Rss Facebook
2017
Gruodis
18
Naujienos
2017 Gruodis
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

„Scanoramos“ dienoraštis: lietuviško kino stebuklai ir godos  0

2017-11-29
Kadras iš filmo „Stebuklas“

Europos šalių kino forumui „Scanorama“ užvėrus duris Vilniuje ir festivalį tęsiant kituose miestuose, metas įvertinti lietuviško kino derlių – vaidybines ir dokumentines ilgo metro premjeras.

Programoje „Lietuviško kino premjeros“ šiemet buvo pristatyti keturi filmai – Eglės Vertelytės „Stebuklas“, Jūratės ir Vilmos Samulionyčių „Močiute, Guten Tag!“, Olgos Černovaitės „Drugelio miestas“ ir Ivano Bolotnikovo „Charmsas“. Tiesa, kodėl programoje atsidūrė pastarasis, o štai Sergejaus Loznicos „Nuolankioji“, prie kurios dirbo kur kas didesnė lietuvių komanda, buvo pristatyta kitoje programoje, išlieka paslaptis. Todėl teisybės dėlei „Charmsą“ šįsyk palikime nuošalyje, o savo dėmesį skirkime trims filmams, dėl kurių priklausomybės lietuviško kino premjeroms ginčų kilti negali.

STEBUKLAS

Debiutinis vaidybinis Eglės Vertelytės ilgo metro filmas „Stebuklas“ šiemet pateko į Toronto kino festivalį ir nutraukė 17 metų trukusią tylą – būtent tiek laiko jokia lietuviška juosta čia nebuvo rodyta. Tai, žinoma, jau yra mažytė pergalė, o kartu ir priminimas, jog temos, kurios dažnai atrodo per daug lokalios, turi šansų nuaidėti kur kas plačiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

„Stebuklas“ nukelia į 1992-uosius, kontrastų metą. Lietuva dar toli gražu neišsivadavusi iš sovietmečiu susiformavusių visuomenės normų, kai kyšiais tapdavo skilandžiai, bet jau matuojasi kapitalizmo rūbą. Filmo centre – Irena, ant bankroto ribos balansuojančios kiaulių fermos vedėja, kurios santūrią personažę puikiai suvaidino Eglė Mikulionytė. Kol Irena bando sudurti galą su galu, jos gyvenime pasirodo Amerikos lietuvis Bernardas (akt. Vyto Ruginis), pažadantis išgelbėti anksčiau klestėjusią fermą nuo pražūties.

Irena, kaip ir kiti miestelio gyventojai, Bernardu patiki – o kaip nepatikėsi vakariečiu, tiesiančiu pagalbos ranką, ypač tada, kai naujosios pasaulio taisyklės dar neperprastos, o senasis gyvenimas slysta iš po kojų? E.Vertelytė „Stebukle“ išradingai kuria naivumu persunktą pereinamojo laiko atmosferą, kai vis laukiama mesijo, pabirus gyvenimus sudėliosiančio į lentynėles. Ne veltui beužmiegančiam Bernardui Irena įjungia televizijos laidą, kurioje suokia dar viena „kelrodė žvaigždė“ – Anatolijus Kašpirovskis.

„Stebuklas“ kiek primena suomio Akio Kaurismäkio filmus, kuriuose personažai nedaugžodžiauja, o subtilūs juokeliai sakomi rimtų rimčiausiais veidais. Vis tik kaurismäkiška formulė taikoma selektyviai – jei suomio filmus primenanti Irena yra žmogus iš kūno ir kraujo, kuris susidūrė su absurdiškomis gyvenimo aplinkybėmis, tai perdėm šaržuotas Vyto Ruginio personažas, veikiau net ne personažas, o jo karkasas, su savo raudonu kadilaku ir blizgančiais kostiumais atrodo kaip nužengęs iš atgyvenusių anekdotų apie amerikonus. Ir nors visą stereotipų puokštę įvaizdinantis Bernardas priverčia šyptelti kartą ar kelis (vienoje komiškiausių filmo scenų jis įmonės ateities planus darbuotojams energingai aiškina per „Trijų paršiukų“ analogiją), minėtoji skirtis tarp personažų trukdo įsigyventi į E.Vertelytės kuriamą realybę ir, pavyzdžiui, patikėti tarp Irenos ir karikatūriško Bernardo beužsimezgančiais jausmais.

Tikslumo pritrūko ir dar vienai linijai. Filmo pradžioje pasirodo angelas, Irenai paskelbiantis pranašystę – „Stebuklui“ artėjant prie atomazgos, Irena sužino šeimos paslaptį, taip pat sietiną su stebuklo ir tikėjimo motyvais, tačiau ši linija akivaizdžiai nublanksta posovietinės realybės peripetijose, kurioms E.Vertelytė skiria daugiausia dėmesio.

