Rss Facebook
2017
Gruodis
14
Naujienos
2017 Gruodis
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Stačios įkalnės ir Dievo dovanos lėlininkės Elenos Žekienės kūrybinėje kelionėje 0

www.kamane.lt, 2017-10-20
Brangiausios Elenos Židonytės-Žekienės lėlės, lydėjusios aktorę bemaž 6 kūrybinio darbo dešimtmečius

Spalio 20-ąją jubiliejinę sukaktį mini Lietuvai nusipelniusi artistė: Kauno lėlių teatro aktorė bei Lėlių muziejaus vedėja, Baltijos šalių ir Tarptautinių lėlių teatrų festivalių Baltarusijoje laureatė, apdovanota Kauno m. savivaldybės „Gerumo plyta“, III laipsnio Santakos garbės ženklu, Kauno miesto burmistro Jono Vileišio pasidabruotu medaliu –  Elena Židonytė-Žekienė. Šia proga keletas stabtelėjimų kūrybinėje biografijoje su pačia sukaktuvininke.

Miela Elena, ar aktorystės pasirinkimas buvo kryptingai suplanuotas, ar likimo dovanotas? 

Besimokydama mokykloje dalyvavau įvairiuose būreliuose. Ir kuo tik aš nenorėjau būti: kino mechanike, traukinių konduktore, net į mokytojų seminariją stojau. Manyje slypintį užtaisą pastebėjo muzikos mokytojas Bakutis ir jo žmona, dramos būrelio vadovė, kurie ir įkalbėjo pabandyti stoti į Konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademiją). Pirmasis bandymas nebuvo sėkmingas, o prabėgus metams tas pats muzikos mokytojas rekomendavo rinktis Vilniaus kultūros mokyklą (dabar Vilniaus kolegija – aut. past.), kurioje buvo ruošiami saviveiklinių kolektyvų dramos režisieriai. Sėkmingai įstojau į šią specialybę ir su džiaugsmu mokiausi. Didelį įspūdį paliko mūsų kurso vadovas Alfas Radzevičius, kuris buvo aktorinio meistriškumo dėstytojas, labai charizmatiškas bei geraširdis. Labai jį mylėjom. Teko susipažinti ir su lėlių teatro pagrindais, juos dėstė Vilniaus lėlių teatro įkūrėjas Balys Lukošius („Ironiška, tačiau nelabai mėgau šią discipliną“, – šypteli Elena). Mokslams Kultūros mokykloje einant į pabaigą mane ir bendrakursį Aleksandrą Ribaitį pakvietė dirbti Kauno jaunojo žiūrovo teatre.

1958 m. pradėjusi kūrybinį kelią Kauno jaunojo žiūrovo teatre, pasak Jūsų šviesios atminties sutuoktinio ir tuomečio kolegos Antano Žeko, „temperamentingai ir žaviai straksėdama“ spektaklyje „Strakaliukas ir Makaliukas“, 1959–1962 m. Kauno valstybiniame dramos teatre sukūrėte apie kelias dešimtis vaidmenų. Kokias įsimintiniausias patirtis iš šio laikotarpio galėtumėte įvardinti?
 

Pats „pačiausias“ – komiškas merginos, pravarde Topsikas, vaidmuo spektaklyje „Tolimas kelias“ (rež. A. Galinis, 1960 m. – aut. past.). Turėjau vaidinti meniškos prigimties jauną merginą, mokančią groti gitara, kurios dainelių ilgai nepamiršo tuometiniai dramos teatro žiūrovai. „Esu aš Topsikas mįslingas, man skauda iltinius dantis...“, – niūniuodavo gatvėje mane susitikę teatro gerbėjai.

Šio spektaklio premjera įsimintina ir dėl ypatingo įvykio asmeniniame gyvenime, tądien Kauno rotušėje įvyko mūsų sutuoktuvės su Antanu (A. Žekas – šviesios atminties Kauno dramos teatro aktorius, poetas, dramaturgas – aut. past. ). Po santuokos tiesiai į premjerą, na, o tada, žinoma, banketas. (juokiasi – aut. past.)
  

Nors tuometinis Kauno dramos teatro meno vadovas ir režisierius Henrikas Vancevičius žavėjosi Jūsų vaidyba ir pripažino, jog „tai Dievo dovana“, lemtingai susiklosčiusių aplinkybių dėka 1964 m. atsidūrėte Lėlių teatre ir nesiskiriate su lėlėmis iki pat šių dienų.
 

