Rss Facebook
2017
Gruodis
18
Naujienos
2017 Gruodis
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

„ArtVilnius 2017“: meno prognozė  2

2017-06-16
Ugnės Žilytės piešinys

Jau kelerius metus birželio mėnesį Vilniaus „Litexpo“ ekspozicijų centre vykstanti mugė „ArtVilnius“ šiais metais yra kaip niekad tarptautiška: dalyvauja kelios dešimtys menininkų iš užsienio, pristatomos geriausios Europos galerijos, rodomi poeto ir filmininko Jono Meko bei kitų įžymybių darbai. Ši tendencija byloja apie naujovę – Lietuvos tapyba, instaliacijos ir performanso menas pagaliau atsivėrė Vakarų kultūrai ir gali visavertiškai priimti kitų šalių menininkų įtakas. Pagaliau vyksta dialogas – Lietuvos kūrėjai šioje mugėje iš tiesų tapo atviri klasikine prasme kito įtakai, atsikratė provincijos kompleksų ir gali dalyvauti pasauliniuose meno procesuose.

Mugė patvirtina, kad, nepaisant gana monopolinio valstybinio finansavimo, galerijos tampa institucijomis, kurios, kaip ir jau šimtmečius JAV, atstovauja menininkams ir užsiima jų veiklos vadyba. „ArtVilnius“ įrodo, jog ši sąveika yra gana sėkminga. Tapyba ir kiti vizualieji menai nuo literatūros skiriasi ne tik raiškos formomis, bet ir tuo, kad tapytojai ir kiti menininkai yra daug laisvesni finansiniu požiūriu – jų darbus publika gali nepigiai nupirkti. Gyventi iš literatūros Lietuvoje neįmanoma, verstis iš vizua­liųjų menų – ne tik įmanoma, bet ir įdomu, naudinga, net madinga. Akivaizdu: Lietuvoje baigėsi laikai, kai kolegos, kritikai ir publika į tapytoją, gyvenantį iš savo meno, žvelgdavo įtariai ir manydavo, kad menininkas tiesiog gamina to paties sėkmingo darbo kopijas.

Aiškiai pastebima ir tai, kad menas vis labiau atsikrato siaurai suprastos ir vienintelės, visą žiūrovo suvokimą uzurpuojančios estetinės funkcijos – gausėja darbų, kurie turi socialinės, politinės bei kultūrinės kritikos ženklų. Tomas Venclova viešai apie literatūrą yra sakęs, kad prie poetinės eilėraščio funkcijos, kuri yra pagrindinė meno kūrinio atsiradimo sąlyga, visada stengiasi prijungti kokią nors šalutinę, papildomą funkciją. Ir žodžio, ir vaizdo mene tai daroma ne tam, kad žiūrovas būtų auklėjamas ar kaip nors indoktrinuojamas, skatinamas gyventi visuomeninį gyvenimą, bet tam, kad išsiplėstų pati meno kūrinio raiška. Vadinasi, estetinė jo paskirtis yra realizuojama specifine žodžių ar vaizdų kalbine raiška, o kai kūrinys turi papildomą paskirtį, ekspresija ima plėstis.

Optimistiniame „ArtVilnius“ fone de­ra klausti: kur Lietuvoje dingo neinstitucinis menas? Ar dar turime tapytojų, grafikų ir kitų vaizdus kuriančiųjų, nesišliejančių prie jokios galerijos, nesusijusių su jokia institucija, visada kuriančia tam tikrą meno lauko, politinę ir socialinę galią? Bandant atsakyti į šiuos klausimus, aiškėja, jog tokių drąsių žmonių, koks buvo Mekas XX a. 6 ir 7 dešimt­mečiais (iki Antologijos filmų archyvo įkūrimo Niujorke), mūsų šalyje beveik nelikę. Menininkai renkasi paprastesnį kelią: prisišlieja prie kurios nors galerijos, iškart daugiau ar mažiau išgarsėja ir lengviau parduoda savo darbus. Tokia Lietuvos tapybos ir kitų vizualiųjų menų raidos kryptis liūdina, nes būtent pavienis menininkas, kuriam beveik nerūpi materialinis atlygis už kūrybą, pasaulyje visada buvo meno raidos varomoji jėga. Jei klaustume, kas šiandien stovi meno lauko priekinėse „kareivių“ gretose, tektų konstatuoti, kad jos yra tuščios. Tokio pobūdžio meno evoliucija labai primena tarpukario Lietuvos meno istoriją, kai daugelis Vakarų Europos reiškinių tiesiogiai veikė mūsų šalies meną, tačiau originalios idėjų interpretacijos labai stigo. Kultūrologas Vytautas Kavolis yra rašęs, kad tarpukariu Lietuvoje tebuvo daugiausia kopijų rinkinys, neatvėręs unikalaus ir tikro kūrybingumo. Ir tada, ir dabar labai trūksta menininkų, kurie drąsius kūrybinius sprendimus skirtų laikui po kelių dešimtmečių. Avangardo dabar Lietuvoje beveik nėra, jis vyksta kažkur toliau į Vakarus.

Maža to, „ArtVilnius“ ir kiti meno industrijos įvykiai bei veiklos formos signalizuoja, kad ateityje menininkas, kaip individas, bus vis mažiau svarbus. Poparto pradininkas Andy Warholas XX a. antrojoje pusėje teisingai prog­nozavo, jog menininko šlovė ateityje truks kelias ar keliolika minučių – gyvenimo tempas, informacijos gausa ir kitos pasaulio raidos ypatybės nulėmė tai, kad meno kūrėjas prarado romantizmo laikotarpiu Vakarų kultūroje išpuoselėtą kultą. Mūsų laikai – šio kulto žlugimo epocha. Ir dabar matyti, ir ateityje, manytina, tik dar labiau ryškės, kad menininkas kultūros lauke figūruos tik kaip vardas, pavardė ir jo originalusis stilius, kuris nuo asmenybės bus beveik atskirtas – menininko biografija, charakteris taps svarbūs tik tiek, kiek tai būtina rastis meno kūriniui.

Lieka išganinga viltis, kad, vis labiau tobulėjant technologijoms ir dirbtinio intelekto kūrimo darbams, menas liks nedaugelio žmonių patiriama galimybe matyti tai, kas neturi kopijų, nesukurta pagal komandą, yra nepakartojama. „ArtVilnius“, būdamas vienu mažiausiai lankomų renginių „Litexpo“, šias meno raidos prognozes patvirtina jau šiemet –­ teks susitaikyti su tuo, kad menas bus vis mažiau svarbus, vis mažiau žymės socialinę ar politinę galią. Visuomenėje jau dabar labai nedaug žmonių, kurie norimo meno kūrinio ieško specialiai ir iš anksto suplanavę, likusieji plaukia pasroviui ir gauna tai, ką siūlo masinio vartojimo produktus gaminantys „meno fabrikai“.

 

Ramūnas Čičelis

 

http://literaturairmenas.lt/2017-06-09-nr-3619/4051-s-keltininkai/6199-ramunas-cicelis-artvilnius-2017-meno-prognoze


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*