Nepaisant kelių kluptelėjimų, „Stebuklą“ norisi pagirti už žaismingai atkurtą laikmečio dvasią (komplimentai dailininkui Ramūnui Rastauskui), įsimenantį garso takelį (kompozitorius Krzysztofas A.Janczakas), o visų svarbiausia – už sugebėjimą pažvelgti į neseną Lietuvos istoriją ir jos dalyvius be užriestų nosių ir pašaipų „kaimiečiams“. Priešingai, „Stebukle“, pirmiausia, daug meilės ir šilumos, o kartu ir keli vykę niuksai, stebėtinai aktualūs ir šiandien, praėjus jau ketvirčiui amžiaus nuo E.Vertelytės atkurto laiko.

MOČIUTE, GUTEN TAG!

Rašyti apie seserų Jūratės ir Vilmos Samulionyčių dokumentinį filmą „Močiute, Guten Tag!“ yra sudėtinga – filmas, iš anonso atrodęs kaip istorinis detektyvas, žiūrovą netrukus panardina į kur kas sudėtingesnes ir jautresnes šeimos paslaptis. Vis labiau artėjant prie problemos šerdies ir vis radikaliau naikinant atstumą tarp pasakotojų ir žiūrovų, režisierės atveria dar neužgijusias žaizdas – rodos, girdi, kaip žiūrovai nuščiūva, o po seanso (nors itin sudėtingomis temomis kalbantis filmas ir nėra slogus) susigūžia, nudelbia akis, paskęsta apmąstymuose.

„Močiute, Guten Tag!“ prasidėjo nuo režisierių noro sužinoti apie savo senelę Ellą Fink, Lietuvos vokietę, kuri savo noru pasitraukė iš gyvenimo, o į nebūtį nusinešė ir savo istorijos paslaptis. Seserys bando prakalbinti mamą, įsitikinusią, kad savižudybė – šeimos gėda, užduoda klausimus kitiems šeimos nariams, leidžiasi į Vokietiją, kad pasikalbėtų su likusiais giminaičiais, o sprendžiant biografinį rebusą pasitelkia ir istorikus.

Močiutės gyvenimo vingiai, atliepiantys ir didįjį istorijos naratyvą, tapo atspirtimi kalbėti apie dramą, vykstančią čia ir dabar. Ir tai, visų pirma, yra drąsus sprendimas – prabilti apie taip arti ir taip giliai tarpstančius skaudulius, kurti filmą tarsi videodienoraštį, fiksuojantį asmeninius išgyvenimus, reikalauja ryžto ir vidinės tvirtybės. Akistatoje su tokia jautria patirtimi, nežinia, kiek prasminga kritikuoti formalius filmo aspektus – kiek televizinį stilių, neišraiškingą finalą ar perteklines scenas, pavyzdžiui, mažai ką filmui duodantį epizodą, kai sesės tariasi, kur ir kada joms pavalgyti ir už kiek laiko jos turėtų pasiekti kitą savo kelionės tašką.

Tačiau, tikriausiai, svarbiausia, jog ši istorija vis tik buvo papasakota. Ir norisi tikėti, jog dėl to visiems bus lengviau – tiek didelį darbą nuveikusioms režisierėms, tiek nutylėjimų kelią dažnai vis dar besirenkančiai mūsų visuomenei.

DRUGELIO MIESTAS

Pastaruoju metu menininkams vis aktyviau besigręžiojant į Visaginą (ryškiausias pavyzdys – praėjusį sezoną Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje pristatytas Jono Tertelio ir Kristinos Werner spektaklis „Žalia pievelė“), stengiamasi iš naujo permąstyti miesto vaidmenį po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo ir kvestionuoti viešajame diskurse ilgus metus formuotą Visagino kaip prorusiško ir todėl su lietuvišku patriotiniu pasakojimu prasilenkiančio miesto statusą.

Panašias užduotis sau kelia ir dokumentinio filmo „Drugelio miestas“ režisierė Olga Černovaitė, tačiau ji, kaip ir „Žalios pievelės“ kūrėjai, susiduria su panašia problema – kad ir kokių skirtingų personažų besutiktum, kad ir kokios įdomios archyvinės medžiagos beaptiktum, per pusantros valandos visko neužčiuopsi, o nesudėliojus pagrindinių akcentų ir tvirčiau nesuveržus medžiagos atsiranda grėsmė tik praplaukti paviršiumi.

O.Černovaitė šokinėja nuo vienos istorijos prie kitos, užduodama visaginiečiams klausimus apie Lietuvą, Rusiją, tėvynės sampratą, miestą į apatiją panardinusį IAE uždarymą. Žodžiu, visa tai, kas įprastai masina žiūrovus, kalbant apie Visaginą. Žvilgsnis į ilgą laiką visuomenės susidomėjimo užribyje buvusią žmonių grupę, be jokios abejonės, yra sveikintinas, tačiau režisierės keliamų probleminių klausimų aptakumas ir nenoras kritiškesniu žvilgsniu pažvelgti į turimą medžiagą kartkartėmis pavojingai priartėja prie reportažo žanro – užfiksuojančio ir patenkinančio smalsumą, tačiau greit išdylančio iš atminties.

 

Monika Gimbutaitė

15min.lt, 2017 11 20

https://www.15min.lt/kultura/naujiena/kinas/scanoramos-dienorastis-lietuvisko-kino-stebuklai-ir-godos-4-883874

 

 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*