Taip jau yra, kad gyvenime nuolatos tai kopiu į kalną, tai krentu į bedugnę. Iš tiesų buvo labai sunku ir skaudu palikti Dramos teatrą, o ir lėlių teatro įkūrėjas Stasys Ratkevičius, į kurį kreipiausi dėl darbo, jau buvo suformavęs kolektyvą, papildomų aktorių jam nelabai reikėjo, bet geraširdė S. Ratkevičiaus žmona Valerija, su kuria kartu teko vaidinti Dramos teatre, tarstelėjo užtariamąjį žodį: „Stasiau, gabi mergaitė, priimk!“
 

Manau, kad S. Ratkevičiaus nenuvyliau – visuomet dantimis kimbu į darbą. Po dešimties darbo metų perkandau lėlių valdymą ir pajutau malonumą vaidinti lėlių teatre. Nors su kolegomis esame ne kartą svarstę, kad čia daug lemia ir prigimtiniai dalykai.

Esate ne vieno festivalio laureatė, Jūsų darbai pastebėti pagyromis nesišvaistančių teatro kritikų. Kokie vaidmenys Jums pačiai buvo ir tebėra įsimintiniausi, ryškiausi, brangiausi?

Įspūdingiausias teatro spektaklis man tebėra S. Ratkevičiaus ir V. Mazūro darbas „Eglė Žalčių karalienė“. Mano vaidmuo (E. Žekienė vaidino Eglės ir Žilvino sūnų Uosį – aut. past.) nebuvo išskirtinis, tačiau pats vaidinimas buvo aukšto meninio lygio, nepaprastai įtaigiai skambėjo E. Balsio muzika. 1968 m. Pabaltijo lėlių teatrų festivalyje „Eglė“ įvertinta kaip geriausias nacionalinis spektaklis.

Vienas mieliausių vaidmenų – Zuikis Saša iš „Zuikių mokyklos“ (rež. S. Ratkevičius, dail. V. Mazūras – aut. past.). Išdykęs, nepasėda, savo emocijas reiškiantis įvairiais garsais ir sukeliantis juoko bangą tarp žiūrovų. Už šį vaidmenį 1968 m. II Baltijos šalių lėlių teatrų festivalyje buvau apdovanota radijo aparatu VEF‘u.

Kurdama Aliošos vaidmenį spektaklyje „Juodoji višta arba požemio gyventojai“ (rež. L. Lankauskaitė, dail. N. Poliakova, skulpt. N. Petrova – aut. past.) mėgavausi nepaprastai profesionaliu ir precizišku kūrybinės komandos požiūriu į darbą. Alioša – vienas subtiliausių ir dramatiškiausių mano vaidmenų.

Tebemyliu ir savo pirmųjų spektaklių „aktores“: dviveidę Raganą Kloansą ir tikromis ašaromis mokančią verkti jos dukrą Buboasą (iš spektaklio „Deimantinė rasa“, rež. S.Ratkevičius, 1963 m. – aut. past.). Jos tebelinksmina vaikus edukacinių užsiėmimų metu. Su jomis galiu parodyti žiūrovams mažus scenos stebuklus.

Peliuko Mufo vaidmuo rumunų autoriaus A. Popesku pjesėje „Spindulėlis“ tapo ir aktorės Elenos Žekienės kūrybiniu laimėjimu ir mano sumanytu savęs, kaip režisieriaus patikrinimu“, – atsiminimuose rašė lėlių teatro įkūrėjas ir režisierius S. Ratkevičius. Spektaklis vertas pasididžiavimo, jis sulaukė ir apdovanojimų, ir gausių kritikų liaupsių. Ką „Peliukas“ reiškia Jums?
 

Kūrybinis šio pastatymo procesas buvo nelengvas, ilgai ieškojom tinkamo balso atspalvio Peliukui Mufui. Galiausiai man pavyko įrodyti, kad Peliukas – tai ne moteris ir ne vyras, bet bręstantis paauglys, specifiniu balso tembru išreiškiantis tam tikrą poziciją. Mufas man labai brangus, aš juo tebegyvenu, jis žiūri į mane savo apvaliom akutėm muziejuje ir lydi mane iki šiol kuriant edukacinį spektaklį „Peliuko pasakų dirbtuvėlė“, režisierei Gintarei Radvilavičiūtei užsiminiau apie savo mylimą personažą ir jam atiteko pagrindinis Režisieriaus vaidmuo.

O nepavykusių vaidmenų buvo?
 

