Rss Facebook
2017
Gruodis
14
Naujienos
2017 Gruodis
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Besikeičiančios motinystės išraiškos naujausioje lietuvių moterų poezijoje 0

2017-10-16
Eglė Kačkutė. Asmeninio archyvo nuotr.

Motinystė nėra dažnai eksploatuojama tema lietuvių moterų kūryboje. Tai nestebina, nes ir tarptautinėje erdvėje motinų balsai ėmė stipriau ir nuosekliau skambėti tik prieš trisdešimt metų.

Be to, lietuvių literatūros tradicija yra smarkiai paveikta privalomo socialinio realizmo, kuris ilgus dešimtmečius buvo persmelkęs rašymo stilių ir turinį. Nebereikia nė pridurti, kad intymios motinystės patirtys neįėjo į sovietinio režimo eskaluojamų temų sąrašą. Ji, regisi, nelabai telpa ir į elitinės, filosofiškai egzistencinės poezijos, kuri šiuolaikinėje Lietuvoje yra laikoma gera, repertuarą.

Todėl, dvi debiutinės poezijos rinktinės, Jurgitos Jasponytės Šaltupė (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013) ir Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės Kvėpuoju (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014), kurių autorės abi gimusios 1981 metais, patraukė mano dėmesį. Nors motinystė nėra pagrindinė šių knygų tema, ji iškyla kaip jose kuriamų poetinių personų asmeninės brandos kulminacija. Abiejose autobiografinėse knygose konstruojamos jaunų moterų raidos trajektorijos nuo vaikystės, per paauglystę, ankstyvąsias meilės ir seksualines patirtis. Aukščiausią laimės tašką jos pasiekia susitikus svajonių princą, gyvenimo vyrą, vadinamą „tu“ (Jasponytė) arba „mano karaliau“ (Pilipauskaitė-Butkienė). Abi knygos baigiasi sublimuojančia, transformuojančia, viską atperkančia poetinių personų motinyste. Tapusios motinomis, jos iš tiesų tampa moterimis.

Jasponytės poezija remiasi mitologija ir lietuvių pagoniškąja tradicija, folkloru. Motinos figūra jos poezijoje iškyla kaip inertiška, instinktų valdoma gyvenimo nešėja.

ir gimti

susiruošia naujas vaikas

laikas

keistis

susikaupia

staiga

prakiūra lietumi

arba

kai

vaikas priglaudžia galvą

ir klausos plakimo

nes mano ranka pasitiki

ir taip moko mane pasikliauti

gyvenimą plukdančia gysla.

Šiose eilėse vaizduojama motina yra didesnės sistemos dalis, iškilmingai ir palaimingai pildanti jai numatytą likimą.

Pilipauskaitės-Butkienės rinktinė prasideda eilėraščiu pavadintu „Moters siela“, kurio trečias posmas skamba taip:

moters siela –

ji laukia

kai suglostai vaikus

vyrui padedi eiti į kovą

į lovą

kai gydai migdai

kai prausi ir prausiesi

kelies

kai eini pasivaikščiot

dainuoji

ar lūpas dažai

kai storėji lieknieji meldies

moters siela –

talpi ir kantri kaip pasaulis

Diskursyvinė skirtis tarp moters sielos ir viso, ko patriarchalinė visuomenė iš jos tikisi, reiškia, kad moteris ir jos siela nebūtinai tapatūs dalykai, tačiau vaizduojamoji moteris noriai imasi nešti visą tradicinio moteriškumo naštą, nepaleisdama nė kampelio.

Žmogui, įpratusiam dirbti su šiuolaikiniais moterų tekstais, parašytais anglų ir prancūzų kalbomis, bei tyrinėti motinystės reprezentacijas tuose tekstuose bei kultūriniuose jų kontekstuose, tokia moteriško charakterio raidos trajektorija ir moterystės bei motinystės išraiškos stebina. Mėginau ieškoti ironijos ženklų, tačiau jų nerandu. Prisipažinsiu, neatsimenu pastarųjų dviejų dešimtmečių moterų teksto jokia kalba (žinoma, skaitau tik angliškai ir prancūziškai bei vertimus į tas ir lietuvių kalbas), kuriame moters subjektyvumas priklausytų nuo padėjimo vyrui eiti į lovą, ar, juo labiau kovą, kuri, šiame kontekste, manau, reiškia darbą, kūrybinę veiklą. Mano dažniausiai skaitomuose tekstuose vaizduojamos moterys veikiau rūpinasi, kaip pačioms nueiti ir į lovą, ir į kovą, o vaikai tampa veikiau sunkinančia aplinkybe.

