiandien, kai Vakarų pasaulyje įsivyravo demokratija, didžioji visuomenės dalis gyvena vadovaudamasi šūkiu „Yolo“ (you only live once / gyveni tik vieną kartą). Kas vyksta dabar, kai liudvikų skaičius masiškai išaugo? Spektaklio kūrėjai įspėja, kad dabartinis istorinis laikas yra būtent toks, kuris vėlesnėms kartoms (jei tokių bus) istorijos vadovėliuose bus apibūdintas kaip „išvakarės“. Tik nuo kiekvieno mūsų priklauso – tapsime aukomis ar atsibusime, tapsime sąmoningi, gebėsime kritiškai analizuoti ir vertinti esamą padėtį bei masinių informacijos priemonių mums brukamą informaciją apie  įvykius pasaulio ir valstybių politikoje ir spėsime užkirsti kelią naujoms aukoms. Būtent teatro menas gali paskatinti žiūrovo sąmoningumą. Gali ne tik reflektuoti, bet ir veikti. Būti istorija, o ne istorijos post factum apmąstymo erdve.

Mąstant apie P.Makausko spektaklio YOLO menines išraiškos priemones, iškyla vokiečių teatrologo Hanso-Thieso Lehmanno pavartota sąvoka „postdraminis teatras“, apibūdinanti platų spektrą teatrinių reiškinių. Postdraminio teatro teorija nagrinėja santykius tarp dramos ir „nedraminių“ teatro formų. H.T.Lehmannas pabrėžia, kad dramos teatro teorijos dalis yra „imitavimo“ ir veiksmo kategorijos. „<...> draminis teatras buvo iliuzijų menas. Jis siekė sukurti fiktyvų pasaulį <...>. Vientisumas, iliuzija, pasaulio reprezentavimas paklūsta „dramos“ modeliui, ir, atvirkščiai, draminis teatras savo forma teigia vientisumą kaip tikrovės modelį. <...> Būdvardis „postdraminis“ įvardija teatrą, galintį veikti už dramos ribų „po to, kai“ teatre įsigaliojo dramos paradigma. <...> galima nusakyti draminio ir postdraminio teatro priešpriešą: pasirodymas vietoj veiksmo vystymo, performansas vietoj vaizdavimo.“. Analizuojant P.Makausko spektaklį YOLO akivaizdu, jog šis scenos kūrinys pasižymi postdraminio teatro bruožais. Spektakliui būdinga koliažo struktūra, jame eklektiškai jungiamos įvairios meninės raiškos priemonės bei stilistiniai žanrai. Spektaklis nėra pjesės interpretacija, P.Makauskas iš dokumentinių faktų bei situacijų, poezijos intarpų, etiudų, performatyviu aktų, lėlių teatro, politinės satyros ir parodijos kuria sceninę dinamiką. Teatriniu vyksmu spektaklio kūrėjai analizuoja istorijos, karo, naikinimo, smurto, vartojimo kulto bei pasaulinės politikos temas. Kritikuoja šiuolaikinio žmogaus kategoriniu imperatyvu tapusį dėsnį: „Yolo: gyveni tik vieną kartą.“ Dramos teatro žiūrovas, pripratęs sekti veiksmo fabulą, psichologinius veikėjų konfliktus bei emociškai susitapatinti su personažu, turi pasitelkti kitokius suvokimo gebėjimus ir priimti naujas žaidimo taisykles. Pastarosios nuolatos keičiasi, nes rutuliojantis spektaklio veiksmui kinta meninių raiškos priemonių – garso, teksto, gyvo kūno, lėlių ir objektų, šviesos, erdvės ir t.t. – hierarchija, drauge teigianti visų elementų lygiavertę tarpusavio komunikacijos galimybę. Žiūrovas yra provokuojamas greitai orientuotis kintančioje raiškos priemonių gausoje.

