Rss Facebook
2017
Spalis
24
Naujienos
2017 Spalis
            1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31          

Neeilinis eilinis „Naujasis Baltijos šokis ’17“  0

Monika Jašinskaitė
www.kamane.lt, 2017-06-30

Šių metų gegužės 12–20 dienomis vėl vyko tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ (toliau – NBŠ). Naujoji festivalio vadovė Gintarė Masteikaitė praplėtė nuolatinių žiūrovų „klubą“ – sąmoningai pritraukė įvairių savo kartos meno žmonių. Pertraukų tarp spektaklių metu subjektyviomis nuomonėmis buvo dalijamasi kaip reta. Dabar, NBŠ pasibaigus, malonu tai pratęsti. Todėl noriu priimti Skaidrės Baranskajos, daugiausia rašančios apie klasikinį šokį, pasiūlymą paieškoti sąlyčio taškų „...gana uždaroms Lietuvos baleto ir „šiuolaikistų“ bendruomenėms“, kuris buvo išsakytas straipsnyje „Naujas ir elitinis“, paskelbtame 3 617-ajame žurnalo „Literatūra ir menas“ numeryje.

Pritariu S. Baranskajai, kad festivalio „refleksijų neįmanoma sugrūsti į vieną formulę“. Naujoji festivalio vadovė G. Masteikaitė pastaruoju metu ypač daug laiko skiria įvairioms šiuolaikinio šokio mugėms ir nacionalinių platformų pristatymams užsienio šalyse. Patyrusi šokio vadybininkė meistriškai žongliruoja finansiniais, infrastruktūriniais ir žmogiškaisiais ištekliais, palaiko ryšius ir su užsienio trupėmis, ir su įvairių sričių menininkais bei vadybininkais Lietuvoje. NBŠ išplėtimas už Vilniaus ribų (festivalio spektakliai parodyti Naujojoje Vilnioje, Kaune, Klaipėdoje) tai tik patvirtina. Nors festivalio nevadinčiau projektu ir nesiimčiau pateisinti į jį investuojamų pinigų, kaip tai daro kolegė, manau, kad G. Masteikaitė ne kartą įrodė, jog yra verta pasitikėjimo. Tokio lygio kultūros vadybos profesionalų Lietuvoje yra nedaug.

Festivalio programą G. Masteikaitė sudarė kartu su ankstesniuoju NBŠ vadovu Audroniu Imbrasu. Net ir norėdami pristatyti „geriausius pasaulio šiuolaikinio šokio pavyzdžius“, festivalio organizatoriai būtų apriboti finansinių galimybių ir trupių tvarkaraščių, mat dėl kultūros finansavimo tvarkos NBŠ planuojamas iki jo likus mažiau nei metams. Kaip ir kasmet, jiems teko imtis įvairių kompromisų, o festivalio programoje pasiūlyti darbai buvo labai įvairūs ir savo turiniu, ir kokybe. Smagu, kad senamadiškų, istorijas pasakojančių grynojo šokio darbų pagaliau nebeliko, bet juos pakeitė ne ką naujau atrodantys „konceptualesni“. Mano požiūriu, išskirtinių spektaklių, kurie pretenduotų į pasaulinį šiuolaikinio šokio meno lygį, buvo vos keli.

Šiuolaikinio šokio videosprendimai

Žodis „šiuolaikinis“ dažnai implikuoja asociaciją su naujausiomis technologijomis. Šiemet kone trečdalyje festivalio darbų, o tai jau gana daug, buvo naudojamos videoprojekcijos. Daugelyje jų jos tapo tokiu svarbiu elementu, kad be jų spektakliai prarastų prasmę ar bent didelę dalį savo žavesio. Štai „Cloud Gate“ šokio teatro darbe „Baltas vanduo“ videoprojekcija mezgė dialogą su šokėjų atliekama choreografija ir padėjo atrasti raktą į choreografo Lin Hwai-Mino sumanymą. Bridgmano ir Packer šokio trupė vaizdo įrašą panaudojo, kad praplėstų sunkvežimio erdvę ir sukurtų menamą realybę, kuri inspiravo visą pasirodymo choreografiją. Adrien M ir Claire B trupės darbe „Hakanai“ buvo žaidžiama, kad ir silpnai, sąveika tarp šokėjos ir videoprojekcijų. Spektakliuose „Seserys po 11 metų“ ir „B ir B dialogas“ videoprojekcija parodė dokumentinius vaizdo įrašus – tai, ko neįmanoma perkelti į sceną.

