Rss Facebook
2017
Gruodis
14
Naujienos
2017 Gruodis
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Spektaklio „Terapijos“ aktorės: „Dažnas vis dar galvoja, jog nereikia apie tai kalbėti“ 0

www.kamane.lt, 2017-10-30
„Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.

Prieš beveik dvejus metus, dramaturgė Birutė Kapustinskaitė išsiuntė savo, ką tik parašytą pjesę „Terapijos“ aktorėms, kurias įsivaizdavo kaip personažų kūrėjas, dar rašydama paskutinę versiją. Šiandien pjesė jau virtusi Kirilo Glušajevo režisuotu spektakliu, įtrauktu į OKT/Vilniaus miesto teatro repertuarą. Dramaturgė kalbasi su aktorėmis Nele Savičenko, Rasa Samuolyte, Viktorija Kuodyte, Aldona Vilutyte, Virginija Kuklyte, Severina Špakovska ir Gintare Latvenaite apie teatrą, vidines baimes ir pamokas. Spektaklis OKT Studijoje – jau spalio 31 d. bei lapkričio 1 d.

Birutė:Daugumoje klasikinių pjesių pagrindiniai vaidmenys skirti vyriškiems personažams. Tačiau, nors moterų vaidmenų teatre mažiau, dažnai jie tampa nepamirštamais. Kuris jūsų kurtas vaidmuo jums buvo įsimintiniausias?

Nelė: Kai tu, būdamas dar studentu, gauni vaidmenį teatre, tai ir tampa įsimintiniausiu vaidmeniu. Ir nors jis labai sunkiai sekasi, lyginant su profesionalais šalia, esi nerangus, o vaidmuo kerėpliškas ir nelabai vykęs, tačiau labai juo tiki. Pirmas toks buvo M. Gorkio „Dugne“, Natašos personažas. Paskui buvo kitas etapas. Tikriausiai ryškiausias ir visai kitoks amplua teko J. Sartro „Už uždarų durų“, Estelės vaidmuo. Kiekvienas periodas turėjo svarbų vaidmenį. Visi OKT kurti vaidmenys – įsimintini, brangūs, sudėtingi, kiekvieną kartą reikalaujantys naujo impulso.

Gintarė: Nelė priminė apie pirmuosius vaidmenis. A. Morgan pjesėje „Švelnumas“ vaidinau Hen. Nuo šio vaidmens viskas ir prasidėjo. Jį pamatęs, Marius Ivaškevičius pasiūlė Tuminui paimti mane į „Madagaskarą“. O šiaip, ryškų pėdsaką ir profesiniame, ir asmeniniame gyvenime paliko Celinos vaidmuo Ivaškevičiaus „Mistre“. 

Rasa: Dabar galvoju, kas tas „įsimintinas“ vaidmuo. Kaip ir neklasifikuoji tų vaidmenų. Gal įstringa tie, kurie  daug kančių sukelia arba daug džiaugsmo. Tie, kurie susiję su stipriomis emocijomis arba kažkokiu vidiniu supratimu. Atsimenu, repetavom M. Maryenburgo „Ugnies veidą“, kai supratau, kad visiškai nemoku vaidinti. Niekaip nesuprantu, „iš kokio galo“ reikia pradėti, o intuicija tyli. Kažkaip buvo toks laikas. Prieš tai buvę vaidmenys tarsi vedė mane, atrodė, kad jau buvau daug supratusi, jau buvo kokie du trys metai po akademijos baigimo, bet ten buvo visiška duobė. Žodžiu, buvo toks jausmas, kad kažkas tave „meta iš akademijos“. Tik, šiuo atveju, pati „mečiau save iš akademijos“. O, pavyzdžiui, po „Romeo ir Džiuljetos“ supratau, kas yra laisvė.

Aldona: Nors ir neklasifikuoju, bet vis tik norėtųsi įvardyti tris spektaklius, net ne vaidmenis, o spektaklius, kurie man yra svarbūs. Tai buvo kriziniai etapai, tuo metu mano gyvenime keitėsi dalykai, vyko permainos. Buvo keistas ir įdomus procesas, kai mes keturiese repetavom spektaklį pagal keturias Šekspyro pjeses, „Juokdario mirtis arba kas nužudė Šekspyrą“. Pusę metų nagrinėjom Šekspyrą ir po to padarėm tokį kaip ir koliažą. Pats žaidimas Šekspyru man buvo atradimas kaip aktorei, žaidimas teatru. Bet žodyje žaisti nėra tik smagumas, į tą žodį telpa labai daug dalykų. Po to nusprendžiau išeiti iš visų teatrų ir stoti į magistratūrą. O į magistratūrą aš stojau gal po dešimties metų nuo studijų baigimo. Tuo metu įsiminė su Vaitkumi ir Bagdonu kurtas  spektaklis „Juodvarnis“. Ir kitas spektaklis, kurį iki šiol vaidinu, ir kuris man labai brangus – „Mašininkai“. Tai yra vaidmenys ir spektakliai, kurie tampa žymiai daugiau, nei yra iš tikrųjų.