Kalbat apie motinystę, daugiausia moterų tekstų šia tema išreiškia nors nedidelį ambivalentiškumą ir konfliktą tarp motinos subjektyvumo ir iki galo neįmanomų patenkinti kūdikio poreikių. Juose dažnai pasakojama apie derybas tarp nepriklausomos moters ir naujai besikuriančio jos kaip motinos tapatumo, kuris privalo inkorporuoti naują esybę. Juose minimas ir senojo aš ilgesys, savotiškas gedulas jį praradus. Tai jokiu būdu nereiškia, kad motinystės aprašymuose, kuriuos tenka skaityti ir su kuriais lengviau identifikuojuosi, nėra vietos nenusakomai stipriam meilės jausmui, fiziniam malonumui ir skausmui arba kad juose nekalbama apie motinystės partnerių svarbą.

Tokius radikalius tos pačios, be galo universalios patirties vaizdavimo skirtumus „vakarų“ ir lietuvių literatūroje lemia istoriniai, socialiniai ir kultūriniai kontekstai, kurie formuoja kolektyvinę sąmonę. Gerai žinoma, kad sovietinės moterys, taip pat ir lietuvės, t.y. Jasponytės ir Pilypauskaitės-Butkienės motinos, neturėjo galimybės išgyventi tradicinio moteriškumo ar motinystės. Jos negalėjo rinktis gimus vaikams likti namie ir jais rūpintis, ar eiti dirbti. Jos privalėjo eiti į darbą, priklausomai nuo laikotarpio, po dviejų savaičių arba dviejų mėnesių po vaiko gimimo. Turint minty, kad kūdikių ir vaikų priežiūros įstaigos Sovietų Sąjungoje buvo išskirtinai blogos, daugelio motinų gyvenimas sovietijoje buvo sunkus, kartais nepakeliamas. (1) Griuvus sovietų imperijai ir 1990 metais atkūrus nepriklausomą Lietuvos Respubliką, kelios vyriausybės keitė motinystės atostogų įstatymą ir jau daug metų lietuvės mėgaujasi kone ilgiausiomis apmokamomis motinystės atostogomis Europoje.

Šiame kontekste, poetinės Jasponytės ir Pilypauskaitės-Butkienės motinytės išraiškos atspindi posovietinį tradicinio moteriškumo ir motinystės troškimą. Tačiau kur kas svarbiau yra tai, kad jos atspindi poreikį simboliškai įtvirtinti įkūnytą motinystės ryšį bei jį įtvirtinti kalboje, aštunto dešimtmečio prancūzų rašytojos Marie Cardinal žodžiais tariant, rasti „les mots pour le dire“ („žodžius tai išreikšti“). (2) Abi poetės yra aktyvios judėjimo už teisę gimdyti namuose dalyvės. Nors man tokios motinystės konceptualizacijos atrodo probleminės, suprantu būtinybę lietuvių literatūros kontekste atkovoti moterų kūnams tiesę į malonumus, taip pat ir įkūnytos motinystės malonumus. (3) Šis poslinkis atrodo dar svarbesnis prisiminus, kad ankstesnių lietuvių literatūros moterų kartų kūryboje motinystė patiriama ir vaizduojama kaip nelaimė, nerimą ir baimę kelianti patirtis, kalbama apie pogimdyvinę depresiją ir kitus motinystės vargus. (4)