Vis dėlto išvystytą šiuolaikinį darbą su naujausiomis technologijomis buvo galima pamatyti tik trupės „Liquid Loft“ pasirodyme „Candy’s Camouflage Imploding Portraits Inevitable“. Čia trys šokėjos valdo dvi kameras, kuriomis gyvai filmuoja viena kitą ir filmuojasi pačios save. Spektaklio kūrėjai tai vadina „autokorpografija“. Scenoje matant gyvai atliekamą veiksmą, videoprojekcijoje galima stebėti, kaip čia ir dabar kuriama moterų kūnų ekspozicija: nuo pagal taisykles komponuojamų dailių ir atpažįstamų portretų iki nemaloniai, šokiruojamai priartinamų kūno dalių – rankų, kaklo, odos, liemenėlėmis dengtų krūtų, burnos, dantų, sėdynių, šlaunų ar pilvo. Atlikėjos nuolat keičia savo moteriškus įvaizdžius, o videomenininkas iš jų formuoja naujus vaizdus, savo ruožtu naujus vaizdinius kurdamas ir žiūrovo vaizduotėje. Vaizdai dauginami, įvairiai miksuojami, kol žiūrovas pamiršta buitiškumą ir jį apima Alisos veidrodžių karalystėje efektas. Taigi, taip preciziškai naudojantis šokio, teatro ir kino priemonėmis „Liquid Loft“ spektaklyje buvo paveikiai kvestionuojamas moters įsivaizdavimas mūsų kultūroje.

Konceptualusis šokis ir šokio teatras

Šiemet festivalyje nebuvo šokio pasirodymų, artimų šiuolaikinio meno performansams, o konceptualių darbų galima išskirti tik porą. Tai Edytos Kozak ir Rolando Rowinski darbas „Šoku jums ilgiau nei vieną minutę“ bei Antono Ovčinikovo „De.Sinchronizacija“. E. Kozak savo darbe kalba apie šokį ir šokio meną per baleto šokėjos prizmę, o A. Ovčinikovas – apie savo, kaip ukrainiečio, patirtis. Abiejuose autobiografiniuose darbuose vietoje šokio dominuoja verbalinė raiška, o šokis tik papildo, iliustruoja pasakojimą. Vis dėlto pirmasis daugiau buvo nukreiptas į uždarą, savireflektyvią šokio problematiką ir pasirodė pasenęs, o antrajame, nors ir nedrąsiai, buvo ieškoma atlikėjui ir žiūrovams bendrų išgyvenimų, tad jis pasirodė kur kas įdomesnis ir aktualesnis.

Šių metų NBŠ festivalyje mane ypač nustebino į programą patekę labai teatrališki spektakliai. Visų pirma silpnas trupės „Mariedl“ darbas „Roubignoles“, kuriame dvi atlikėjos pasiūlė daugybę moterų problematiką atliepiančių vaizdų, tačiau jų neišplėtojo į vientisą kūrinį. Priešingai nei S. Baranskajos, manęs nepaveikė nei „Mariedl“ choreografija, nei aktoriniai sugebėjimai. Stebėtinai teatrališkas ir naujausias Vyčio Jankausko darbas „Agonija“. Nesiimdama kritikuoti choreografo meninių ieškojimų krypties, manau, jog komandai reikėtų daugiau padirbėti, kad darbas įgautų estetinės vertės. Galiausiai – „Club Guy & Roni“ trupės spektaklis „Laimė“, kuriame atlikėjai personažus išreiškia šokiu, tačiau jų tarpusavio santykiai atskleidžiami per nebylią imitaciją arba vaidybą. Negaliu nesutikti su baleto kritike dėl puikios šokėjų techninės parengties, tačiau „kitoniškumo“ ir „normalumo“ problematika scenoje man pasirodė nebeaktuali arba per daug nutolusi nuo realybės. Rodos, Lietuvoje „kitoniškumas“ scenoje priimamas lengvai, tačiau gyvenime – labai sunkiai, ir „Club Guy & Roni“ neužpildė šios spragos.

