Rss Facebook
2017
Gruodis
14
Naujienos
2017 Gruodis
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

R. Čičelis: Beprasmybė, Niekis ir grožis (knygų apžvalga)  0

2017-10-04
 J. M. Kuznietsov/Unsplash.com

Literatūros kritikas dr. Ramūnas Čičelis LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato prancūzų rašytojo Michaelio Houellebecq`o romaną „Kovos lauko išplėtimas“ ir lietuvių poetės Indrės Valantinaitės eilėraščių rinkinį „Trumpametražiai“.

Prancūzų rašytojo Michelio Houellebecq`o romanas „Kovos lauko išplėtimas“ yra debiutinis šio autoriaus kūrinys, pasirodęs 1994 m. Lietuvių kalba dabar prieinamas jau ne vienas rašytojo romanas, daugelyje jų plėtojamos pirmajame kūrinyje suformuluotos ir spręstos temos. Suprasti beveik visos M. Houellebecq`o kūrybos neįmanoma, neatsivertus pirmosios šio autoriaus knygos. Ji parašyta sekant prancūzų egzistencialistų XX a. antrosios pusės filosofinę tradiciją, kurios pagrindinė sprendžiama problema – žmogaus būsenos ir mąstymas absurdo akivaizdoje.

Skaitant „Kovos lauko išplėtimą“, neapleidžia mintis, kad šis kūrinys parašytas galvojant apie Alberto Camus romaną „Svetimas“ – tokį įspūdį susikurti padeda personažų charakteris ir elgsena. Kaip ir „Svetimo“, taip ir „Kovos lauko išplėtimo“ veikėjai išgyvena apatiją ir depresyvias būsenas arba hipertrofuotą geismą, kai susiduria su socialine tikrove. Bet dar dažniau sąmoningai vengia sąlyčio su ja, nes nejaučia jokio, ne tik seksualinio, bet ir kitokio smalsumo ar paprastos aistros gyventi vedami noro bendrauti su žmonėmis, palaikyti draugiškus ryšius su kolegomis ir tiesiog turėti valios atlikti socialinius vaidmenis.

„Kovos lauko išplėtimo“ pagrindinis herojus Rafaelis Tiseranas jau kelerius metus negyvena seksualinio gyvenimo – yra aseksualus. Iš pažiūros atrodo, kad žmogui nieko nestinga, jis turi visus vidutinio prancūzo gyvenimo požymius: gyvenamąjį būstą, darbą, daiktus. Tačiau visam tam akivaizdžiai stinga vieno pagrindinio atributo, kuris turbūt yra svarbiausias – prasmės.

Nuo A. Camus „Svetimo“, kuriame Merso yra visiškai apatiškas, „Kovos lauko išplėtimą“ skiria tai, kad pasakotojas mąsto ironiškai – su viskuo išlaiko distanciją, į nieką neįsitraukia visu savimi. Pagrindinis veikėjas mylėti negeba, tačiau labai nori; pasakotojas į savo seksualumą žiūri kaip į pareigą, kurią iš bėdos galima atlikti. Darbas pasakotojui yra pagrindinis būdas pareikšti juoką pro ašaras keliančią kritiką – jam visiškai nesvarbu, kokie jo darbo rezultatai, koks visos tos informatiko veiklos tikslas.

Tuose puslapiuose, kur pasakotojas pašiepia kolegas ir savo darbo vietą, liejasi korporacinio gyvenimo kritika – žmogus čia yra tik funkcija. Ir baisu, bet kartu juokinga. Ne tai, kad žmogaus, darbuotojo, pastangos nieko iš esmės nekeičia, bet tai, kad visa verslo ir informacijos mašina yra beprasmė. Niekas nežino, kaip ji prasidėjo, kieno konkrečiai ji sukurta ir koks jos tikslas. „Kovos lauko išplėtimo“ pasakotojas seniai išsioperavo mąstymą apie tikslus. Vis dėlto į darbą jis eina dėl labai banalios priežasties – kad išgyventų už atlyginimą, kurį jam moka.

