Rss Facebook
2017
Gruodis
13
Naujienos
2017 Gruodis
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Andrius Jakučiūnas: Ar lietuvių literatūros pamokos turi pagaminti lietuvį? 0

2017-12-06
Andrius Jakučiūnas. Vlado Braziūno nuotr.

Suprantu, kad klausimas delikatus ir ne toks jau paprastas. Bet vykstant diskusijai apie tai, ar galima (kitos pusės požiūriu – veikiau ar ne nusikalstama) leisti moksleiviams per abitūros lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą vieną iš dviejų autorių pasirinkti savo nuožiūra, kvaila būtų nepamėginti išsiaiškinti, koks gi apskritai yra literatūros pamokų tikslas.

Mes diskutuojame ne apie tai, kaip padėti jaunam žmogui suprasti jį supantį pasaulį ir save, ne apie tai, kaip suteikti jam galimybę perskaityti geriausia, kas yra sukurta, bet apie tai, kokiu būdu nacionalinė propaganda pasieks jo smegenis. Atkreipkit dėmesį – mes nekeliam klausimo, ar reikia kažką prievarta svetimose smegenyse steigti. Mes nesutariam tik dėl būdų ir priemonių, kuriomis naudojantis tai geriausia padaryti. Tai šlykštu, ir jei tik būčiau jaunas, aš tikrai svarstyčiau, ar noriu kurti ateitį valstybėje, kuri siekia man parodyti pasaulį be praeities, o Lietuvą – be pasaulio ir jo kūrinijos stulbinančios įvairovės.

Aš manau, kad įsriegti į smegenis kaip varžtą lojalumą Lietuvai, įskiepyti meilę ir pagarbą Lietuvos kultūrai neįmanoma – tai įvyksta arba neįvyksta dėl daugybės tarpusavyje nebūtinai susijusių priežasčių, dažnai netgi atsitiktinių, į ką valstybė tikrai niekada neinvestavo.

(Kita vertus, ir lojalumas Lietuvai, meilė jai nėra, kaip kartais vis dar įsivaizduojama, dainos ir skambūs šūkiai – mylint Lietuvą neretai ir emigruojama, ir jos aistringai nekenčiama, o atskirais atvejais – kaip kitados nutiko, pavyzdžiui, Salomėjai Nėriai, – ji išduodama. Iš meilės.)

Visus šituos dalykus sakau, nes mano paties kelias link lietuvių kultūros ir ypač literatūros nebuvo rožėmis klotas. Aš mylėjau literatūrą kaip tokią, bet viskas, kas buvo parašyta lietuviškai lietuvių, man, paaugliui, kėlė siaubą. Aš šlykštėjausi kaimu – o dauguma programinių lietuvių literatūros tekstų buvo agrariniai. Goethe, Homeras ar netgi koks šumerų epas apie Gilgamešą buvo suprantamesnis ir aktualesnis už Kudirką, Žemaitę, Biliūną, Vaižgantą. Pagaliau lietuvių kalba, kuria buvau priverstas skaityti tekstus, atrodė veikiau neišvengiamybė, tai, kuo reikėjo pagadinti tobulumą, kad šis būtų man prieinamas. Dabar juokinga, o tada kai kurios raidės (tarkim, š, ž, č) atrodė nepatikimos, griaunančios žodžio kaip tokio esmės grožį.

Aš aistringai nekenčiau visų lietuvių klasikų nuo Donelaičio iki Kondroto. Lietuvių literatūra man ir buvo šiedu autoriai (na, ir gal dar iš dalies Škėma), visa kita nedvejodamas ir neraudonuodamas laikiau šlamštu. Nenuostabu, kad daugelį mokykloje privalomų autorių skaičiau atmestinai, juo labiau kad trūko laiko skaityti man tuo metu įdomius ir aktualius užsienio autorius – Faulknerį, Camus, Kafką ir t.t. Ilgus mėnesius, kai pagal programą būdavo nagrinėjami lietuvių autorių kūriniai, literatūros pamokose manęs tarsi nebūdavo – kažką svajodavau arba demonstratyviai akvarele paišaliodavau į sąsiuvinį. Prisimenu, kad sykį vietoj rašinio apie Kudirką ar kokį Vydūną, esu parašęs tekstą apie karvių seksą – ir gavau teigiamą pažymį (taigi man pasisekė gerokai labiau nei kitados jaunajam Witoldui Gombrowicziui, kuris gavo kuolą, rašinyje išsityčiojęs iš Słowackio).