Viktorija: Man, kaip ir Nelei, vaidmuo, kurį pasiūlė kurti akademijos baigimo metu ir vaidinti profesionalioje scenoje buvo vienas keisčiausių ir įsimintiniausių. Tai buvo Nekrošiaus „Mažosios tragedijos“, pagal Puškiną. Kaip ir Rasa, aš supratau, kad nors jau ir esu baigusi akademiją, visiškai nieko nesuprantu apie teatrą. Žinoma, suvokti Nekrošiaus pasaulį, dar yra sudėtingiau būnant tokio amžiaus. Ten vaidinau Laurą, kapų mergaitę, kuri tiesiog lakstė po sceną su balta suknele, truputį dainavo, truputį šoko, per fortepijoną su koja braukė… O man, ką tik baigusiai fortepijoną, kilo nemažai klausimų dėl tokių sprendimų. Bet tiesiog dariau tai, ką liepė režisierius. O keisčiausia buvo, kad buvau nominuota geriausiam antraplaniam vaidmeniui ir tada aš dar labiau įsitikinau, kad suprasti, kas yra  „sėkmė“ – neįkandama mįslė. O paskui, visa kita plejada vaidmenų yra vienareikšmiškai susijusi su tuo, kas vyko gyvenime. Tiesiog, aiškiai atsimenu, kas vyko su „Trim seserim“, tai buvo šeimos kūrimas. Ir aš atsimenu ne spektaklį, o tai, kas vyko tuo metu, spektaklis buvo kaip atspindys. Tas pats buvo su Hamletu, tačiau buvo kita situacija, tas pats ir su Makbetu. Ir po Nekrošiaus plejados staiga papuoliau pas Gintarą Varną. Kaip tik tada mirė mano tėtis ir tuo metu kurtas vaidmuo, man tiesiogiai siejosi tik su mano tėvu, atrodo, tarsi nieko bendro su kūrybos procesu. Dar įstrigo visiškai kitokia patirtis spektaklyje „Aš tave labai myliu“. Tai buvo Gyčio Ivanausko režisuotas šokio spektaklis. Tuomet, kaip tik su Rasa buvom tik ką pasigimdžiusios po vaiką. Tu ką tik po gimdymo, tavo kūnas pasikeitęs, iškankintas ir tau vėl siūloma grįžti į teatrą ir dar šokti. Atsimenu savo reakciją: „o ką, juk mes stiprios, mes juk galim“.  Tai buvo tarsi kažkoks spyris į užpakalį – noras kažką sau įrodyti.

Virginija: Kaip Nelė sakė, kad dešimtmečiais teatrinę patirtį skaičiuoja, mes su Severina dar tik po pirmą dešimtmetį kabinam. Man vienas iki šiol sukurtas vaidmuo yra užsifiksavęs taip pat dėl asmeninių patirčių. Kai kūrėm spektaklį „Tetos“, tai buvo autobiografinis spektaklis, turėjau vaidinti savo mamą. Tai tikrai buvo iššūkis suvaidinti savo artimą žmogų. Ir tuo metu dar buvo laikotarpis, kai visa šeima buvo nusiteikusi, kad čia ne mano kelias ir laukė, kol praeis tie keturi metai ir pagaliau ateisiu į protą ir pasirinksiu normalią specialybę. Mano vyresnė sesuo labai laukė premjeros. Ji vis man primindavo: „o pameni, mūsų mama dar taip daro, taip daro“. Taip gavosi, kad kai pasirodė premjera, sesuo jau buvo žuvusi ir negalėjo jos pamatyti. Po šio vaidmens pradėjo viskas verstis aukštyn kojomis – prasidėjo pasiūlymai, apdovanojimai. Toks jausmas buvo, tarsi ji mane lydi šiuo keliu. Dar tokia detalė iš vaikystės, atsimenu sėdėjom su sese ir suaugusieji aptarinėjo mus su mama, sakydami: „Nu jau labai gražios tavo dukros, o ypač viena, jau tokios akys didelės, gražios“. Atsimenu atsisėdau, išpūčiau akis ir laukiau, kol ir apie mane ką nors pasakys, o jie vis tiek nieko nesakė. Po to, vienoje iš „Tetų“ recenzijų, rašė: „didžiaakė aktorė V. Kuklytė“ – toks irgi, tarsi simbolinis sutapimas.

