Rss Facebook
2017
Rugpjūtis
18
Naujienos
2017 Rugpjūtis
  1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31      

Ir būdamas kunigas, Maironis žavėjosi moterimis  0

2017-08-09
Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

Maironis buvo labai gražus ir protingas jaunuolis, turėjęs ryškių lyderio savybių, pasireiškusių, tad be jokios abejonės, moterys į jį žiūrėjo, LRT KLASIKAI sako knygos „Maironis: laiškai. Atsiminimai“ sudarytojas Eugenijus Žmuida. „Maironis buvo tikras vyras, neabejingas moterų grožiui ir ne vieną iš jų įsimylėjęs. [...] bet pareigos jausmas, ištikimybė duotai priesaikai [...] neleido jam peržengti tam tikrų ribų“, – pabrėžia literatūrologas.

– Jūsų 800 psl. sudarytoje knygoje yra pateikiami visi dabar prieinami Maironio rašyti ir jam skirti laiškai, jį pažinojusių žmonių prisiminimai. Kodėl reikėjo tokio didžiulio leidinio?

– Tik atrodo, kad tai didžiulis leidinys. Iš tikrųjų jis turėtų būti daug didesnis, kitaip tariant, jo turėtų būti keli tomai, nes Maironio laiškų ir laiškų jam išlikę labai mažai, beveik visi atsitiktiniai, t. y. sunku atsekti epistoliarinį dialogą, kad rastume susirašinėjome fragmentų, laiškų ir atsakymų, besitęsiančių kurį laiką. Tokių epizodų beveik nėra.

Laiškai buvo rašomi kone kiekvieną dieną. Žmonės nuolatos rašydavo po kelis laiškus keliems adresatams. Tada tai buvo pagrindinė komunikavimo priemonė. XIX a., kaip ir XX a. pr., neatsitiktinai laikomas laiškų amžiumi. Mūsų istorija labai komplikuota, keitėsi santvarkos, vyko karai, gaisrai, tad laiškai, atsiminimai buvo tiesiog naikinami, slepiami.

– Pats Maironis nerašė dienoraščio, atsiminimų, nėra ir platesnės jo autobiografijos, tad laiškai yra tarsi kasdienybės dokumentas, leidžiantis į Maironį pažvelgti kaip į paprastą žmogų?

– Taip, tai vienas svarbiausių knygos motyvų – iš laiškų ir atsiminimų pažinti žmogų. Deja, tenka šiek tiek apgailestauti – laiškų išlikę tik iš XX a. Dar pora laiškelių siekia XIX a., kai Maironis turėjo daug planų ir svajonių, daug draugų, galbūt draugių, su kuriais ir kuriomis nuolatos susirašinėjo. Vienas XIX a. rašytas laiškas, skirtas Onai Malakauskaitei-Edelienei ir išsiskiriantis galantišku stiliumi, mums ir parodo, kokie laiškai buvo rašomi.

Vėliau, jau XX a., laiškai sutrumpėja, o nepriklausomybės laikotarpiu Kaune atsiranda ir telefonas, ten gyvena visi kultūros žmonės, tad susitinka ir bendrauja tiesiogiai. Taigi poreikis rašyti laiškus pamažu atkrenta ir lieka tik atvirukai, sveikinimai įvairiomis progomis.

– Net 16 laiškų yra susirašinėjimai su Adomu Jakštu. Kokios temos dažniausiai nagrinėjamos?

– A. Dambrauskas-Jakštas, kaip ir Maironis, buvo atgimimo laikų žmogus, kovotojas už lietuviškos spaudos atgavimą, kunigas, Maironio bendražygis. Jų susirašinėjime dominuoja kultūrinės temos, bažnytiniai klausimai.

Apie šiuos laiškus, kurių išlikę daugiausia, taip pat galima papasakoti trumpą simbolišką istoriją. Laiškai išliko vien todėl, kad Juozas Keliuotis, viena šviesiausių tarpukario asmenybių, „Naujosios Romuvos“ įkūrėjas ir redaktorius, po Maironio mirties ėmė juos spausdinti, skelbti savo žurnale. Tie paskelbti laiškai ten ir išliko.