Dabar suprantu, koks buvau naivus, ir kokios angeliškos kantrybės reikėjo mano literatūros mokytojai, kad atsispirtų pagundai nubausti mane už naivų nonkonformizmą (paprasčiau kalbant – durnumą). Stebiuosi, kokia tolerantiška visokiems paklydimams ir kokia natūraliai laisva buvo gariūnlaikio Lietuva. Niekieno netrukdomas aš galėjau sau leisti augti, – kaip, matyt, pasakytų gerb. D.Kuolys, piktinąsis LRKM mokiniams suteikta galimybe patiems pasirinkti vieną autorių – mankurtu, aklu lietuvių kultūrai. Negalėčiau su juo nesutikti: išties tuomet nebuvau spjovęs gal tik į vieną išskirtinai lietuviškos kultūros produktą – Anykščių „rašalą“, kurį vėlesnėse klasėse jau sėkmingai vartojau svaiguliui sukelti.

Dabar galiu pasidžiaugti, kad mano tuometinio pasidygėjimo lietuvių literatūra (netgi kažkiek ir pačia lietuvybe – tuomet ji siejosi su visokiais badautojais, „megztomis beretėmis“ ir pan.) nesustabdė nė lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas, tuo metu vykdavęs dar gimtojoje mokykloje. Laisvos rašinių temos iš egzamino jau buvo kaip ir išnykusios, bet aš priklausau tai laimingai 94-ųjų egzamino kartai, kuri turėjo galimybę parašyti rašinį beveik laisva tema – kažką apie autoriaus ir jo biografijos panašumus. Skliausteliuose buvo nurodyti keli REKOMENDUOJAMI lietuvių autoriai, tačiau buvo galima remtis – tuo ir tąsyk ne iš karto patikėjau, perklausiau mokytojų, ar man nesivaidena – BET KOKIAIS LIETUVIŲ ARBA UŽSIENIO autoriais.

Tai beveik neįtikėtina – kad taip galėjo būti. Tačiau tai yra faktas: tuometiniai egzaminų tvarkos kūrėjai, tarp kurių, tikėtina, buvo ir tas pats D.Kuolys (švietimo ministras 1990-1992m.), stojo vadinamojo mankurtizmo pusėn, stojo Joyce‘o, Kafkos, Faulknerio – autorių, kuriuos tuo metu mylėjau, ir apie kuriuos parašiau egzamino rašinį – pusėn. Taip pat Užkalnio, Tapino, Vanagaitės pusėn, nes niekas nedraudė – jei tik kam būtų kilęs toks noras – parašyti rašinį, remiantis vien tik to meto užkalniais, tapinais ir vanagaitėmis. (Ar girdit kaip braška šalies pamatai?)

Jį, mankurtizmą (kurį aš gėdingai parodžiau, rašinyje neužsiminęs Lietuvą ir lietuvius apskritai esant), besąlygiškai palaikė ir mokytojai – jie man parašė dešimtuką ir išleido į gyvenimą taip ir nesužinojusį, kur gi tas gilusis Petro Kurmelio tragizmas ir psichologizmas, neieškantį atsakymo į klausimą, kodėl tėviškės gamtos senamadiškas aprašymas svarbiau nei meistriškai Hugo arba Balzaco aprašytas Paryžius. Žmogų, kuriam lietuvių kultūra įdomi tik tais rakursais, kuriais žvelgiant ji atrodė (ir ne visai be pagrindo, deja) provincialesnė ir skurdesnė nei kaimynų – pvz., lenkų.

Gal pasirodys neįtikėtina, bet mano pažiūros sulaukė didžiulio palaikymo pačioje lituanistikos šventovėje – VU filologijos fakultete. Klasikinės filologijos specialybės (ją pasirinkau, viena vertus, siekdamas išvengti lituanistikos, antra, mėgau senovės kultūrų fragmentiškumą, muziejinę tobulybę) dėstytojai nuolat laidydavo pašaipias replikas apie lituanistikos studentų „gabumus“. Anuometinė katedros vedėja jau rugsėjo 1 d. sveikindama mus pasirinkus klasikinę filologiją, atkreipė dėmesį, kad „ten [lituanistikoje] nieko nėra“ ir kad jie – lituanistai dėstytojai, studentai – „nieko nesupranta“. Dėl šių žodžių kelioms dienoms ji buvo tapusi mano mėgstamiausiu žmogumi universitete.

