Rss Facebook
2017
Liepa
21
Naujienos
2017 Liepa
          1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31            

Parodą „Šančių misterijos“ pristačiusi tapytoja E.Balsiukaitė-Brazdžiūnienė: „Šis rajonas turi savo charakterį“ 1

2017-03-15
 Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė. Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Į Vilniaus senamiesčio galerijos „Meno niša“ erdves beldžiasi Kauno Šančių rajonas – antradienio vakarą čia buvo atidaryta tapytojos Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės personalinė paroda „Šančių misterijos“.

„Man, kaip menininkei, Šančiai yra didžiulė dovana“, – prieš parodos atidarymą 15min sakė autorė, neslėpianti, jog jos kūrybos atspirties taškas yra kasdienio gyvenimo motyvai ir rajone sutinkami personažai.

– Šančiai – ką jie reiškia jūsų asmeniniame ir kūrybiniame gyvenime?

– Šančiai yra ta vieta, kur aš jau dvidešimt metų turiu dirbtuvę. Šitas rajonas turi savo spalvą, specifiką, charakterį.

Nuo XIX a. pabaigos Šančiuose buvo statomos kareivinės. Kauno miestas kaip miestas tvirtovė – toks buvo planas, o Šančiuose buvo militaristinė zona. Vėliau, pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, čia taip pat įsikūrė kariuomenė, o sovietmečiu tose pačiose kareivinėse buvo įkurdinta sovietų armija. Čia buvo suvežti kareiviai iš visos Sovietų Sąjungos.

Istorija keitėsi, tačiau ši vieta išliko militarizuota. Tai kūrė rajono charakterį. Ir po sovietmečio Šančiuose liko gyventi daug kareivių. Tam tikra prasme, ši zona yra stipriai marginalizuota.

Kai sovietų armija išėjo iš Lietuvos, Kauno dailininkų sąjunga atkovojo vieną pastatą ir mes ten gavome dirbtuves. Buvo keletas žmonių, kurie tarnavo tarybinėje armijoje ir dėl to atsisakė tų dirbtuvių, jie sakė, jog savo laiku kareivinėse jau atbuvo ir ten nebegrįš. Aš tokio santykio neturėjau ir dirbtuvėse įsikūriau, tačiau nori nenori, vieta, kur begyventum, kur beapsistotum, tau daro didžiulę įtaką. Ir erdvė, ir jos struktūra, ir architektūra, ir tai, kokie žmonės aplink gyvena…

Šančiai nėra sterilus rajonas, čia nevaikšto klerkai, nėra jokių biurų, nors dabar po truputį kažkas keičiasi, kuriasi – ir vis tik čia viskas susimaišę: gali rasti ir visiškai kaimiškų trobelių, ir šiuolaikinių architektūrinių akcentų, ir karevines.

Šančiai turi savo aurą, savo dvasinį klimatą, kuris veikia. Veikia ir mane. Negaliu sakyti, kad sąmoningai akcentuoju vietos specifiką, bet vėliau, išsidėliojusi savo darbus matau, kokią įtaką tai daro mano kūrybai.

– Jaučiate, kad iš Šančių tiesiogiai skolinatės motyvus, personažus?

– Yra personažai ir motyvai, kurie ateina į mano darbus. Aš juos sutinku, esu jiems jau sava, jie man yra savi. Galų gale, vizualiai veikia ir vaizdai. Ir kūryboje visa tai atsispindi.

– Parodos pavadinime greta Šančių atsiranda žodis „misterijos“. Kas jums yra misterija, kaip ji atliepia jūsų kūrybą?

– Pats kūrybos procesas yra tam tikra misterija. Esi vienas prieš savo darbą, turi savas užduotis, žinai, ką nori išreikšti. Ir toji misterija vyksta specifiniame vietos, istoriniame fone. Šančių misterijos man yra asmeninės misterijos, kurias aš vykdau kurdama savo darbus. Neiliustruoju Šančių gyvenimo, bet negaliu prieštarauti, kad jis vis tiek smelkiasi į mano darbus.