Atrodo, kad tiek konceptualusis šokis, tiek šokio teatras šių metų NBŠ buvo šiuolaikinio šokio kraštutinumai. Matyti tokius darbus kartą per metus vykstančioje šokio šventėje smagu, tačiau galvojant apie festivalio, šiuolaikinio šokio ir publikos vystymąsi, kažin ar jie turėtų būti festivalio organizatorių prioritetas. Renkantis tokio pobūdžio darbus, būtų naudinga atkreipti dėmesį į spektaklių temų aktualumą ir tai, kaip jie papildo, o ne užpildo festivalio programą.

Šokis kaip kūno judesys

Antrojoje NBŠ dalyje pristatyti labiau fiziški kūriniai. Terezos Ondrovos ir Peterio Šavelio spektaklyje „Berniukai, kurie mėgsta žaisti su lėlėmis“ šokėja ir šokėjas iš Čekijos skirtingai traktuodami tuos pačius kūno judesius trynė socialines vyriškumo ir moteriškumo sampratos ribas. Šveicaras Alessandro Schiattarella pristatė rankų studiją „Kitur“. Suomis Taneli Torma pasinaudojo fizinio darbo ir klasikinio šokio metaforomis, kad kalbėtų apie svajonių siekimą spektaklyje „Klasikinis grožis“. Benas Fury ir Simonas Thierée iš Belgijos ritualui artimame pasirodyme „Darwisho košmaras“ sujungė šokį ir muziką, tradiciją ir šiuolaikiškumą, atlikėjus ir publiką.

Visi jie – šiuolaikinio šokio kūriniai per se, minkšti, neagresyvūs, kūrybiški ir įdomūs darbai, kokių NBŠ norėtųsi matyti kuo daugiau. Labai gaila, kad visi jie buvo balansuojantys ant miniatiūros arba eskizo ribos, nors, rodos, tokio tipo darbams reikėtų teikti pirmenybę ir finansiniu, ir atrankos požiūriu. Festivalį uždarė „Low Air“ spektaklis „Žaidimas baigtas“, kurį laikyčiau ne tik vienu stipriausių lietuviško šokio darbų, bet ir vienu geriausių festivalio spektaklių.

Šiuolaikinis šokis – išskirtinis ir naujas

Stebint daugelį NBŠ programoje pristatytų darbų, man trūko to, ką laikyčiau šiuolaikinio šokio meno esme – fizinės raiškos, energijos, disciplinos ir mano, kaip šiuolaikinio žmogaus, pasaulio atspindžio. Nesutikdama su S. Baranskajos haute couture šokio samprata, išskirtiniu ir nauju NBŠ festivalyje laikau Jono Lopeso ir Landero Patricko darbą „Adorabilis“. Atkreipiu dėmesį, kad žodžio „elitinis“ nevartoju sąmoningai – tai išskirtinis, bet ne elitui skirtas darbas, įdomus ir lengvai suprantamas įvairiai publikai.

Atsispyrę nuo Octopus Adorabilis vadinamos aštuonkojų rūšies, jauni menininkai sukūrė choreografiją, kurios pagrindu tapo vizualiai suvokiamas žmogaus kūnas, nuolatos judantis ir kintantis. Savo darbe jie naudoja sufijų šokiui būdingą ritmišką šokinėjimą, kurį jungia su maldoms ir šventiems ritualams būdingomis pozomis; amerikiečių menininko Moondogo tekstus; choreografo Bobo Fosse rankų plastiką, vokalines ir ritmiškas kūno savybes. „Adorabilis“ grįstas organizuotu trijų kūnų judėjimu, tačiau papildytas visais kitais spektaklio elementais – vizualiai choreografiją pabrėžiančiais kostiumais, šviesa suformuojamais grindų kvadratėliais, netikėtumo suteikiančia „Dievo akimi“ bei spektaklio pabaigoje pasirodančiu plastikiniu rykliu.

