Rss Facebook
2017
Gruodis
13
Naujienos
2017 Gruodis
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Artūro Areimos teatras nežada komforto 0

2017-10-28

Režisieriaus Artūro Areimos naujasis teatro sezonas bus dedikuotas paprastumui ir kasdienybės detalių grožiui, kad ir kaip keistai ši frazė skambėtų prie šio režisieriaus provokuojančių, aštrių spektaklių su išeinančiais žiūrovais, trankomomis teatro durimis pripratusiai publikai.

„Norisi, kad žinia būtų paprasta. Kad kasdien pasižiūrėtume vienas į kitą, nusišypsotume, padėkotume už dieną, nes kartais paprasti, elementarūs dalykai sukelia daugiau džiaugsmo, tada nesijaučiame esantys vieniši bendroje kolektyvinėje sąmonėje. Nors turime begalę bendravimo priemonių su kitais, dėl to nesame arčiau vieni kitų“, – štai taip elegiškai naująjį savo sezoną ir naująjį savo spektaklį „Virimo temperatūra 5425“ pagal Virginijos Rimkaitės pjesę (beje, ši pjesė buvo pripažinta geriausia 2016 metų dramaturgijos festivalyje „Versmė“) pristato režisierius A. Areima. Tas pats A. Areima, kurį įprasta vadinti mūsų jaunojo lietuviško teatro „enfant terrible“.

„Praėjusį rudenį praleidau, bet šį – ne. Mes niekad neužtraukiame miegamajame užuolaidų, ir už mūsų lango auga medis. Ir ryte kaip gražu už lango matyti medį, kasdien numetantį lapų vis daugiau. Iš pradžių ateidavo rudas katinas, ir jis labai tiko prie medžio, bet kažkurią dieną pastebėjau, kad jis prie medžio tinka vis mažiau. Tada atbėgo juodas katinas, ir šiuo metu jis tinka prie medžio labiau. Atrodo, paprastas dalykas, bet koks jis man gražus“, – dalijasi mintimis A. Areima.

Išties siurprizas. Režisierius tikina, kad jam norėjosi pažvelgti į tai, kas dabar tarsi išėję iš mados, kas tarsi nereikalinga mums patiems: „Norisi atsigręžti į paprastus dalykus ir pasižiūrėti į juos kitaip – galbūt naiviau, ne taip agresyviai, kaip visada daro mūsų teatras. Tačiau svarbiausia mums – išlaikyti intelekto vertikalę. „Virimo temperatūra 5425“ – intelektualus spektaklis. Nors čia žmonės, atrodo, kalba gana bukai, nors ištaria elementarų, kasdienišką sakinį, bet jame nuskamba tai, kas iš tiesų priverčia susimąstyti“, – apie naująjį darbą kalba A. Areima.

Režisierius savo spektaklį pirmą kartą rinkosi statyti pagal lietuvių autoriaus dramaturgiją. Kodėl būtent ši pjesė? „Tokius dalykus vadinu meniniu atsitiktinumu. Dažnai pakliūva į rankas pjesė, ir, nors tu tuo metu statai kitus dalykus, ji sukasi tavo galvoje, vis išlenda, tu ją vis prisimeni. V. Rimkaitės pjesė man pasirodė keista, įdomi, nes neturi konkretaus naratyvo. Išsiunčiau ją paskaityti aktoriams ir artimiems žmonėms. Man buvo įdomu sužinoti, ką jie mano“, – pasakoja režisierius A. Areima.

Valerijus Kazlauskas, Artūro Areimos teatro aktorius, vaidinantis ir šiame spektaklyje, kalbėjo, kad kai pirmą kartą perskaitė šią pjesę, iš pradžių neatkreipė dėmesio į autorių: „Kai pamačiau, kad pjesės autorė – lietuvė, iš tikrųjų nustebau, nes iš lietuvių autorių nieko panašaus nesu skaitęs.“ Be to, sakė V. Kazlauskas, ir pats procesas dirbant su šia pjese buvo neeilinis, buvo daug įvairių niuansų, susijusių su vaidyba, nes ji pynėsi tarp kino ir teatro.“

Žavioji Artūro Areimos teatro aktorė Monika Poderytė, irgi vaidinanti šiame spektaklyje, sakė, kad šio spektaklio procesas buvo išties ilgas: „Buvo daug ieškojimų. Pažvelgimo į tą pačią medžiagą vis iš kitų kampų. Buvo įdomu. Ir nuo proceso pradžios labai daug kas pasikeitė. Tai, ką galvojome, kas bus pradžioje, labai pasikeitė finiše.“