– Kūrybinis procesas kaip misterija – koks jis yra jums? Kaip dirbate? Nuolat, sistemiškai? O gal laukiate įkvėpimo?

– Sistemingumas būtinas, tikrai negali laukti įkvėpimo. Dauguma menininkų Lietuvoje dirba tada, kai tik turi galimybę dirbti – aš taip pat jau daug metų, 27-erius, dirbu pedagoginį darbą dailės mokykloje, tad kai jau turiu laisvas dienas, žinau, kad šį laiką galiu skirti kūrybai ir mielai važiuoju į savo Šančius.

Kai turiu kokį nors sumanymą, motyvą, nuo jo ir pradedu. Pavyzdžiui, pastate, kur turiu dirbtuvę, ant vienos frontalios sienos yra išlikę išraižyti kareivių įrašai. Jie čia tarnavo ne savo noru, buvo sistemos įkaitai, atvykę iš įvairiausių teritorijų: Gruzijos, Armėnijos, Krymo, Lietuvos. Išliko konkrečios datos, vardai.

Visa tai veikia, nes nesi tuščioj vietoj. Manęs kartais klausia, iš kur mano darbuose atsiranda žodžiai, o aš sakau: „Jie rašė ir aš rašau“. Aš fiksuoju savo laiką, savo dienas, mintis, įspūdžius. Darbuose tai išlieka ir suteikia tos vietos, to laiko charakterį. Turbūt palikti įrašus žmogui būdinga nuo senų laikų – žmonės fiksuoja savo buvimo pėdsaką.

– Ar tie pėdsakai, istorijos daugiasluoksniškumas nepradeda slėgti?

– Kažkuria prasme – taip, slėgis yra, bet be jo jokia kūryba neįmanoma. Negali būti komforto zonoje. Nori nenori, tai egzistuoja ir daro tau įtaką, kartu ir slegia, bet negali to atsisakyti. Be šio kontrasto negalėtume atsirinkti vertybių.

– Ar slėgis jums tampa kūrybiniu impulsu?

– Žinoma. Man visada reikalingas konfliktas – kad kažkas įvyktų, kad paveiksle kažkas atsitiktų, reikalingas priešybių susidūrimas: pvz., tarp praeities ir dabarties. Arba to, apie ką svajoju, ir to, kas yra. Tai amžinas klausimas, kiekvienas kūrėjas tai sprendžia. Priešybės tampa kibirkštimis.

– Ekspozicijų salėje gerą pusvalandį klausėmės Tomo Waitso muzikos. Girdėjau, jog tai buvo jūsų idėja.

– Buvau paprašyta atsinešti muzikos, kurios klausausi tapydama. Man reikalingas impulsas, tarpininkas, tam tikras vidinis atitikmuo – Tomo Waitso asmeny aš tai randu ir ne tik klausau, o tiesiog būnu šalia. Man patinka jo laikysena realybės atžvilgiu – ji pakankamai teatralizuota, nesentimentali, neišdailinta, joje yra humoro jausmo. Man tai sava ir priimtina.

– Kas dar skamba jūsų dirbtuvėse?

– Įvairi muzika. Labai patinka Nickas Cave’as. Klausau Björk, kai reikia ko nors erdvinio, šalto – man patinka jos „šaltas nervas ir moteriškas aikštingumas, kartu – aštrumas. Klausau ir bliuzo, ir punk rocko, pvz. „The Clash“, kai reikia pabaigti darbą ir pabaigti be jokių sentimentų. Ne išgražinti, bet nupjauti, padėti tašką.

Kai noriu suteikti darbui tam tikrą skambesį, renkuosi, kokio man skambesio reikia. Jis veikia mano darbus, muzika „nuvairuoja“ juos tam tikra kryptimi.

 

Monika Gimbutaitė

15min.lt, 2017 03 14

http://www.15min.lt/kultura/naujiena/vizualieji-menai/paroda-sanciu-misterijos-pristaciusi-tapytoja-elena-balsiukaite-brazdziuniene-sis-rajonas-turi-savo-charakteri-929-768770#_

 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*