Rss Facebook
2017
Gruodis
14
Naujienos
2017 Gruodis
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Lėlininkas Algimantas Kumpikas: lėlę pamilstu į ją įdėjęs visą save 0

2017-10-13
Lėlių konstruktorius Algimantas Kumpikas. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotr.

Turbūt mūsų visų pažintis su teatru prasideda nuo lėlių teatro, kur atvesti tėvų patiriame pirmąjį teatro stebuklą: lėlės čia juda ir šneka, tarytum joms kažkas būtų įpūtęs gyvybę. Kas tie žmonės, kurių rankose lėlės atgyja, kurie joms suteikia charakterį – žvalų ar melancholišką, aikštingą ar nuolankų? Kaip repetuoja ir su lėlėmis susigyvena aktoriai? Kuo lėlių teatro scena skiriasi nuo dramos teatro scenos? Kokia mūsų svarbiausių lėlių teatrų istorija ir kuo jie gyvena šiandien? Ar lėlių teatras skirtas tik vaikams, kokios jo ištakos? Apie visa tai – naujajame Bernardinai.lt videoreportažų cikle „Kalbinant lėlę“.

Pirmasis mūsų videoreportažas skirtas vienam garsiausių Lietuvos lėlių konstruktorių Algimantui KUMPIKUI, savo lėlininko karjerą pradėjusiam ir ilgus metus dirbusiam Kauno valstybiniame lėlių teatre. Nors meistro vietoje – jau jo pamaina, talentingas jaunosios kartos lėlių konstruktorius, o jis pats, kaip sako, išėjęs neribotų atostogų, meilė kiekvienai sukurtai lėlei niekur nedingsta.

Visos jos man mielos, kaip tėvams mieli visi vaikai“, – sako A. Kumpikas su nepaprastu įsitraukimu ir švelnumu aprodydamas kiekvieną Kauno lėlių teatre gyvenančią lėlę. Nesvarbu, ar ji po ilgų vaidybos metų ilsėtųsi teatro muziejaus lentynose, ar padailinta ir atnaujinta ruoštųsi naujam sezonui.

Papasakokite, kaip atsidūrėte Kauno valstybiniame lėlių teatre ir kaip prasidėjo jūsų, kaip lėlininko, karjera.

Į Kauno lėlių teatrą atėjau dirbti 1971 metais, bet ne iš karto norėjau būti lėlių konstruktorius – tuomet buvau pamilęs radijo techniką, norėjau būti garso režisierius. Kurį laiką dirbau scenos mašinistu, statydavome dekoracijas, vėliau dirbau pastatymų dalies vedėju. Kadangi tuo metu teatre nebuvo daug specialistų, teko dirbti ir staliumi, pačiam gaminti dekoracijas. Ir tuomet supratau, kad šioje srityje nuveiksiu daugiau, negu būdamas garso režisierius.

Kūrėjo gyslelę turėjau iš vaikystės, dar karves ganydamas droždavau visokiausius lėktuviukus, mašinytes iš medžio. Kadangi pokario metai buvo labai sunkūs, išdrožtus žaislus nusinešdavau į mokyklą ir, pamenu, iškeisdavau su vienu bankininko sūnumi į sumuštinius. Taigi potraukį kurti turėjau nuo vaikystės.

Kai pradėjau dirbti Kauno lėlių teatre, žinoma, patirties turėjau mažai, todėl per Kultūros ministeriją buvau išsiųstas pasitobulinti į Maskvą, į garsųjį Obrazcovo lėlių teatrą. Ten dairiausi, kas ką daro, ir galiu pasakyti, kad tais laikais mūsų teatras buvo pažengęs labiau: per metus pastatydavome 4–5 spektaklius, o Obrazcovo teatras – tik 1–1,5, nors čia ir dirbo gerokai daugiau butaforų, be to, jie dirbdavo operacijomis kaip baldų fabrike: vienas išdroždavo, kitas mechanizuodavo, trečias apdailindavo, ketvirtas padažydavo lėles. O mes čia, Kaune, visus darbus turėdavome atlikti patys vieni.

Be abejo, daug naudos man duodavo festivaliai – juose žiūrėdavau, kokia kryptimi eina lėlių teatras.

Kaip atrodo lėlininko diena? Kokia ta pradžia, kai gimsta mintis sukurti lėlę?

Viskas prasideda nuo to, kad dailininkas ir režisierius susitaria, koks bus pastatymas, tada pateikia eskizus, dailininkas nubraižo darbo brėžinius. Prieš pradedant gaminti lėles reikia išsiaiškinti, ko norėtų dailininkas, režisierius, reikia įvertinti kiekvieno aktoriaus užduotį, sugebėjimus, ūgį. Mano, kaip lėlių konstruktoriaus, darbas – užtikrinti, kad lėlė galėtų atlikti daug įvairiausių judesių, kad aktorius galėtų perduoti savo tekstą per ją. Svarbiausia – lėlę paversti gyva.

Dirba komanda – dailininkas, režisierius, butaforai, siuvėjai, todėl nuolat tariamės. Nebūna, kad iš karto imi ir pagamini lėlę – tenka ir perdaryti, pagalvoti geresnių sprendimų.

