Spektaklyje „Balta balto“ – žvilgsnis į tikrovę iš skirtingų žiūros kampų  0

Neringa Krikščiūnaitė
www.kamane.lt, 2015-01-22

Hyginas Delimatas – šokėjas, choreografas bei performansų atlikėjas iš Lenkijos, šiuo metu gyvenantis Austrijoje. Menininkas savo kūryboje jungia jogos, Feldenkraiso metodus, breiko judesius. Lietuvoje H. Delimatas pristato Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklį „Balta balto“. Prieš premjerą choreografas sutiko pasidalyti savo idėjomis ir ateities planais.

Šokio spektaklyje „Balta balto“ jungiate itin daug įvairių idėjų: nuo kubizmo iki suprematizmo koncepcijų ir pagrindų. Kas Jus įkvepia?

Šokio spektaklis „Balta balto“ yra besitęsiančio proceso vaisius. Kiekvienas meno kūrinys yra mikroprocesų, trunkančių 3–5 mėnesius, visuma. Taigi, „Balta balto“ ir yra mikroprocesas. Kodėl šiame darbe naudoju kubizmo, suprematizmo idėjas? Jos atėjo iš mano, užaugusio postkomunistinėje šalyje, šaknų. Mane domino modernizmas, ypač Le Corbusier idėjos. Ankstesniame savo spektaklyje „For Living“ būtent šias idėjas ir perteikiau. Kituose darbuose esu nukreipęs žvilgsnį į kitokią moderniosios architektūros pusę, vokiečių ekspresionizmą. Palaipsniui atėjau iki kubizmo.

Nors dauguma Jūsų idėjų paimtos iš modernizmo krypčių, tačiau esate labiau postmodernistas. Jungiate daug idėjų?

Taip, tačiau tik su sąlyga, kad nieko nėra už postmodernizmo ir kad dabar yra postmodernizmas. Jeigu būtų kitaip, tada nežinau, kokiai meno krypčiai turėčiau save priskirti. Taigi kol kas esu postmodernistas. Sukeičiu koncepcijas vietomis, išimu idėjas iš jų pradinių taškų.

Jungiate ne tik įvairias idėjas, bet ir įvairias šokio technikas. Kas Jus domina labiausiai?

Šokio technikos leidžia geriausiai ištyrinėti kūno judesių galimybes, o mane ypač domina judesio technika, formos, pagrindai. Mūsų kūnai turi skirtingas struktūras, įgūdžius ir galimybes. Kūnas gali atlikti įvairius judesius ir atrasti naujų. Man įdomiausia yra pertvarkytas arba, kitaip tariant, išardytų struktūrų kūnas. Tai gali būti suprasta kaip senų dalykų išmokimas naujai. Man įdomu permodeliuoti kūno judesius ir tai, kaip jie atliekami. Būtent tai aš atlieku šokdamas breiką, atlikdamas Feldenkraisą (Feldenkraiso metodas dažnai vadinamas tiesiog Feldenkraisu. Tai – somatinio (kūno) mokymo sistema, sukurta Moshé Feldenkraiso. Šia sistema siekiama sumažinti skausmą arba judesių ribotumą, pagerinti fizinę būklę, didinti žmonių supratingumą apie jų pačių kūnus – Aut.). Taip bandau sukurti naujus kūno judesių pagrindus.

Naudoju jogą kaip techniką, kuri man padeda šokant spektakliuose, tačiau aš išardau jogos pratimų struktūras, sukeičiu jas vietomis arba naudoju pačius pagrindinius jogos principus, kartais kreipiu dėmesį tik į kažkurį vieną elementą.

Esate atsipalaidavęs, atlikdamas visus judesius spektaklio metu, ar kaip tik įtemptai galvojate, kokie bus kiti judesiai?

Mano visi choreografiniai pasirodymai, repeticijos yra labai griežtos. Jeigu tą patį spektaklį atliksiu kelis kartus, aš atliksiu jį taip tiksliai, kad sunku bus pasakyti, jog čia skirtingu metu ir skirtingose vietose atliktas pasirodymas.

Kita vertus, duodu sau judesio laisvę ir galiu pakeisti spektaklio eigą ar kitaip atlikti judesius, nei buvo planuota. Tarkime, jeigu pamatyčiau ką nors įdomaus mane supančioje aplinkoje, kurioje atlieku savo pasirodymus, ir tai mane įkvėptų, galėčiau pakeisti pasirodymo eigą to įdomaus objekto link.

Jums labai svarbus judesio tyrimas. Ką bandote ištirti? Savo kūno galimybes?

Tyrinėju tai, ką mano kūnas gali padaryti. Būtent todėl ir naudoju Feldenkraiso metodą, jogą, breiką, nes šios praktikos man atskleidžia, kaip gali išsiplėsti žmogaus kūno galimybės.

O kaip su sielos tyrinėjimais?