– Laiškuose A. Jakštui minimas kalbininkas kunigas Kazimieras Jaunius. Jis buvo įdomi asmenybė, truputį Maironio net kritikuojamas. Kaip pats Maironis sakė, jam gulėjo ant širdies pati filologija, o ne tiek Lietuvos reikalai. Ką galima plačiau pasakyti apie K. Jaunių?

– K. Jaunius iš tikrųjų buvo žmogus genijus (Maironis nevengė šito epiteto), apdovanotas nepaprastais talentais, savotiškai praaugęs savo laiką. K. Jauniui rūpėjo aukštesnė pakopa – mokslas. Nėra abejonės, kad jis galėjo tapti pasaulinio garso kalbininku, tačiau savo metu nebuvo suprastas kaip išskirtinis žmogus, genijus, kuriam turėtų būti sudarytos normalios sąlygos. Jis visą laiką skurdo, nevykdė pareigų tiesioginių.

Jis buvo kunigas, kurį laiką dėstė Kauno kunigų seminarijoje, bet buvo atleistas kaip nedisciplinuotas ir nepareigingas kunigas. Maironio dėka jam atsirado vieta Peterburgo dvasinėje akademijoje, bet ten jį persekiojo tos pačios bėdos. Be to, prisidėjo sveikatos problemos. K. Jauniaus likimas iš tikrųjų yra liūdnas. Maironis jo prašė nedaug – parašyti bent lietuvių kalbos vadovėlį. K. Jaunius, Maironio įkvėptas, lengvai prižadėdavo, bet, kaip rašo Maironis, savo pažadų netesėdavo.

Kazimieras Būga, kuris buvo jaunesnis ir kuriam K. Jaunius buvo didžiulis pavyzdys, tiesiog surinkdavo suglamžytus K. Jauniaus paskaitų lapus. K. Jaunius dažniausiai paskaitas pasirašydavo vienam kartui, žinodamas, kad tai tik eskizai būsimų minčių, būsimų projektų, o paskui suglamžydavo ir numesdavo į kampą. K. Būga viską surinkdavo kaip vertingus dalykus ir galbūt ne vieną yra panaudojęs savo hipotezėms ir teorijoms.

– Apie literatūrą Maironis kalbėjo su Liudu Giras. L. Gira tuo metu leido pirmąjį literatūros žurnalą „Vaivorykštė“. Kokie jų buvo pašnekesiai? Tikriausiai apie literatūrą?

– Taip, L. Gira jau priklauso Maironio mokinių kartai, ieškojusiai būdų, kaip ištrūkti iš Maironio orbitos. Tai iš tikrųjų buvo nelengvas uždavinys. Yra garsaus amerikiečių kritiko Haroldo Bloomo knyga „Įtakos baimė“, kurioje kalbama apie tai, kad tautoje atsiradęs didelis kūrėjas, menininkas, genijus, toks kaip Maironis, sukuria apie save tokį įtikinamą lauką, kad iš jo labai sunku ištrūkti naujiems talentams.

Taigi L. Gira bandė ieškoti naujų būdų ir pasuko į folklorą. Tai buvo irgi nauja folkloro stilizacija, naujas kelias. Kartu tuo metu subrendo mintys kurti literatūrinį žurnalą, burti jaunimą, tačiau L. Gira Maironį tebematė kaip lietuvių poezijos vėliavnešį ir jį kvietė bendradarbiauti „Vaivorykštėje“, kurios pasirodė tik du numeriai, nes prasidėjo karas ir Vilnių teko palikti.

– Užsiminėte apie O. Malakauskaitė-Edelienę. Ar Maironis, rašydamas šiai ir kitoms moterims, buvo šiek tiek kitoks nei bendraudamas su L. Gira, Jakštu, kitais?