Severina: Aš pamenu, kaip vaidindama „Blogieji“, supratau, kas yra emocijos teatre. O vėliau, pirmas nepriklausomas projektas buvo pjesės „Anglija“ pastatymas, kur nei dėstytojai padėjo, nei savų nebuvo.

Birutė:Kiek kuriant vaidmenį svarbi asmeninė patirtis, temos artimumas?

Viktorija: Skirtingai, man atrodo. Kada, ko reikia. Generalinėje repeticijoje „Trijų seserų“ buvau po nemiegotos nakties, tąnakt labai dramatiški įvykiai vyko šeimoje. Turbūt jie tiek paveikė psichofiziką, kad užsidėjo kažkoks blokas ant emocijų, ant visko. Tu tarsi robotas, viską vykdai, viską darai, bet „nepasijungi“. Nekrošius sustabdė repeticiją ir sako: „Kuodyte, kas parašyta remarkoj?“. Sakau, „Irina verkia“. Jis man: „Tai kur ašaros?“ Praėjo repeticija, jis mane pasivedė į šoną ir sako: „Man nesvarbu, kas dedasi tavo asmeniniame gyvenime, bet čia yra kitas pasaulis, ir būk maloni, atstovauk šitą pasaulį, kuriame dabar esi“. Tai buvo labai aiškiai sudėti taškai. Gera mokykla.

Gintarė: Tarp kitko, man „Trijose seseryse“ buvo ta pati situacija. Irinos vaidmuo, irgi Tumino klausimas „tai kur ašaros?“ „Atšalom sako, Latvėnaite, atšalom? Tai gal kažkaip užsikuriam?“

Viktorija: Įvykiai, kurie vyksta šeimoje, atrodo, taip tau padės, dabar jau „kaip dėsi“ ir nieko – visiškai atvirkščiai suveikia.

Aldona: Kai kuriu vaidmenį ir nesu scenoje, pradedu kiekvieną smulkmeną pastebėti, galvoti kaip mano personažas geria, kaip vaikšto, ką galvoja. Tavo personažo patirtis parodo, kad gali būti ir taip ir tai praplečia tavo suvokimą.

Birutė:Kartais juk nesate susidūrusios su tokiomis situacijomis, kurias patyrė personažai. Ar ieškote kažkokių panašių emocinių atitikmenų, ar kažkokiu būdu tai patiriate per personažą?

Nelė: Kaip būna gera, kai tu išmoksti iš personažo kažkokių dalykų, kai patiri jausmą, kurio gyvenime nepatyrei, sužinai, kaip gali būti, atrandi kažkokią charakterio savybę ar tiesiog, sužinai kaip galima elgtis vienokioje ar kitokioje situacijoje – tu gal taip ir nepasielgtum, bet personažas pasielgia, o jeigu jis dar turi ir stiprią motyvaciją tai tampa užkrečiama. Labai matosi, kaip aktoriai keičiasi, kurdami tam tikrus vaidmenis. Bendrauji su aktoriumi, kažkuriame jo vaidmens kūrimo periode, kalbi apie visai kitus dalykus, bet matai, kad kažkokios naujos spalvos atsirado jo charakteryje ir supranti, kad jis atrado jas personaže. Ypač gerai matosi, kai kartu nerepetuoji, bet susiduri teatre ar gatvėje. Taip įdomu, paslaptinga. O dėl gyvenimo patirties, be abejo, patirties labai trūksta, kol esi jaunas. Kuomet per teksto, pjesės analizę suaugę, patyrę žmonės, galėdavo iš karto įvardyti, kas tai yra „na, čia jau aiškiai pavydo scena“, „Iš kur jie mato“, galvodavau, „visiškai to nėra tekste, kokio pavydo? “. „Šita tai isterikė“ – „Kaip? Kodėl?“ Galvodavau, kur tos isterikos šaknys, kaip jie tą įžvelgia. Taip laukiau, kada aš sugebėsiu įvardyti tuos dalykus – perskaitai tris puslapius ir gali dviem sakiniais paaiškinti esmę. Tai labai padeda, viskas stoja į savo vietas. Kita vertus, tas nemokėjimas, nežinojimas, labai užaštrina patyrimą. Dabar aš jo pasiilgstu. Kiekviena naujai patirta informacija viduje prigydavo, tu tapdavai tarsi naujas žmogus, lyg ,,apsinešdavai“ nuo jos. Ta patirtis, viena vertus, labai gerai, kita vertus, ji atima šitą šviežumą.