Spektaklis sukomponuotas kaip naujosios mišios, kur išpažįstamas tikėjimas („rengiuosi šitaip ne tam, kad patraukčiau dėmesį, traukiu dėmesį, nes rengiuosi va taip“), šaunamas šampanas ir aukojama žuvytė. Panašiai, kaip ir „Low Air“ „Žaidimas baigtas“, „Adorabilis“ žaidžia scenoje priešais žiūrovą, bet tarsi ir kartu su juo. Nors spektaklyje nesvarstomos žmonijos problemos, atlikėjų išsakomuose tekstuose galima jas pajausti: „Kaip galiu bijoti paskutiniosios savo dienos, kai mirštu kasdien?“, „Mes visi – lyg smulkios žuvelės, mėginam nepaskęsti.“ Jautrus, žaidybiškas ir ironiškas spektaklis atliepia žmogaus būtį XXI amžiaus Europoje.

P. S. NBŠ+, arba Elito spindesys ir skurdas

Nuo pat įkūrimo Lietuvos šokio ir informacijos centras stengiasi Lietuvoje pristatyti stipriausias užsienio trupes. Tokie darbai, kaip Sashos Waltzo spektaklis „Kūnai“, „Batsheva Ensemble“ „Decadance“, kad ir parodomi praėjus mėnesiui ar daugiau po NBŠ, tapdavo tarsi festivalio tęsiniu. Šiemet atėjo Nyderlandų šokio teatro eilė. Birželio 18 d. Vilniuje „Nederlands Dans Theatre 2“ (NDT 2) parodė keturis spektaklius: „SH-BOOM!“, „Abipusis komfortas“, „Solo“ ir „Kaktusai“. Bilietų kainos, kaip jau įprasta, buvo „elitinės“, tad ir pažiūrėti šokio susirinko elitinė publika, dalyvavo ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Nors atlikėjams nesvetimos įvairios šokio technikos, spektakliuose dominavo vizuali, klasikinio šokio pagrindu sukurta choreografija, sukomponuota pagal žiūrovams įprastas taisykles. „Abipusiame komforte“ ir „Solo“ atlikėjai demonstravo grynąjį šokį, o „SH-BOOM“ ir „Kaktusuose“ šokį papildė teatrui būdinga raiška. „SH-BOOM“ artistai žaidė šou elementais, juokas ir ironija čia kilo ne tiek iš choreografijos, kiek iš vaidybos. „Kaktusai“ išsiskyrė ypatingai suformuotu scenovaizdžiu – preciziškai organizuota šviesa, išryškinančia ne tik šokėjų kūnus, bet ir reljefą formuojančias pakylas bei kaktusų mišką.

Nors, rodos, buvo pasiūlytas tobulas šokis, išliekančių įspūdžių – vos keli. Tai stipri finalinė „SH-BOOM“ scena, kurioje šokėjai, anksčiau matyti kaip solistai, šoka grupėje. Visi jie iš tikrųjų puikūs! Ir spektaklio „Kaktusai“ duetas, kuriame vyras ir moteris virtuoziškai atskleidžia partnerystės temą. Scena – tarsi jų dviejų repeticijos modelis, kai žiūrovai gali girdėti jų mintis ir sekti fizinį judėjimą. Mintys, įrašytos į garso takelį, tampa muzikine šokio partitūra. Žiūrovams jas girdint, šokėjų judesiai įgauna gerokai daugiau prasmių. Preciziškai iki smulkiausių detalių atlikta scena atrodo paprasta, tačiau tuo pat metu žavi balansu tarp artimo meilės ir ironiško kritiškumo, mėginimo vilioti ir atlikti įprastą kasdienį darbą.

Meistriškai atliekamas NDT 2 šokis iš publikos reikalavo tik vieno – atsipalaiduoti ir grožėtis. Netgi „Kaktusuose“, kur atlikėjai tampa orkestro instrumentais ir savo kūnais išgauna įvairius garsus, šokėjai daugiau dirbo, kad atitiktų formą, o ne paskleistų garsą ar energiją. Lietuvoje panašaus vizualumo yra Anželikos Cholinos šokio teatras, kuriame publika taip pat gali jaustis rami ir saugi. Vis dėlto apie šokį galvodama kaip apie šiuolaikinį meną, o ne dar vieną kultūros industrijos produktą, aš labiau vertinčiau pernai pristatytą Marie Chouinard darbą „bODY_rEMIX/gOLDBERG_vARIATIONS“, Louise Lecavalier „So Blue“ ir net Ohado Naharino / „Batsheva Ensemble“ „Decadance“, kuriems gražaus reginio sukurti nepakanka, jie dirba ne tenkindami žiūrovo poreikius, o kurdami naujus.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*