Režisierius A. Areima, nors ir labai nenorėdamas atskleisti, ko tikėtis naujajame spektaklyje – tam, kaip jis pats sako, žiūrovas atsidurtų nulinėje zonoje, kad nežinotų, ko atėjo į teatrą ir ką jame pamatys, – minėjo, kad jo naujasis darbas bus kinematografiškas, kitokios vaidybos: „Čia bus specialiai įmesti teatrališkos vaidybos elementai, kad būtų galima palyginti kinematografijos ir teatro vaidybą. Kad išryškėtų atskirtis.“

Kas kelia nerimą Artūrui Areimai kasdienybėje? 

„Šį sezoną norime pažiūrėti į kasdienybę todėl, kad dabar viskas tampa fonu. Ir globalios problemos, ir kasdienybė, kurios nebematome, net reklama yra fonas. Mes viską galime greitai priimti, greitai atmesti, greitai įvertinti, greitai įsitikinti, ar tai veikia, ar ne. Mums užtenka labai trumpo laiko įvertinti muziką, perskaičius ištrauką greitai įvertinti knygą“, – sako režisierius A. Areima. 

Jam svarbu kasdienybę panagrinėti todėl, kad globalios problemos asmeniškai mūsų nebeliečia, mes nebereaguojame į šiurpias žinias, pranešamas per televiziją, nes viskas – fonas, viskas – kasdienybė. Ir į ją šiame sezone, intriguoja režisierius, bus pažvelgta kitu kampu. 

Kodėl žiūrovą svarbu palikti nežinioje?

„Labiausiai man patinka, kai žiūrovas ateina ir nežino, kur atėjo. Man trūksta nulinės zonos. Man norisi spektakliu atvesti žiūrovus į nulinę zoną. Nes mes pernelyg mėgstame komfortiškumą, bijome nulinės zonos, kai ateini į teatrą ir nežinai, ko tikėtis“, – sako A. Areima.

Iš tiesų A. Areimai, pasak jo paties, svarbu ne pralaimėti žiūrovų dėmesį dėl to, kad, tarkime, nestatai klasikos, bet laimėti tuos žiūrovus, iš kurių jis sulaukia atgarsio, kad šis teatras yra tam tikras savęs atradimas, žavintis nežinomumu.

Apie teatrą, keliantį baimes

„Įdomus dalykas, kad mūsų teatras yra labai didelę baimę keliantis dalykas. Pagalvojau, kodėl mes nervinamės prieš premjerą. Kodėl visą laiką tarsi jaučiame užkeltą karštį. Kodėl, atrodo, negali padaryti negalimos klaidos, tarsi vieną kartą susimausi, ir viskas. Matyt, dėl to Lietuvoje režisieriams yra labai mažai ieškojimų. Dėl to jaunas kūrėjas dažnai bijo, eina standartiniu keliu – tuo teisingesniu arba tuo šiek tiek kitu, bet jau tuo bandytu, kad nesuklystų, nes jeigu suklys – bus išmestas iš rinkos“, – sako režisierius A. Areima. Teatras tampa rinka, priduria.

Paklaustas, galbūt šiuos dalykus diktuoja garsūs mūsų teatro vardai, tradicijos, A. Areima atsako kandžiai, bet vaizdžiai: „Manau, visa tai yra likę kaip senas fonas, vadinčiau – kaip patefonas. Nebemanau, kad šie kūrėjai kur nors kišasi – labai keista žiūrėti, bet viskas ramu... Matosi, ir Vaitkaus veide ramu, Jurašas pasitraukė, Padegimui seniai ramybė, tarsi kaip fonas vaikšto, Varnas jau ramėja, jau eina į patefonus. Ir blogiausia – kad nebėra alternatyvios muzikos. Yra prisiglaudusiųjų ir besiklausančiųjų to patefono, jaučiančiųjų nostalgiją, bet nėra jokio pasipriešinimo.“

Artimiausios AAT spektaklio „Virimo temperatūra 5425“ datos.

 

Jurgita Jačėnaitė

Bernardinai.lt, 2017 10 28

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-10-28-arturo-areimos-teatras-nezada-komforto-2/165414


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*