Aldona: Diplominiuose, vaidinom Čechovo „Žuvėdrą“, aš vaidinau Mašą ir tik po nemažai metų  supratau, kad viską blogai tuo metu dariau. Repetuoju kokį nors spektaklį ir staiga suprantu, ką reikėjo daryti toj „Žuvėdroj“, ką reiškia viena ar kita scena, viena ar kita frazė. „Tai va, apie ką ten buvo!“. Atrodo, tai buvo prieš dvidešimt metų, bet iki dabar prisimenu ir atrandu. Tarsi užuominos, kurios tau buvo duotos tada, paaiškėja tik dabar, su visai kitu vaidmeniu, visai kitame kontekste.

Rasa: Kai esi jaunas, tu savęs dar nepažįsti, negali „prisimatuoti“ situacijų, jų atpažinti. Atsimenu, buvau ketvirtam kurse ir vaidinom spektaklyje, kurio pastatymas buvo labai asketiškas – visi sėdėjom ant kėdžių. Ten buvo toks principas, kad kol sėdi, turi tiek emociškai viduje užaugti, kad, kai jau pakyli esi pilnoje emocijoje, personaže. Aš tą emociją taip augindavau ant tos kėdės, atrodė viskas versdavosi. Ir vieną kartą, prisimenu, taip viskas užaugo, kad aš jau tuoj, tuoj sprogsiu ir Vaitkus sako, na, viskas, šiandien jau baigiam. O aš tą emocinį krūvį užauginus ir nežinau, kur jį nuleisti, kaip tas įžeminimas vyksta. Tai po repeticijos iki tualeto nuėjau, apsiverkiau, išsiliejau. Procesas buvo labai įdomus, gera mokykla buvo. Eidavau į tą spektaklį labai pasiruošusi, kokias keturias dienas iki spektaklio gatvėje ieškodavau situacijų, kur kažkas dramatiško vyksta, kur skauda. Bet, būdavo, atrodo, prikaupi visos tos tragedijos ir dramos, skausmo daug, bet ta visa patirtis taip šone ir lieka, tu visai „į kitą pusę vaidini“. Čia taip atrodo, kai prikaupi panašių emocijų ir jau atrodo „dėsi“, o niekas neįvyksta, „šalta nosim suvaidini“. Tai nebūtinai padeda.

Birutė: Žiūrovams, matantiems aktorius scenoje, atrodo, kad jie – bebaimiai, savimi pasitikintys ir drąsūs žmonės. Kaip yra iš tikrųjų? Ar aktoriai turi kompleksų, galbūt net viešo kalbėjimo ar scenos baimę?

Rasa: Man labai reikėjo kovoti ir nugalėti tą baimę prieš einant į sceną. Aš daug metų šokau ir nuostabiausias dalykas man būdavo repeticijos. Koncertuose jau užsidėdavai kostiumus, turėdavai būti kažkoks „įspraustas“, o repeticijose – laisvė. Tas pats ir su spektakliais. Spektaklis geras, turi įvykti premjera, o baimė kausto. Su patirtim, aišku keičiasi dalykai,  pradedi labiau save pažinti.

Nelė: Visada yra baimė, kad tave išduos intuicija, kad nepataikysi, kad nepavyks.

Virginija: Nesijaudinu prieš spektaklį. Atrodo, visą dieną ramu, o lieka trys sekundės iki išėjimo ir viską pakerta. Kojas, rankas, teksto neatsimeni, o tada išeini ir vėl viskas susidėlioja į vietas, bet per tas tris sekundes, atrodo, kad į komą įkrenti.

Gintarė: Kažkokiais etapais užeina tas baimės jausmas. Baisiausia, kai galvoji, kad tu sugadinsi spektaklį. Kai pradedi jausti, kad spektaklis rutina, jausmų gal pradeda mažėti, tada kojas kerta, atrodo, tu tą spektaklį jau mintinai žinai, bet viską pakerta, nebeatsimeni teksto. Atrodo, kad gal žiūrovai tau kažko blogo linki, bet dabar jau galvoju atvirkščiai, juk žiūrovas ateina į šventę, jis nori tave matyti. Dabar ėjimas į sceną visai kitoks, tu jaudiniesi, bet tas jausmas geras, azartiškas.

