Rss Facebook
2017
Spalis
22
Naujienos
2017 Spalis
            1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31          

Pokyčiams moterų literatūroje įtakos turi ir D. Trumpas  0

2017-09-14
 Unsplash.com nuotr.

Šiuo metu literatūroje vėl girdimas feministiškas balsas – į valdžią atėjus Donaldui Trumpui ir vis daugiau žinant apie elgesį su moterimis islamo kultūroje, atsiranda poreikis kalbėti apie savo teises. Taip LRT RADIJUI sako humanitarinių mokslų daktarė Eglė Kačkutė. Anot jos, įdomiausias reiškinys lietuvių literatūroje šiuo metu – migracijos proceso apmąstymai: „Nežinau, kodėl, bet moterys apie tai rašo daugiau ir geriau, nei vyrai.“

– Kai kalbama apie vyrų ir moterų literatūrą, daugelis sako, kad toks skirstymas neturi didelės prasmės, nes yra gera ir bloga literatūra. Koks jūsų požiūris? Kas yra moterų literatūra ir kodėl ją reikia tyrinėti?

– Literatūros skirstymas į gerą ir blogą man atrodo probleminis. Manau, kad yra kur kas daugiau, nei gera ir bloga literatūra. Yra daug gerumo ir blogumo kriterijų. Stengiuosi per daug nesivelti į ginčus dėl blogumo ar gerumo ir tyrinėti tai, kas man įdomu, kas kažką pasako, atveria.

Moterų literatūra yra visa tai, ką parašė moterys. Tai literatūros supratimas, kuris remiasi nuostata, kad vyrai ir moterys visose sociokultūrinėse veiklose dalyvauja šiek tiek kitaip. Taigi ir literatūroje, meninėje kūryboje.

Iš tiesų, šis terminas sietinas su antrąja feminizmo banga, jis atsirado septintajame dešimtmetyje. Tai jau įsitvirtino Vakarų literatūros tyrinėjimuose ir yra susijęs su tuo, kad tuo metu moterys bandė išsivaduoti iš patriarchalinės visuomenės tvarkos, mėgino ją pakeisti. Moterys pradėjo kurti tokią literatūrą, kuri demaskuoja patriarchalinę visuomenės struktūrą, kritikuoja ją. Tarsi kalbama apie moterų jauseną tokioje visuomeninėje struktūroje.

– Yra ir siauresnis terminas – moteriškas rašymas, kuris nurodo ne temas ar autorystę, bet estetinius raiškos dalykus. Kas tas moteriškas rašymas?

– Tai konkreti srovė, kurią sukūrė trys prancūzų rašytojos ir filosofės – Julia Kristeva, Helene Cixous ir Luce Irigaray. Jos teoriškai pagrindė šį rašymą. Tai manymas, kad patriarchalinis pasaulio suvokimas yra įrašytas kalboje.

Todėl, norint pakeisti patriarchalinę santvarką, reikia pradėti nuo kalbos. Taip pat ir meninės, poetinės kalbos. Tai eksperimentinis rašymas, kuris nebepaiso griežtos struktūros ir remiasi psichofiziniais impulsais, ritmika.

Nebūtinai yra griežtai struktūruoti sakiniai, forma, kūrinio struktūra. Teoriškai tai grindžiama tuo, kad moterų psichofizika yra cikliška, jos arčiau vandens, o tai turėtų atsispindėti ir poetinėje kalboje.

Šiuo metu vėl girdimas feministinis ir eksperimentinis moterų balsas. Manau, kad į valdžią atėjus D. Trumpui, kylant islamizmui, žinant, kaip toje kultūroje elgiamasi su moterimis, nenuostabu, kad atsirado poreikis kalbėti apie tai, kad iškilo grėsmė moterų laisvei į savo kūną.

Kalbant apie tai, kas įdomaus vyksta rašyme, paminėsiu, kad prieš metus su kolege organizavome tarptautinę šiuolaikinės prancūzų moterų literatūros konferenciją Londone. Konstatavome, kad moterų literatūroje vis dar laužomos konvencijos ir žiūrima, kaip galima išlaisvinti žodį, ką galima sakyti, kas anksčiau buvo neleistina.

Pavyzdžiui, bet kokie kūniškumo aprašymai yra labai svarbi moterų literatūros tema. Buvo etapas, kai moterys kalbėjo apie malonų seksą, malonumą. Dabar tai tarsi vėl apsisuko ir kalbama apie smurtą, tikimasi, kad bus klausiama jų sutikimo dėl sekso ir pan.

Dabar yra daug kūrinių, kurie kartais nelengvai, netgi labai sunkiai skaitomi. Atsirado daug maišytų žanrų, daug transnacionalizmo, klajokliškos estetikos. Moterys labai mėgsta maišyti įvairius žanrus.

– Kaip šiame kontekste atrodo lietuvių autorių kūryba? Ar koreliuojame su Europos kontekstu?

– Manau, kad šiuo metu lietuvių literatūroje įdomiausias reiškinys – migracijos proceso apmąstymai. Nežinau, kodėl, bet moterys apie tai rašo daugiau ir geriau, nei vyrai. Kalbant apie koreliaciją, aš pati tyrinėju motinystės reprezentacijas literatūroje. Įdomu, kad šiuo požiūriu lietuvių literatūra visai nekoreliuoja su tarptautine.

Tarptautinėje erdvėje šiuo metu aktualiausios motinystės ambivalentiškumo artikuliacijos. Lietuvoje tai tarsi neegzistuoja. Mūsų šalyje yra kitas įdomus reiškinys, tai esencialistiškos motinystės deklaravimas.

Tai mėgavimasis motinišku kūnu ir gyvybės kūrimo galia. Apie tai rašiusi Vilija Pilipauskaitė-Butkienė, šiek tiek ir Jurga Jasponytė. Įdomu, kad turime ir pirmąjį lesbietiškos motinystės liudijimą Giedrės Kazlauskaitės poezijoje.

Motinystė lietuvių sąmonėje siejama su pozityvumu. Manau, kad tai susiję su socialinėmis, istorinėmis aplinkybėmis. Sovietiniais laikais motinystę buvo sunku išgyventi, labai anksti savo vaikus reikėjo palikti nežinia kur ir grįžti į darbą, jiems nebuvo laiko. Dabar, kai galima leisti daugiau laiko su vaikais, apie tai kalbama džiugiai.

 

Rimantas Kmita,

LRT RADIJO laida „Literatūros akiračiai“,

 2017 09 12

http://www.lrt.lt/naujienos/kalba_vilnius/32/185115/pokyciams_moteru_literaturoje_itakos_turi_ir_d_trumpas


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*