Ranką pridėjęs prie širdies galiu pasakyti – niekas manęs neragino ir nevertė gręžtis į lietuvių literatūrą. Veikiau atvirkščiai, daugėjant žinių priešiškumas lietuvių literatūrai silpo, bet drauge silpo ir susidomėjimas ja – tiesiog ėmiau užmiršti, kad toks reiškinys apskritai egzistuoja. Severiutė, Veronika, Liudas Vasaris, netgi Martinaičio Kukutis atsidūrė toliau negu ufonautai ir visos jų nesančios planetos. Jie kaip dangiškuoju eteriu kvėpavo, arba veikiau springo lietuviška žeme, o aš kaip visai pragmatiškas, nors ir ne visada racionalus, žmogus, žinojau, kad kvėpuoti reikia deguonimi.

Supaprastindamas esmę paprastai sakau, kad lietuvių kalbos grožį ir puikumą man parodė lotynų kalba – mirusi, „paukščių“ kalba, kurioje yra baugiosios x, w, q raidės. Iš tikrųjų buvo ne visai taip. Veikiau nuolatinis svetimų kalbų gramatikų tyrinėjimas bus išmokęs palankiai žvelgti į struktūras anapus žodžių – kažką, kas egzistavo nepriklausomai nuo to, kokia kalba kalbėtum ir kur būtum. Vienovės pojūtis leido pažvelgti į lietuvių kalbą – o drauge ir į lietuvių literatūrą – kaip į visumos dalį, nei blogesnę, nei geresnę (na, nebent tik tuo geresnę, arba tik tuo blogesnę, kad sava) už kitas.

Tai išvadavo nuo prietarų. Lietuvių literatūra mano akyse staiga netapo kokybiškesnė, bet ėmė aiškėti, kad nepažinus lietuviškosios literatūros, kultūros, mano pasaulio vaizdinys bus ne teisingesnis už tą, kurį susidaryčiau, užsisklendęs vien įsivaizduojamoje lietuvybėje. Aš pats būsiu dalinis, pusėtinas, neįvykęs.

Beje, jokiu būdu netvirtinu, kad tai vienintelis kelias sugrįžti prie savo kultūros. Greičiau atvirkščiai – mano buvo sunkus atvejis, o kelias – itin specifinis. „Atsivertimą“ galėjo paskatinti bet kokia kalba arba apskritai bet kuris mokslas ar nuotykis , svarbiausia – distancija ir jokios prievartos. Meilė Tėvynei netenka savo didybės ir vertės jei ją bandoma įmūryti į smegenis. Lietuviškumas ir lietuvybė taip pat beverčiai, kol jie neįausti į pasaulio kultūros audinį. Tam, kad jie ten atsidurtų, reikia pakantumo ir laiko. Reikia laisvės – labai labai daug laisvės, o jos šiuo metu, deja, mažėja. Kaip jau minėjau, reikia atiduoti duoklę atsitiktinumams – kartais niekas negali taip efektyviai pakeisti pažiūrų kaip atsitiktinai susiklosčiusios aplinkybės.

Keletą metų verčiausi projektų vykdytojo ir truputį literatūros mokytojo veikla ligoninėje veikiančioje mokykloje. Ten pasitaikydavo nestandartinių situacijų ir labai netradicinių pamokų – sykį teko garsiai skaityti „Dėdžių ir dėdienių“ skyrelį mergaitei, kuriai tuo metu buvo atliekama hemodializės (ar kažkokia panaši) procedūra. Ligi šiol tai vienas stipriausių skaitymo patyrimų, ir visai ne dėl rūstokos procedūrinės palatos aplinkos – ir prie jos, ir prie kartais mirštančių pacientų (mokinių) jau buvau įpratęs. Kažkaip tądien aparato ūžesys gerai liejosi su mano dudenimu. Aš išgirdau Vaižgantą. Mano požiūris į šį autorių pasikeitė visiems laikams.

Nemažą vaidmenį man grįžtant prie lituanistikos suvaidino visiškai atsitiktinė aplinkybė – uošvių namuose, kur teko šiek tiek pagyventi, giminaitis iš JAV saugojo didelę emigracijos lituanistinę biblioteką – su tomis knygelėmis prabėgo ne vienas linksmai liūdnas vakaras. Bet tai jau buvo vėliau. Pats pirmasis vertybių perkainojimo etapas įvyko, kai aš susidūriau su Sarbievijaus vertimais į lietuvių kalbą – suvokimas, kad lotyniškai rašęs lenkas ponas Sarbiewskis lygia dalim priklauso ir lietuvių kultūrai, suko galvą. To meto žymiausias Europos poetas – ryškiai blogesnis už Horacijų, kurį metodiškai mėgdžiojo, bet, kaip rodėsi, milijoną, ne, milijardą kartų geresnis už Maironį ir Marcinkevičių kartu sudėjus. Lietuva ir lietuvybė iškart pasimatė kitu kampu – nė kiek neperdedu.