Sielos? Vakarų kultūra visada atskiria sielą nuo kūno, tačiau Feldenkraiso mokymo sistemoje teigiama, kad tai – vienis. Tuo metu, kai atlieku judesį, atlieku jį ne vien kūnu, bet visa savo esybe. Viskas yra susiję. Anot mokslininkų, mintimis netgi galima stimuliuoti savo gijimą. Darbe „Creatures“ analizuoju judesius, kuriuos aš ir kiti žmonės atlieka būdami vakarėliuose. Mane domina, kokia dalis tų judesių ateina iš priešistorinių laikų. Tokius judesius aš surenku, sudėlioju sava tvarka ir atlieku pasirodymą.

Ką planuojate parodyti spektaklyje „Balta balto“?

Noriu parodyti, kaip galima matyti tikrovę iš daugybės skirtingų pozicijų ir žiūros kampų. Kalbu apie daugybines perspektyvas, kurių yra begalės, todėl ir vyrauja toks nesusikoncentravimas visuomenėje. Modernistai orientavosi į vieną objektą ir jį ištyrinėdavo iki smulkmenų, žvelgdami į jį iš vienos perspektyvos. Dabar, kaip matome, yra visai priešingai.

Kas yra sunkiausia, kai reikia vadovauti kitiems ir bandyti perteikti savo idėjas?

Didelių sunkumų nėra. Aš noriai leidžiu pakeisti numatyto pasirodymo eigą. Atlikėjai gali laisvai interpretuoti, o aš jų interpretacijas įrėminu, suteikiu formą.

O kas įdomiau – pačiam atlikti pasirodymą ar režisuoti?

Negaliu išskirti. Man patinka kurti.

Kokio amžiaus buvote, kai sau pasakėte, kad norite būti šokėjas, choreografas?

Viskas gimė „Lego“ kaladėlių principu – žingsnis po žingsnio. Buvau ramus vaikas, tačiau kai atradau judėjimo galimybę, ji mane sužavėjo. Mane labai įkvėpdavo nauji atrasti dalykai. Būdamas trylikos pradėjau lankyti baleto pamokas. Tai buvo mano, kaip šokėjo, kelio pradžia. Studijavau specialybę, nesusijusią su šokiu, tačiau ją mečiau ir pasirinkau savo mėgstamą sritį. Labiausiai mane gąsdina tai, kaip aš gyvenčiau, jei nebūčiau taip pasielgęs. Niekada nesigailėjau to, ką pasirinkau.

Z. Froidas yra sakęs, kad per kūrybą mes išlaisviname į pasąmonę nustumtus dalykus, dažnai vadinamus vidiniais demonais. Kokius savo demonus norite išlaisvinti?

Per šokį, judesį, visa tai, ką darau, išreiškiu savo norą pasiekti tikslus, kurie yra man svarbūs.

Vadinasi, esate maksimalistas?

Taip, bet siekdamas kiek įmanoma geresnių rezultatų, mėgstu naudoti kuo minimalesnius išteklius. Vengiu tokių dalykų, kurie turi vieną prasmę. Taigi, dar kalbant apie vidinius demonus, vienas jų – sunaikinti dalykus, kurie turi vieną, neginčijamą tiesą.

Kaip manote, kas Jus išskiria iš kitų jaunųjų choreografų ir šokėjų?

Galbūt labiausiai mane išskiria tai, kad aš itin atidžiai gilinuosi į judesius, kuriuos atlieku savo pasirodymuose. Man tai nėra vien tik paprasti judesiai. Aš turiu žinoti, ką jie reiškia, kaip jie įgavo tokią reikšmę, ir atlieku juos taip tobulai, kaip tik įmanoma.

Kokie Jūsų ateities planai? Kalbėkime apie šiuos metus.

Šiais metais laukia įvairūs projektai – tiek kolektyviniai, tiek solo. Tačiau vienas didžiausių planų – nuvykti į Afriką. Apie tai svarstau jau daugiau nei metus. Noriu aplankyti Ugandą. Vienoje sutikau merginą iš Ugandos ir mane sužavėjo jos atvirumas, šiltumas, optimizmas, todėl noriu sužinoti, iš kur visa tai kyla.

Pagrindinis mano planas ir vienas iš tikslų – sugrąžinti žmonėms prarastus jausmus, emocijas. Menas šiais laikais turi pasiūlyti žmonėms pojūčius, kuriuos jie prarado naudodami technologijas. Kad ir kūno pojūčius, judesius, galimybes, daugiaperspektyvius požiūrius ir pan. Be to, yra daugybė pojūčių, kurių neįvardysi žodžiais, o šokis gali tai perteikti, perduoti. Ir nebūtinai tai turi būti malonūs pojūčiai.

 

„Auros“ spektaklio „Balta balto“ premjera – sausio 24 d., 18 val., VDU salėje (S. Daukanto g. 28, Kaunas).


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*