Rss Facebook
2017
Gruodis
12
Naujienos
2017 Gruodis
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Sovietmečio baimė arba kur paslėpėme Lenino biustą 0

www.kamane.lt, 2017-11-21
Autorės nuotr.

Rugsėjo 16 d. Kauno paveikslų galerijoje buvo atidaryta Kauno bienalės parodų grupė. Vienoje iš galerijos erdvių lankytojai gali išvysti tris parodas, kurios visos yra skirtos vienai ir tai pačiai temai – paminklams. Tai aktuali tema kiekvienai šaliai ar miestui. Pastaruoju metu ir Lietuvai. Į viešumą vis dažniau iškyla klausimai: kaip turi atrodyti geras paminklas, koks yra blogas paminklas? Šie klausimai praskriejo ir mano kaip lankytojos galvoje, kol lėtai vaikštinėjau milžiniškoje galerijos erdvėje. Visuomenėje vyrauja kelios nuomonės: kol vieni gina klasikinį skulptūros tipą, kuriame lengvai atpažįstame norimus paminėti žmones, kiti bodisi tokio sustabarėjusio požiūrio ir laukia, kol gatves papuoš ne vien grėsmingus, masyvius robotus primenančios mirusių garsių žmonių skulptūros ar memorialinės lentos.

Prieš įžengiant į parodos erdvę, paranku pasiskaitinėti istorijos vadovėlius ar bent straipsnius apie paminklus. Pastarųjų spaudoje netrūksta, ko verta vis dar tebevykstanti diskusija dėl Lukiškių aikštės paminklo. Regis, šių metų bienalė ne tik nukreipia meno vartotojų žvilgsnį į paminklus, bet ir priverčia įsitraukti į diskusijas apie dėžes, Vyčius ir sovietinius baubus. Dabar sovietmetį primenanti skulptūra tampa viešos diskusijos (jei ne viešos neapykantos) taikiniu. Pastaruoju metu kalbos vis netyla apie Vilniuje esančio Žaliojo tilto skulptūrų kompoziciją, net pačioje „Ateini ar išeini“ parodoje galima aptikti ne vieną kūrinį, skirtą būtent šiam klausimui. Vienoje iš instaliacijų galime išgirsti Grūto parko steigėjo pasisakymą apie tai, kad jis maloniai priimtų nuimtas Žaliojo tilto skulptūras į savo parką. Bet ar tikrai kiekviena sovietmetį menanti skulptūra turi užbaigti savo dienas kaip vakarietiško vartotojo atrakcija? Juk mūsų kultūra seniai pasikeitė, atsispyrė Rusijos įtakai ir išdidžiai nusigręžė į Vakarus. Šiandien mes tokie pat modernūs, kosmopolitiški ir (pseudo)intelektualūs, kaip ir mūsų kaimynai iš už Atlanto. Bet, kad ir kaip bandytume neigti ar pamiršti baisius okupacijos metus, jie visgi yra mūsų istorijos ir kultūros dalis.

Vis dėlto lietuviai turi keistą įprotį naikinti tai, kas jiems tuo metu atrodo nemalonu. Taip elgiamasi su sovietmečio skulptūromis šiandien, taip buvo elgiamasi ir ankščiau – tarsi bejėgiškai bandant užglaistyti gėdingus ir nemalonius istorinius įvykius, išslapstant visus juos menančius ženklus. Taip buvo daroma ir vos tik mūsų šaliai atgavus nepriklausomybę po Pirmojo pasaulinio karo, kai valstybė dar tik formavosi. Tuo metu kaimynė Lenkija užgrobė Vilniaus kraštą ir tai lietuvių tauta priėmė kaip didelį ir neatleidžiamą įžeidimą. Prasidėjo lenkų tautos engimas, jos niekinimas. Bet kokie prieš tai buvę saitai su šia šalimi buvo pamiršti ir uždrausti. Menininkai, ieškodami įkvėpimo, ignoruodavo ištisų šimtmečių istoriją ir romantizuodavo Vytauto Didžiojo laikus. Ko vertas vien Vytauto Didžiojo paminklas Kauno Laisvės alėjoje, kurio pjedestale įkomponuota užguito lenkų kario figūra. Regis, mažai kas pasikeitė, praėjus beveik šimtui metų, mes vėl griebiamės tokių pačių priemonių, pasirenkame savo istorijos destrukciją, o ne akistatą su ja.