„Kovos lauko išplėtimą“ dažnas kritikas vadina romanu apie individualizmą. Iš tiesų atrodo, kad dėl pasakotojo ir veikėjo nesėkmių kaltas ne jų unikalumas, lydimas bejausmiškumo, o tiesiog vidinė izoliacija – pasakotojas liguistai pats save mato iš atstumo, tarytum būtų ne visai tikras, tarsi aparatinės įrangos, kuri reiškia pasaulį, detalė, o Rafaelis Tiseranas juokingas būtent todėl, kad negeba pažvelgti į save iš šalies.

Klasikinėje Vakarų kultūroje ir mąstyme individualizmas paprastai siejamas ne su autistiška saviizoliacija, o su gebėjimu, neprarandant savo unikalumo, megzti santykius su aplinkiniais. Dažnai toks veiksmas reiškia bendrą kūrybą, kuri dažniausiai yra susijusi su vienaip ar kitaip išreiškiamu pritarimu liberaliajai ideologijai. „Kovos lauko išplėtimas“ yra romanas, sukurtas pagal geriausias ideologinio mąstymo dekonstravimo tradicijas, kurios ir prasidėjo bei plito pirmiausiai Prancūzijoje.

Kai individas neturi socialinių ryšių, kai niekaip savęs nesieja su aplinka, iškyla Niekio būsenos, reiškiančios tai, kad už visų socialinių ir net individualių veiksmų slypi tiesiog tuštuma, už meilės nėra žmonių, už darbo nėra nei priežasties, nei tikslo. Tuomet nuslopinta ar perdėta aistra tampa nevaldoma ir griaunanti, nes patiriamas žmogiškumo stygius, visa virsta daiktiškąja tikrove. Aplinkiniai kovose dėl darbo vietos ir sekso objekto traktuojami kaip tie, kuriais galima lengvai manipuliuoti, šio veiksmo nesiejant su jokiomis vertybėmis. Veriasi vienintelė įmanoma ideologinė nuostata – vartoti.

Kas skiria M. Houellebecq`ą nuo A. Camus? Atsakymas į šį klausimą slypi XX a. septintojo dešimtmečio pabaigos–aštuntojo dešimtmečio pradžios įvykiuose Vakarų pasaulyje. Vienintelis skiriamasis bruožas – mūsų amžininkas rašė jau po seksualinės revoliucijos, kuri buvo dėsninga pasaulinių karų pasekmė.

 

Lietuvių poetės Indrės Valantinaitės eilėraščių rinkinys „Trumpametražiai“ gvildena panašias problemas, kaip ir prancūzų rašytojo romanas. Eilėraščių kalbos fragmentiškumas, lakoniškumas iškart kuria asociaciją su kino kadrais – veiksmas greitas, pagaulus, tačiau neįsitraukiama į prozą primenantį pasakojimą. Daug kas lieka potekstėse, kurios kartais priverčia stabtelti, tačiau ne užsibūti.

Prieš maždaug penkerius metus lietuvių žargoninėje kalboje radosi nauja sangrąžinė žodžio „skaityti“ forma – „susiskaitė“. I. Valantinaitės rinkinys „Trumpametražiai“ būtent „susiskaito“. Tai įvyksta tuomet, kai net knygų skaitymas tapo vartojamąja veikla. Dar prieš daugiau nei dešimtmetį kai kurie filosofai pastebėjo, kad Lietuvoje, kaip ir daugelyje Vakarų valstybių, retėja lėtojo skaitymo propaguotojų. Knygą svarbu „praryti“ kuo greičiau ir pernelyg daug nemąstant apie tai, kas perskaityta. Svarbu, kad liktų teigiama emocija, reikia vengti gilesnių konfliktų ir dramų – viskas turi teikti malonumą. I. Valantinaitės knyga „Trumpametražiai“ pasirodė būtent tokiame kontekste ir, regis, surado savo vietą vartojimo kultūroje.