Grįžkime prie jūsų kaip kūrėjo. Kada ir kaip supratote, kad jūsų pašaukimas – būti lėlininku, kad tai jums mieliausia profesija?

Galima sakyti, tuomet, kai pradėjau teatre gyventi. Tekdavo ir naktimis prieš premjeras dirbti. Tačiau būtent tokiomis akimirkomis aš ir pamilau lėles. Kadangi kiekvieną turėdavau perleisti per savo rankas, ji man būdavo kaip vaikas. Kad atgytų, turėdavau įdėti į ją dalelę savo sielos.

O kada dažniausiai aplankydavo kūrybinis įkvėpimas? 

Kūrybingiausios mintys į galvą dažniausiai šaudavo tada, kai grįždavau namo ir atsiguldavau miegoti. Ramybės aplinkoje, kai niekas netrukdydavo galvoti.

Tuo lėlininko darbas man ir patinka – kad jis niekada nesikartoja, kad visą laiką reikia kurti, mąstyti, kad viską turi padaryti savo galva. Tuo metu juk Lietuvoje nebuvo kur mokytis šios profesijos, reikėjo viską sugalvoti pačiam. Nenoriu girtis, bet vis tiek reikia pasakyti, kad, man atrodo, 1982 metais Talino festivalyje buvau pripažintas geriausiu Baltijos regiono lėlių konstruktoriumi.

Teatre daug pasiekti galima tik tada, kai atsiduodi savo darbui iki galo, kai dirbi iš širdies.

Kauno lėlių teatre dirbote daugybę metų. Kaip keitėsi lėlės ir jų tendencijos nuo tada, kai pradėjote dirbti, iki dabar?

Dažniausiai lėlių tendencijų pokyčius tuo laikotarpiu diktuodavo festivaliai, kuriuose dalyvaudavome. Žinoma, mes nekopijuodavome kitų, labiau pažengusių šioje srityje, šalių kūrėjų, vis dėlto matėme, kad dauguma vadinamąsias gabitines ar lazdelines senovines lėles keičia kitokiomis. O šiuo metu dominuoja gyvas planas – kai centre yra aktorius kartu su lėle, ir kuriamos lėlės yra derinamos prie to.

Galbūt vaikams, kurie yra matę spektaklių su senesnėmis lėlėmis – su tokiomis, su kuriomis vaidinama už širmos ir nesimato aktoriaus, tokie spektakliai patinka labiau. Vis dėlto kai jie mato gyvą planą – ir aktorių, ir lėlę, patys mokosi valdyti lėles. Iš tikrųjų kiekvienas pastatymas yra savaip unikalus.

Ko gero, stebite vaikų poreikius. Koks lėlių teatras įdomiausias šiandienos vaikams?

Manau, vaikai labiausiai mėgsta linksmus personažus ir juokingas lėles. O lyriniai dalykai jiems nuobodoki. Vaikams reikia veiksmo, ir ypač gerai, kai aktoriai į savo vaidybą įtraukia ir vaikus. Atsimenu, lankėmės gastrolėse Suomijoje ir rodėme du spektaklius: „Trijų paršiukų“ pastatymas buvo linksmas, ir vaikams tas triukšmas labai patiko, o per „Piemenaitę ir kaminkrėtį“, nors pastatymas ir buvo įdomus, vaikai neištvėrė ilgai sekti istoriją.

O jums pačiam kokios lėlės mieliausios?

Man mieliausios paprastos lėlės. Į atmintį yra įstrigęs dailininko ir režisieriaus Vitalijaus Mazūro pastatymas „Buratinas skrenda į mėnulį“. Tokia gryna vaikiška pasaka, kurioje vaidina medinukės paprastos lėlytės už širmos.

Ką jums reiškia lėlė plačiąja prasme?

Labai daug. Lėlę pamilstu tada, kai ją pagaminu ir įdedu visą save. Kiek galėdamas ją stengiuosi ištobulinti. Nuo tos akimirkos stebiu, kaip aktorius su ja vaidina, nerimauju, tarsi ji būtų mano vaikas. Galbūt kam nors tai ir sunku įsivaizduoti, bet kai užeinu į teatrą ir pamatau senas lėles, man jos visos tokios brangios atrodo. Nes prie kiekvienos esu prisilietęs, išbandęs kiekvienos lėlės valdymą.

Būdavo, ateidavo kai kurie aktoriai netgi klausti mano patarimo, kaip geriausia valdyti lėlę, kad ji atrodytų gyva. Ir tai svarbiausia kiekvienam lėlininkui – atgaivinti lėlę. 

Ar turite savo mylimiausią kūdikį – savo mylimiausią lėlę?

Visos jos man mielos, kaip tėvams mieli visi vaikai. Kiek čia Kauno lėlių teatro muziejuje matau lėlių – visos jos man įdomios ir mielos, nes kiekviena turi charakterį, savo vaidmenį.

 

Kostas Kajėnas, Jurgita Jačėnaitė

Bernardinai.lt, 2017 10 12

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-10-12-lelininkas-algimantas-kumpikas-lele-pamilstu-i-ja-idejes-visa-save/164786


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*