Tai kontrargumentas dabar jau kitai pusei, mielai pašiepiančiai kompanijos Kuolys&Co į mokyklines programas instaliuotą „Radviliadą“ ir Sarbievijaus eiles – neva, mokiniams per sunku suprasti. Tai kliedesiai arba negudrus išsisukinėjimas (lygiai taip pat galėčiau sakyti, kad ilgesniu laikotarpiu neperspektyvi Žemaitė – ji įgijo aktualumą, sustiprėjus feministiniam diskursui). Jei kas man poną Sarbiewskį būtų davęs dešimtoje ar vienuoliktoje klasėje, mano požiūris į daug ką būtų stipriai pasikeitęs anksčiau. Man nebūtų reikėję įveikti tiek demonų, praktiškai vien iš tos neapykantos tapti lietuvių rašytoju.

Bet ar būtų nutikę kažkas tragiško, jei būčiau taip ir nepradėjęs gerbti, suprasti lietuvių literatūros ir kultūros? Manau, ne – žmogumi būti svarbiau nei būti lietuviu. Kultūra, literatūra tam ir reikalinga – kad būtum žmogus. O kokia kalba kalbėdamas, kokioje kultūroje, kokių pažiūrų – iš esmės antraeilis klausimas. Gali ir išvis slopinti, riboti, neigti savyje esantį lietuviškąjį identitetą – jis nuo to niekur nedings. Kaip ir nebus kažkuo taip labai reikalingas, kaip mus bando įtikinti pirmiausia tie, kurie netiki žmogum, netiki tapatybės jėga, ir todėl nori pririšti lietuviškumą prie kiekvieno iš mūsų, apstatyti paminklais, palaidoti negyvuose vadovėliuose.

Aš manau, svarbiau suteikti jaunam žmogui galimybę pasiekti tai, kas geriausia ir netrukdyti mąstyti. Jeigu tu apskritai ką nors supranti, nori suprasti – anksčiau ar vėliau, atsitiktinai ar likimui lėmus, vis tiek užsirausi ant gimtosios kultūros ir poreikio ją suprasti. Jei nieko nesuprasi, nieko nesieksi – gimtoji kultūra tau taps puikia instrukcija kaip tapti idiotu. Galėsi nusiskusti galvą plikai, prisigerti alaus ir eiti išdurti skėčiu akies žinomam kompozitoriui. Arba susispiesi Lukiškių aikštėj ir reikalausi to nelemtojo Vyčio, taip ir nesuvokęs, kad ne jame – ir ne Lukiškių aikštėje – slypi lietuvių kultūra.

Ir išvis, kad ką nors suprastum, gali tekti numirti ir prisikelti – tai daug didesnė užduotis negu galime įsivaizduoti. Brukdami primityvų (vertybiškai ir valstybiškai „teisingą“) nuostatų komplektėlį mes kaip tik ugdome mankurtą – nevykėlį, kurio Lietuva sudurstyta iš neįgyvendintų ambicijų, sentimentų ir paikų fetišų. Tai labai liūdna Lietuva. Lietuva, kurioje neįmanoma steigti nei žemiško, nei kultūrinio sedes. Tokia Lietuva visada yra tremtis, ir tol, kol ji bus tremtimi, iš jos norėsis bėgti, net jei gausime europinio dydžio atlyginimus, o patyčių viešojoje erdvėje liks ne daugiau nei senas diskusijos tradicijas turinčiose Vakarų valstybėse.

Reziumuojant galiu pasakyti, kad taip, literatūros pamokose vyksta kova už šalies ateitį ir jaunuolių protus, tačiau jos esmė – ne turinys, kurį instaliuosime į galvas, bet tai, kiek jaunuoliams suteiksime teisės rinktis (ir galbūt klysti).

O atsakymas į klausimą, kurį uždaviau pavadinimu, visgi yra paprastas ir labai trumpas: ne, jokiu būdu.

 

Andrius Jakučiūnas

15min.lt, 2017 12 05

https://www.15min.lt/kultura/naujiena/asmenybe/andrius-jakuciunas-ar-lietuviu-literaturos-pamokos-turi-pagaminti-lietuvi-285-891752


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*