Keturių spektaklio aktorių meistriškumas vertas pagarbos. Jie organizuoja teatrinį vyksmą, valdo lėles, asmeniškai kalba, išsakydami poziciją apie dokumentinę situaciją, atlieka performatyvius aktus, taip pat kuria personažus bei parodijas. Spektaklio pradžioje laikraščio skiaučių, įžiebiamų ir gęstančių degtukų ugnies, muzikos bei aktorių plastiniais judesiais kuriama vizuali kompozicija kviečia žiūrovus susimąstyti apie tai, ką darytų, jeigu jiems liktų gyventi tik akimirka. Skambant pianisto, įvardinto nebyliojo kino filmų taperiu, Gabrieliaus Zapalskio atliekamam C. Saint-Saenso – F. Liszto „Danse macabre" kūriniui, choru deklamuojamas vokiečių rašytojo Nicolaso Borno eilėraštis „Eilėraščių viduriuose“, o Gernikos bombardavimo katastrofą išgyvena iš P.Picasso paveikslo atgijusios lėlės. Aktorė Gabija Urniežiūtė, asmeniškai pradėjusi pasakoti Hirosimos bombardavimą išgyvenusios Shizuko Abe istoriją, žiūrovų akivaizdoje sukuria moters personažą ir, vėl atsiribojusi nuo jo, grįžta prie pasakojimo. Šmaikštų ir informatyvų „hepeningą“ atominės ginkluotės ir jos padarinių žmogaus organizmui tema kuria charizmatiškas aktorius Karolis Kasperavičius. Padidinto formato personifikuotas laikraščio puslapis, dėvintis tamsius akinius, aktoriaus Aido Jurgaičio  balsu kvestionuoja masinių informacijos priemonių pateikiamų žinių tiesas ir virsta mokslininku, siekiančiu sukurti išmaniąją sistemą. Kompiuterinį žaidimą imituojančia stilistika sukurta mūsų dienų žiaurumo ir naikinimo dvasios apimtų individų karikatūra perauga į blogio ir sveiko proto kovą. Aktorius Arnas Danusas, pasitelkdamas lėles, seka pasaką apie žynį, ieškantį protingos visuomenės, tačiau susiduriantį tik su visuotiniu valstybės valdovų ir visuomenės narių abejingumu, polinkiu į besaikį vartojimą ir aplinkos teršimą. Pastarąją temą galima įvardyti kaip vieną iš šių laikų meno tendencijų, tačiau P.Makauskas kartu su aktoriais atrado originalius ir paveikius būdus išsakyti nuomonę šiuo klausimu. Aktyvių publikos reakcijų susilaukė savitai ir įtikinamai A.Danuso kuriama V.Putino, kertančio Sočio nacionalinį parką, parodija. V.Putino ir personifikuotų valstybių – Prancūzijos, Indijos bei Vokietijos – šokiu spektaklio kūrėjai išsakė kritišką požiūrį į tarptautinę politiką. Sapnuojančio V.Putino susitikimas su N.Chruščiovu taikliai atspindi Ukrainos įvykius. Tiesiogine to žodžio prasme Ukrainą valgančio V.Putino, šokiruojančia, kontrastinga aliuzija gretinamo su Jėzumi Kristumi per Paskutinę vakarienę, groteskiškoje puotoje dalyvauja ir įtaigiai A.Jurgaičio parodijuojamas V.Žirinovskis, o linksmybes nutraukia „nusižudžiusi“ žurnalistė. Ciniškai nuskamba A.Politkovskajos pavardė – spektaklio kūrėjai paliečia ir politinio susidorojimo temą. Jaunųjų menininkų sukurta politine satyra išreikštas požiūris nėra tiesmuka deklaracija, o žiūrovo provokacija diskusijai.  Žiūrovų  juoką nutildo įspūdinga finalinė iš lėlių sukurta P.Picasso paveikslo „Guernica“ kompozicija, o degtuko liepsna primena pagrindinį klausimą: „Ką darai TU?“

Pianisto G.Zapalskio muzikinės improvizacijos, C. Saint-Saenso – F. Liszto „Danse macabre" bei  F.Mendelssohno „Dainos be žodžių – laidotuvių maršo“ (Book 5, Op.62, No.3)  interpretacijos variacijos nėra tik atmosferą kuriantis muzikinis fonas. Tai dar vienas atskiras balsas teatrinio įvykio elementų dialoge. Taip pat, kaip ir saikingai naudojamos Dominykos Kačonaitės sukurtos minimalistinės vaizdo projekcijos. Spektaklio estetika liudija, kad  P.Makauskas vertina tikrą grožį.

Spektaklis YOLO neabejotinai yra reikšmingas Lietuvos teatro įvykis, vertinant originalią ir paveikią kūrinio meninę formą bei aktualią tematiką. Teatro meno kūrinys YOLO publikai pristatytas pačiu laiku, kol dar yra vilties, kad sužadintas žmonių sąmoningumas nugalės įsivyravusį abejingumą, leidžiantį reikštis visuotiniam smurtui. Todėl tikimasi, kad spektaklis bus aktyviai rodomas Lietuvoje ir užsienyje. Spektaklio eskizas, vasaros pradžioje sėkmingai debiutavęs Štutgarte vykusiame lėlių ir objektų festivalyje „Die-Wo-Spielen“, š.m. spalį dalyvaus Rygos festivalyje „Patriarcho ruduo“. 

[1]Šabasevičienė, Daiva. Premjera teatre: jauno režisieriaus spygliuotas lyg ežys debiutas. In: virtuali laikas.lt svetainė. Prieiga per internetą: http://www.laikas.lt/lt/info/16495/premjera-teatre-jauno-rezisieriaus-spygliuotas-lyg-ezys-debiutas/.

[2]Spektaklis „Yolo“: kelionė nuo Gernikos iki šokančio V. Putino. In: virtuali lrytas.lt kultūra svetainė. Prieiga per internetą: http://kultura.lrytas.lt/scena/spektaklis-yolo-kelione-nuo-gernikos-iki-sokancio-v-putino.htm#.VAxAHfl_u-0


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*