Labiausiai nemėgdavau lyrinių, „ašaringų“ vaidmenų. Jie – ne mano natūrai. Tiesa, prisimenu vieną nepavykusį vaidmenį. Teko vaidinti Pelėdą S. Ratkevičiaus spektaklyje „Laikrodis su gegute“, o aš nebuvau mačiusi gyvos pelėdos, nežinojau kaip ji turėtų ūkauti. Paslapčiomis laukiau, kada šis spektaklis dings iš teatro repertuaro (juokiasi – aut. past.).

Kelis paskutiniuosius dešimtmečius esate Lėlių muziejaus vedėja, vedate edukacinius užsiėmimus, rengiate išvažiuojamąsias parodas. Papasakokite plačiau apie savo muziejinę, edukacinę veiklą.
 

Po trumpos pauzės teatre pradėjau dirbti Lėlių muziejuje. O man ir čia reikėjo veiklos, savigarba neleido sėdėti rankų sudėjus, todėl kūriau ir vedžiau edukacines valandėles, „namų teatro“ užsiėmimus šeimoms, ekskursijas vaikams ir suaugusiesiems, išvažiuojamąsias lėlių parodas. Nuo 2006 m. su šviesios atminties kolege Ramute Kabelkaite, o šiuo metu su aktore Jolita Ross esame surengusios 28 parodas įvairiuose Lietuvos regionuose. Dabar drauge vežame ir edukacinį spektaklį „Peliuko pasakų dirbtuvėlė“ (rež. G. Radvilavičiūtė), supažindinantį vaikus su lėlių teatro spektaklio kūrimu. Išvykų metu sulaukiame širdį džiuginančių ir motyvuojančių atsiliepimų ne tik iš vaikų, bet ir suaugusiųjų.

Ateinančių metų gegužę Kauno lėlių teatras minės 60-ąją jubiliejinę sukaktį. Ko palinkėtumėt teatro bendruomenei?
 

Norėčiau palinkėti, kad spektaklių lėlės gyventų garbingą savo gyvenimą, o nebūtų banketinės salės puošmena, kad aktoriai ir režisieriai „nenuleistų vėliavos“ ir turėtų aiškų tikslą, kryptingai vedantį į priekį.

Ačiū už pokalbį.
 

 

Pokalbyje naudota medžiaga iš leidinio „Įvaldžiusi lėlę Artistė Elena Žekienė“ (Kaunas, 2007 m.) bei Antano Žeko rankraščio „Apsivijo blindę apinys“ (2006 m.) 

Kristina Baguckaitė

 

***

Jubiliejaus proga – šviesios atminties gyvenimo bendrakeleivio Antano ir kolegų atsiminimai apie Eleną Židonytę-Žekienę.

„Ji emocionaliai racionali, konkretaus žemiško mąstymo, savo kūryboje visada remiasi logikai įtikinama tiesa. Vienąkart užsibrėžusi siekiamybę, vėliau visomis išgalėmis stengiasi įprasminti savo kūrybines paieškas, tarsi tasai apynėlis kibiai įsitverdama kiekvieno kelyje pasitaikančios atramos.“ (Elenos vyras a.a. Antanas Žekas)

„Po gastrolių Lotynų Amerikoje (1974 m. teatras keletą mėnesių gastroliavo Lotynų Amerikoje – aut. past.) Elena grįžo nusipirkusi pritrenkiančius batus – pas mus tokių su žiburiu nebūtum radęs! Baisiai jai tų batų pavydėjau... Galvojau: „Jeigu, aš tuos batus turėčiau, va tada tai būčiau gražiausia visam Kaune“, – kvatodama atsiminimais dalijosi Elenos kolegė aktorė Lucija Zorūbaitė. „O jeigu rimtai – pasiutusi moteris Elena buvo, tikra ugnis. Linkiu jai tos ugnies neprarast!“

„Apie Eleną buvau girdėjusi dar jos nepažinodama, aktorius Vytautas Paukštė, Antano (E. Žekienės vyras – aut. past.) kursiokas ir kolega pranešė: „Žekas veda labai talentingą jauną aktorę!“ Tais metais Elena atėjo dirbti pas mus į teatrą. Kartu vaidinome daugelyje spektaklių. Elena išsiskyrė savo darbštumu, noru pirmauti, o tam reikėjo įdėti daug darbo.“ (aktorė Regina Čeponienė)

„Pradėjusi dirbti teatre, pastebėjau Elės labai rimtą, kūrybišką požiūrį į darbą. Arčiau susipažinus įsitikinau, kad kolegė viską daro maksimaliai išradingai: ir teatre, ir buityje. Ši jos savybė mane žavėjo ir žavi. Tai priverčia kitus pasistengti.“ (aktorė Aldona Naciuvienė)


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*