Birutė:Dažnai teatras įvardijamas kaip vieta, kuri turėtų liesti visuomenei aktualias, nepatogias temas. Ar yra temų, kuriomis sunku kalbėti, net ir prisidengus personažu?

Aldona: Nežinau ar teatras turi liesti aštriausias ir dramatiškiausias temas. Man atrodo, teatras turi liesti empatiškas temas, tai, kas visiems rūpi, su kuo susiduriam viduje ar išorėje. Dėl vaidmenų, kurie tave provokuoja, žinoma, yra tokių spektaklių, kur keturios dienos iki spektaklio tu jau esi sudirgęs. Yra ir tinginystės, ir nenoro. Tu turi turėti tiek emocijų, jautrumo, kad tas vaidmuo įvyktų, o kartais gyvenime tu esi visai kitokioje nuotaikoje ir tai kertasi, kartais atrodo „kodėl dabar?“, tuomet reikia labai daug savyje nugalėti, kad „pasijungtum“ vaidmeniui.

Rasa: Man atrodo, kad teatras gali kelti labai įvairius klausimus, nėra temos, kurios jis negalėtų liesti. Tik klausimas, kaip ji veikia, ir kur tai veda.

Nelė: Aš irgi galvoju, kad nėra teatrui neįmanomų temų. Bet svarbu kaip tai pateikiama, taip pat  ar nėra tuo piktnaudžiaujama.

Rasa: Yra tokia kaip taisyklė, kad teatre neturi būti šunų ir vaikų. Bet pasižiūrėjus R. Castelluci‘o spektaklį kažkaip kyla klausimas, kodėl? Ar reikalingas toks ribotumas?

Aldona: Vis tiek svarbiausia dialogas ar tu eini per provokaciją, ar tu eini per prisijaukinimą temos, žiūrovo. Man atrodo, teatras yra tik dialogas.

Virginija: Spektaklio kūrimas yra ilgas procesas ir kartais dalykai, kurie tuo metu yra labai aktualūs po kūrimo proceso, kai praeina daug laiko, pasidaro arba nebeaktualūs, arba apie juos kalbama visur. Kartais, kai vadovaujamasi tik aktualumo rodikliu, aplink staiga pamatai daugybę spektaklių ta pačia tema. Tuomet, natūraliai kyla atmetimo reakcija.

Rasa: Kažkaip dabar pagalvojau apie tai, ką Aldona sakė, kad „teatras yra dialogas“. Būna spektaklių, kuriuos žiūrovas atmeta ir tik po kurio laiko jam grįžta kažkokie dalykai, suvokimai.

Aldona: Bet scenoj vis tiek eini į dialogą.

Rasa: Aš galbūt įvardyčiau tai kaip kontaktą. Kartais, tu gali tik iškelti klausimą. Kartais juk net nėra atsakymo.

Birutė: Pjesę jums siunčiau prieš daugiau nei metus. Kokios mintys kilo ją perskaičius?

Rasa: Man tuo metu buvo kaip tik labai paaštrėjęs fonas ta tema. Kaip tik buvo mirusi draugė, kai tu atsiuntei pjesę. Tada net nežinojau, kas kokiem vaidmenim numatyta, atsimenu, tik, kad mane sujaudino, pasirodė artima. Atrodė, kad galima apie tai kalbėti.

Nelė: Man irgi pasirodė, kad tema verta kalbėjimo, buvimo joje. Pjesė darė poveikį, atpažįstami momentai buvo ir gyvenime, todėl labai įdomu.

Aldona: Aš tai labai stipriai atsimenu, kad man buvo atmetimo reakcija. Norėjosi būti kuo toliau nuo to. Tarsi akistata su savimi. Liga yra per arti manęs ir aš iš tų žmonių, kur, turbūt, nepriima šitos temos, norisi kuo toliau nuo jos bėgti. Kol yra galimybės, aišku, nes tai labai arti. Nusprendžiau, kad šita medžiaga man pačiai asmeniškai yra kaip būdas prisijaukini, išmokti, priimti, kalbėti apie tai. Bet pirmos repeticijos, dar prieš skaitymus, buvo emociškai labai intensyvios ir stiprios. Būdavo, kad prieš repeticiją tualete gerai išsiverkiu ir tik tada ateinu repetuoti. Bet mokausi būti su tuo. Ne tik spektaklyje, bet ir gyvenime, būti su ta tema.