Šios ir keletas kitų aktualijų atsiskleidžia ir Emilijos Škarnulytės vaizdo instaliacijoje, vienoje iš Kauno paveikslų galerijoje pristatomų bienalės parodų „Ateini ar išeini“ (kuratorė Laima Kreivytė). Menininkės sukurtas filmukas trunka net 13 minučių. Aldona – štai ką išvysta žiūrovas dokumentinio filmo pradžioje. Tai tik 6 baltos raidės juodame fone, tačiau kažkas širdyje neleidžia pajudėti, sustingstu akimirkai ir aš. Galbūt taip sukausto girdimi paukščių balsai, kurie tyliai žada, kad jau greit išvysime kažką artimo širdžiai. Vis dėlto ekrane kiek vėliau pasirodantys vaizdai, neskaitant, žinoma, močiutės, nėra širdžiai artimi. Ekrane regime garbaus amžiaus moterį, lygia geltona suknele. Ši miela dama yra menininkės močiutė, o visas filmas pasakoja apie jos kelionę į sovietinių skulptūrų parką Druskininkų miškuose. Smalsiai sekame Aldoną, kuri atsargiai žingsniuoja miško takeliais, o jų šalikelėse vis pasirodo sovietmečio ženklų, kažkur iš tolumos atsklinda per daug gerai atpažįstamos to laikotarpio melodijos. Aldona galiausiai pasiekia paminklą. Štai jos paslaptingos kelionės tikslas – pilkas masyvus objektas, kažkur viduryje miškų tęsiantis savo egzistenciją, bet jau praradęs savo pirmykštę paskirtį ir esmę. Moteris drebančiom rankom liečia pilkas sienas, kurios atrodo tarsi koks besiilsintis monumentalus gyvūnas. Regis, senutė jį guodžia, užjaučia. Drebančiom rankom ji bando paliesti kiekvieną liniją, išlietą betone, pirštais užkabinti kiekvieną linkį, lyg tai padėtų šiam senam paminklui atgauti ramybę.

Tai labai intymi scena ir aš, žvelgdama į šį žmogaus ir paminklo suartėjimą, negaliu nustoti galvoti, ar egzistuoja pamirštų paminklų kapinės? Taip – tai Grūto parkas, kuriame stovi surinktos visos nebereikalingos, baisius okupacijos metus menančios skulptūros ir Lenino biustai. Ši ekspozicija stovi lauke, apsupta Grūto kaimo miškų ir paukščių. Tai radikaliai skiriasi nuo planuotų skulptūrų buvimo vietų – aikščių ir skverų. Muziejaus po atviru dangumi tinklalapyje randame teiginį, kad atvykę svečiai čia gali išvysti apnuogintą sovietinę ideologiją. Iš tiesų, stebėdami Aldoną mes matome tik monumentalias skulptūras, iš kurių jau atimta propagandinė paskirtis, tačiau vien jų egzistavimas, regis, žeidžia mūsų sielą.

Grįžkime prie mūsų kelionės kaltininkės. Aldona prieina prie vieno iš daugelio Lenino biustų, išsibarsčiusių parke. Moteris beveik desperatiškai glosto skulptūros veidą, lyg atlikdama kokį magišką ritualą. Ji liečia bronzinio Lenino akis, lūpas, nosį, skruostus, lyg jis būtų jos išsiilgtas mylimasis. Tarsi šis reiklus, tačiau kartu mylintis prisilietimas jį prikeltų iš sustingusios formos, kad jis vėl galėtų pasakoti, kaip veikia leninizmo idėjos. Bet tai tik pirminis žiūrovo įspūdis. Pasidomėjusi filmo istorija atrandu, kad filme matoma močiutė yra akla. Moteris prarado regėjimą po 1986 m. įvykusios Černobylio avarijos. Ir čia mano mintys dar kartą nuklysta į apmąstymus. Filme matoma senutė, su kuria žiūrovas jau spėjo rasti emocinį ryšį, pasirodo, yra sužalota to paties sovietmečio, kurio dvasią ji randa Grūto parke. Moters aklumą galima interpretuoti kaip mūsų pačių tautos nenorą (o gal ir nesugebėjimą) regėti. Dabar, kai gatvėse vis statomi nauji paminklai Lietuvos didvyriams, žvelgdami į juos mes, kaip ir Aldona, tik apčiuopomis matome kūrinį. Tai lyg ir ta pati iš okupacijos laikų atėjusi klasikinė forma, kurią taip lengvai to meto valdžia naudojo propagandai. Tik šių laikų paminklai, apgaubti nacionalumo pradu, mums rodomi kaip šiuolaikiškas požiūris į klasikinę formą, nors pokyčio juose mažai.

Paroda kelia daugybę klausimų: kodėl mes renkamės paslėpti savo istoriją miške, į kurį galiausiai nusiperkame bilietą kaip į amerikietišką atrakcioną, arba kodėl vietoj senųjų sovietinio realizmo kūrinių atsiranda tokios pat bronzinės skulptūros, tik jau pateikiamos kaip tautiškumo ir šiuolaikiškumo etalonai? Pavargome nuo bronzinių robotų invazijos ir ginčų dėl to, kokio dydžio Vytis turi stovėti Lukiškių aikštėje. Regis, blaškydamiesi tarp sovietmečio paminklų ir šiuolaikinio tautiškumo, mes pamirštame atsižvelgti į gyvą, besikeičiantį miesto gyvenimą ir jį veikiančias kultūros sroves. Įsikibę dviejų polių, sovietmečio ir šiuolaikinės Lietuvos, mes tarsi liekame užsidarę savo istorijos vakuume.

 

Karolina Vitulskytė


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*