– Maironis buvo labai gražus jaunuolis, aukštas protingas, turėjęs ryškių lyderio savybių, pasireiškusių ir gyvenime. Be jokios abejonės, jaunos ir gražios moterys į jį žiūrėjo. Maironis buvo tikras vyras, neabejingas moterų grožiui ir ne vieną iš jų įsimylėjęs. Kai jis dar mokėsi gimnazijoje, netgi buvo planuojamos jo vedybos – dar gimnazistą jį jau buvo nusižiūrėję Raseinių dvarininkai Dambravičiai, visiškai nepaisę jo žemesnės kilmės ir matę didelę asmenybę.

Maironiui tapus kunigu, jo širdis, žinoma, nepasikeitė, bet pareigos jausmas, ištikimybė duotai priesaikai, suvokimas, kad į jį dažnai nukreiptos visos Lietuvos akys, neleido jam peržengti tam tikrų ribų, nors susižavėjimo moterimis jis visiškai neslėpė. Žinome tą garsų jo 1920 m. „Pavasario garsų“ leidimą, kur įdėti jo mūzų portretai. Knyga su tokiomis iliustracijomis kėlė nemažą triukšmą ir iki šiol tebediskutuojama – reikėjo taip Maironiui elgtis ar ne.

Žinoma, spekuliacijų būta įvairių, daug apkalbų, juolab kad Maironis mėgo savo prabangiuose namuose Kaune pobūvius su moterimis. O. Malakauskaitė-Edelienė jau tada buvo ištekėjusi moteris. Tai buvo Raseinių aplinkos kilmingi žmonės, su kuriais bendrauta lenkų kalba. Tas laiškas rašytas lenkų kalba, o galantiškas tonas, šmaikštavimas rodo, kad Maironis šiai moteriai jautė tikrai nemažą simpatiją, bet kartu jų šeimai linkėjo sėkmės ir laimės.

– Ar iš tiesų prieš susituokdamas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis atliko išpažintį Maironiui?

– M. K. Čiurlionio sesuo Jadvyga Čiurlionytė paliko pasakojimą apie savo brolį, prieš vedybas jokiu būdu nenorėjusį eiti viso gyvenimo išpažinties. Jam tai atrodė žeminanti procedūra, tačiau Maironis sugebėjo išpažintį išgauti, M. K. Čiurlioniui pačiam nesuvokiant, kad jis ją atlieka.

Šis puikus pasakojimas leidžia spėti, kad taip iš tikrųjų galėjo būti, nors M. K. Čiurlionio sesuo  rašo, kad jie tada dar nesuprato, jog Maironis ir kunigas Maciulevičius Peterburge yra tas pats asmuo. Tai vienas įdomiausių atsiminimų.

– Dauguma jaunų klierikų iš pradžių nusivildavo Maironiu, nes tikėdavosi išvysti romantišką dainių, o pamatydavo pedantišką lektorių, reiklų egzaminuotoją. Ar vėliau keitėsi jų nuomonė, ar Maironis iš tikrųjų turėjo dvi puses?

– Jaunų klierikų lūkesčiai visiškai suprantami, nes Maironis, kaip kunigas ir poetas, buvo sektinas pavyzdys, tad jie tikėjosi bendravimo su dieviškomis poezijos aukštybėmis. Bet seminarijoje Maironis buvo visai ne poetas, o administratorius – gana reiklus ir kietas. Taigi pradinis nusivylimas suvokiamas ir suprantamas.

Dažniausiai Maironis vėliau keisdavosi ir jaunuoliai, pabuvę kartu ilgiau, pabrendę, suvokdavo, kad seminarijoje jis ir negalėjo būti kitoks. Gamtoje jis atsiverdavo – ten jį visi matydavo jau kaip poetą, susigraudinantį skambant dainai, ypač dainai pagal jo žodžius. Į gamtą išeiti jis labai mėgo kartu su savo klierikais. Maironis derino daugelį dalykų ir gabumų. Vienas iš atsiminimų rašytojų yra pastebėjęs, kad Maironį galima pavadinti aukso vidurio žmogumi.

 

Lina Smolskienė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“,

LRT.lt, 2017 08 08

http://www.lrt.lt/naujienos/kalba_vilnius/32/181657/ir_budamas_kunigas_maironis_zavejosi_moterimis


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*