Kitoje spektro pusėje, tačiau neatsiejama to paties kultūrinio reiškinio dalis, yra Giedrės Kazlauskaitės poetinė kūryba. Gimusi 1980 metais ir priešingai nei abi anksčiau aptartos poetės, Kazlauskaitė yra tvirtai Lietuvos literatūros lauke įsitvirtinusi figūra. Ji penkių knygų, trijų poezijos rinkinių autorė, daugelio svarbių literatūros premijų laureatė. Kazlauskaitė yra ir vieno pagrindinių kultūros leidinių Šiaurės Atėnai redaktorė, atvirai homoseksuali, su ilgalaike partnere auginanti dukterį. Jos poetinis pasaulis nuo konfesinio pobūdžio anksčiau aptartųjų rinkinių skiriasi intelektualumu ir erudicija. Pirmoje jos poezijos knygoje Heterų dainos, be kitų dalykų, kalbama apie seksualinės jos pakraipos ir motinystės troškimo konfliktą bei kaltės jausmą transgresyviai apsisprendus tapti motina heteronormatyvioje Lietuvos visuomenėje. (5)

Į poezijos rinkinį Meninos, išleistą tais pačiais metais ir tos pačios leidyklos kaip Pilipauskaitės-Butkienės debiutinė knyga, yra įtrauktas labai svarbus eilėraštis pavadinimu Silentium. Jį galima laikyti literatūriniu Kazlauskaitės „coming-out“. Tai naratyvinis eilėraštis, pasakojantis apie pasakotojos dukters vėlavimą kalbėti ir tai, kaip jis susijęs su mergaitės motinų homoseksualumo slėpimu. Štai taip skamba esminė eilėraščio eilutė:

Tačiau buvo aišku – ji nekalba,

kad nepapasakotų kam nors ko nereikia,

ir kad mes išgyventume.

Nerimas dėl netradicinės šeimos sandaros iškilimo į viešumą išreiškiamas agresyvaus sarginio šuns, kuris „daug kam [...] gali perkąsti gerkles“ įvaizdžiu. Tačiau tai, kad eilėraštis išspausdintas ir kad dažnai skamba viešų skaitymų metu, reiškia, kad jis atlieka svarbią performatyvią funkciją. Nors Kazlauskaitės poezijoje taip pat yra motinystės malonumo išraiškų, ypač paskutinėje rinktinėje, Singerstraum, jos motinystės reprezentacija veikiau sudaro kontrastą moteriškumo brandą reiškiančiam, idealizuotam, katarsį suteikiančiam motinystės vaizdavimui anksčiau aptartuose Jasponytės and Pilipauskaitės-Butkienės rikiniuose.

Poetiniai motinystės liudijimai naujausioje moterų poezijoje leidžia daryti išvadą, kad šiuolaikinėje Lietuvoje vyrauja neo-tradicionalistinės lyčių santykių, moteriškumo ir motinystės sampratos. Tačiau jos taip pat byloja ir apie savitą, autentišką Lietuvos moterų tapatumų apsvarstymą ir įtvirtinimą kalboje bei literatūrinėje vaizduotėje.

________________

(1) Geriausia iki šiol parašyta knyga šia tema yra Dalios Marcinkevičienės (Leinartės) Prijaukintos kasdienybės, 1945–1970 metai. Biografiniai Lietuvos moterų interviu. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2007.

(2) Garsaus Marie Cardinal romano, pasakojančio apie jos pačios gimimą ir motinystę, pavadinimas.

(3) Žr. pvz. http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/7995-audinga-pelurityte-moteru-patirtys-patirciu-paslaptys?catid=796%3A2015-m-nr-12-gruodis

(4) Solveiga Daugirdaitė, „Motherhood in the Texts of Contemporary Lithuanian Women Writers“, Lituanus, 50:2 (2004), pp. 5–26.

(5) Mano žiniomis, tai pirmas nuoseklus lesbietinės motinystės liudijimas lietuvių literatūroje. Užuominų apie lesbietinę motinystę yra ir Laimos Kreivytės poezijos knygoje „Sapfo skai(s)tykla“ (Homo liber, 2013).

 

Tekstas parašytas tarptautinei kultūros platformai www.versopolis.com festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ savaitei.
 
 

Eglė Kačkutė

15min.lt, 2017 10 15

https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/besikeiciancios-motinystes-israiskos-naujausioje-lietuviu-moteru-poezijoje-286-865102


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*