Virginija: Aš pjesę gavau tik neseniai ir, man atrodo, pirmas dalykas, dėl ko užsikabinau buvo būtent pati tema. Apie tai reikia ir norisi kalbėti. Ir spektaklis gali būti viena iš formų.

Birutė:Su šita pjese dalyvavau vienose dirbtuvėse, kur reikėjo gatvėje praeiviams pristatyti pjesės idėją. Pjesė, kurią aptarinėjom grupėje, teatre, buvo teigiamai priimta, ištraukos buvo priimtos teigiamai. Bet žmonės, kuriems pasakydavau temą, iš karto, net neišklausę, sakydavo, ne, ačiū, nenoriu apie tai kalbėti. Iš čia ir atsirado pjesėje skambanti frazė „kam apie tai kalbėti?. Aš pati nenorėjau jos rašyti, man pačiai buvo baisu, bet po to, kažkaip, n-tąjį kartą perėjus per tą baimių ratą, tampa  paprasta. Ypač, kai susiduri su skaičiais ir supranti, kad tai yra taip dažna, taip arti, kad būtų kvaila užsidaryti tamsiame kambaryje ir apsimesti, kad tai neegzistuoja. Bet atmetimo reakcija, greičiausiai, natūrali.

Severina: Man labai laiku atėjo ta pjesė. Ta tema buvo labai jautri. Kai susitikom su Kirilu, jis iš karto pasakė, kad čia pjesė ir spektaklis ne apie ligą, o apie moteris. Man šitas procesas  ir yra kaip ta terapija, kuri išvalo.

Birutė:Teatre galioja prietaras, kad jeigu nukrenta pjesė, prieš ją pakeliant, aktorius turi ant jos atsisėsti. Ar turite kažkokių savo teatrinių prietarų, ritualų?

Rasa: Aš turiu. Prieš vieną spektaklį aš visuomet turėdavau klausyti Tomo Waitso, tai buvo  prieš „Ofeliją“. Nežinau, kodėl. Jis visiškai nieko bendro neturi su spektakliu, bet man jis kažkaip atidarydavo vidinį šliuzą. Laisviau, lengviau jausdavausi.

Aldona: Man kiekvienas spektaklis turi savo pasiruošimo ritualą. Prieš vieną norisi buitiškai, fiziškai pavargti ir ateiti jau tiesiai į spektaklį. Kitame susirenkam prieš tris keturias valandas ir ruošiamės visi kartu. Ir turiu tokią kaip vidinę maldą, mantrą, kurią prieš išeinant į sceną visada sau pasakau.

Virginija: Jeigu vienam spektaklyje būnu geros nuotaikos, jau žinau, kad gausiu velnių. Tai jeigu tą rytą atsikeliu geros nuotaikos, per visą dieną bandau ją  pamažu susigadinti.

Aldona: Bet yra ir kita ritualo turėjimo pusė – tai galiausiai tampa rutina, nepalieki vietos atsitiktinumui, o to kartais reikia spektakliui.

Gintarė: Kai kuriuose spektakliuose tu turi aktorinę laisvę pakreipti sceną pagal tos dienos nuotaiką.

Birutė:Jūs visos esate iš skirtingų teatrinių mokyklų, su skirtinga profesine patirtimi, dirbusios su kitais režisieriais. Visos kartu scenoje pirmą kartą. Kokia tai patirtis?

Virginija: Teatras tuo ir unikalus, kad vienu metu skirtingų patirčių žmonės susirenka ir gali mokytis vienas iš kito. Man, stebint koleges, kartais atrodo: „kaip, kaip tu taip sugebi?“. Man tai galimybė mokytis.

Gintarė: Aš tą matau kaip dovaną ir pamoką. Dabartiniame laikotarpyje jaučiuosi tuščia, atrodo, nieko nemoku. Todėl dabar tai matau kaip naują galimybę pasižiūrėti kaip kolegės dirba, mokytis.

Aldona: Čia kitokios patirtys, kitokia etika. Skirtingas mūsų visų amžius, nuo studenčių iki aktorių, turinčių žymiai didesnę patirtį, skirtingos mokyklos, skirtingi žmonės, man buvo vienas iš stimulų, kodėl noriu būti čia.

 

Kalbėjosi Birutė Kapustinskaitė, OKT inf.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*