Visgi vienas knygos bruožas verčia stabtelti – tai daikto reikšmė šiuolaikinio žmogaus gyvenime. I. Valantinaitės eilėraščių daiktai yra lyg iš antikvariato, patys turi savaiminę vertę ir kuria grožį. Paradoksas, kad tam grožiui jau visiškai nereikia žmogaus su vertinimais ir sprendimais bei apsisprendimais. I. Valantinaitės eilėraščių subjektas nieko nesprendžia ir neapsisprendžia, jis tik plaukia šalia detalių, kurios, kaip ir patys eilėraščiai, mainosi greitai ir beveik nepastebimai.

Eilėraščių rinkinys „Trumpametražiai“ savo stilistika, aksiologiniais požymiais labai artimas hipsterių subkultūrai. Jai būdingas išgyvenimų tankumas, lengva ironija ir greitas vartojimas. Be to, hipsteriai mėgsta tai, kas senamadiška. Visuomenėje, kuri dėl socialinių tinklų prarado atmintį, sena skrybėlaitė ar dekoratyvi dėžutė pavaduoja nesamą atmintį. Šie praeities atributai yra tiesiog buvusių laikų „citatos“ kasdienybėje, visiškai nesiejant jų su aktualiąja tikrove. Tokie daiktai – savitiksliai.

Kaip ir minėtame prancūzų autoriaus romane, I. Valantinaitės knygoje „Trumpametražiai“ prasmė išnyksta kažkur tarp eilučių. Kaip pastebi knygą pristatantis poetas Kęstutis Navakas, autorė neužsižaidžia su lėlėmis barbėmis, tačiau tiesa ta, kad hipsteriški žaidimai su tikrove yra tiesiog žaidimas su užaugusiomis barbėmis.

„Trumpametražiai“, kaip reta kita knyga, atveria naują stilistiką lietuvių poezijoje – tai gyvenimo būdo poezija, toks savotiškas madų žurnalas, kuriame nestinga gražių paveikslėlių. Jei klaustume, kokia to žaidimo prasmė, tektų pasakyti, kad nei už daiktų, nei už žmonių nieko, išskyrus trumpalaikes būsenas, kurios galėtų būti būdingos ir labiau išsivysčiusiems gyvūnams, knygoje nėra.

Visą hipsteriškąją ideologiją knygoje ženklina kai kurie norai, kurių tikslais pavadinti neįmanoma. Pavyzdžiui, žaidžiama su skaitytojo noru patekti į Niujorką. Autorė rašo ne tam, kad perteiktų Niujorko patirtis, o tik tam, kad skaitytoją paskatintų geisti ten nuvykti. Šiuo požiūriu, „Trumpametražiai“ yra lyg holivudinis filmas ar televizijos reklama, kuriai būdinga „geismų mašinos“ funkcija. Tekstai, kaip ir juose kuriami vaizdai, skaitytojo sąmonėje turi kurti geismą patirti, bet ne mąstyti apie tai, ką patyrė. Vienintelė šio potyrio sąlyga ir tikslas – grožis, vardan malonumo.

Nepaisant visko, kas pasakyta, ir netapatinant autorės su  eilėraščių subjektais, reikia pastebėti, kad I. Valantinaitės knyga yra drąsi ir neįprasta lietuvių literatūroje. „Trumpametražiai“ yra ne dangstymasis pozomis ir manieromis, o tvirtas ir aiškus ėjimas, nusistačius jo taisykles ir pagal jas užtikrintai žaidžiant iki paskutiniojo eilėraščio.

 

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“

2017 10 02

http://www.lrt.lt/naujienos/kalba_vilnius/32/188053#.WdIKo3Dza7U.facebook

 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*