Rss Facebook
2017
Balandis
29
Naujienos
2017 Balandis
          1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30

Amžinoji dvipusybė: tarp archetipų ir stereotipų 0

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė
www.kamane.lt, 2017-04-19

Kauno miesto kameriniame teatre pristatyta premjera – poeto, eseisto, dramaturgo Juliaus Kelero psichologinė drama „58 sapnai“ (2009), kurią į sceną perkėlė jaunas režisierius Renaldas Bartulis. Šį sykį scenoje kalbama ne apie šalies istorinės (ne)tiesos subtilybes, o apie skausmą, kurį tenka išgyventi mums „čia ir dabar“, kuomet susiduriame su dvasine ar priešlaikine fizine mirtimi, išprovokuotą negalėjimo būti savimi. Tai – antrasis šios pjesės pastatymas profesionalioje teatro scenoje. Pirmą kartą ji buvo realizuota režisieriaus Arvydo Kinderio prieš septynerius metus Alytaus dramos teatre.

R. Bartulio spektaklyje, kaip ir pjesėje, veriasi poetiškai realistinė postindustrinės visuomenės panorama. Įdomu tai, jog ji vaizduojama ne tiesiogiai, o kuriasi žiūrovo vaizduotėje klausantis veikėjų žodžių. Scenoje atgyja pjesėje veikianti pora – 23 metų mergina Sima ir 27 metų vaikinas Kostas, kuriuos įkūnija aktoriai Raimonda Kimbraitė ir Vytautas Gasiliūnas. Veiksmas vyksta kolektyvinių sodų namelyje paskutinę rugsėjo dieną, šiais laikais. Patyrusi seksualinę prievartą, čia 58 paras atsiskyrusi nuo viso pasaulio, įskaitant ir mylimąjį, vienumoje skendi Sima. Visą tą laiką ją lanko Kostas, po darbo atveždamas maisto ar psichiatro paskirtų vaistų. Ir vis bando įkalbėti merginą kartu sugrįžti namo į miestą, bet padaryti to nepajėgia.

Pagrindinis konfliktas kyla tarp veikėjų noro tuo pačiu metu ir būti visuomenės dalimi, ir nuo jos atsiriboti. Gyvendami mieste, dirbdami it vergai, nuolat priversti pirkti, vartoti, apsimesti tuo, kuo nėra, jie jaučiasi nelaimingi, netgi sugniuždyti, nors ir pakankamai jauni. Pažįstama situacija? Ko gero, daugelis mūsų atsakytume „taip“. Spektaklis leidžia (at)pažinti šią problemą ir patirti jos potencialius sprendimo būdus kito kailyje. Čia skleidžiasi šiandienio žmogaus vidinė realybė, neatsiejama nuo susvetimėjimo, nesusikalbėjimo ir ėjimo link drastiškų padarinių – depresijos, savižudybės ar žmogžudystės.

Spektaklis tarytum tampa eksperimentu, leidžiančiu išmatuoti teatro poveikio galią. Kiek ši istorija gali paskatinti žiūrovą pamąstyti ne apie save, o apie kitą? Režisierius fokusuoja dėmesį į faktą, jog šiandien žmonės, nors ir būdami kartu, atsitveria nematomomis sienomis ir visiškai negirdi kito, net ir nuolat bendraudami. Taip dialogai virsta monologais. Konstatuojama ne itin džiuginanti XXI a. žmogaus psichologinės būklės diagnozė: vis stiprėjantis vienišumo pojūtis, egzistuojant savo susikurtoje realybėje-sapne, taip siekiant atsiriboti nuo išorinio pasaulio – milžiniškos šizofreninės spintos, kaip jis yra įvardijamas pjesėje.

Statistiniai duomenys apie savižudybes, alkoholizmą, patyčias ir smurtą šeimoje Lietuvoje šokiruoja. Apie tai dažnai kalbama televizijos eteryje, radijuje ar laikraščiuose. Tad šiuo spektakliu teatras prisijungė ir prie socialinės kampanijos „Už saugią Lietuvą“, siekiančios mažinti minėtų duomenų skaičių. Kampanijos tikslas – sutelkti visuomenę bendromis pastangomis keisti Lietuvą, paskatinant kiekvieną jos gyventoją nelikti abejingu ir prisidėti sprendžiant opiausias visuomenės problemas. Iniciatyva „Nelik vienas, pasidalink emocijomis“, teatras ragina žmones nusiųsti savo artimiesiems atvirlaiškius su žodžiais, atkeliavusiais būtent iš šios pjesės teksto. Galbūt jie taip pat skendi nesibaigiančioje vienatvėje ir šis laiškas juos ištrauks iš depresijos, alkoholizmo spąstų ar minčių apie savižudybę. Įdomu, kiek tokių žinučių jau yra išsiųsta...

Visgi, jeigu vieną dieną pašto dėžutėje netikėtai rasite tokį atvirlaiškį, nereikėtų suprasti, jog siuntėjas jus laiko kažkurios minėtos probleminės grupės nariu. Ne. Tai nėra baksnojimas pirštu, jog tu stovi pakrantėje, įmerkęs kojas į nevilties vandenyno platybes. Tiek toks laiškas, tiek šis spektaklis itin subtiliai (netgi užslėptai) žadina natūralų norą komunikuoti, paskambinti artimam žmogui ir paklausti, kaip jis šiandien gyvenąs.

Trumpa J. Kelero drama itin tinkama kamerinei teatro erdvei. Neilgame spektaklyje, lyg (59-ame) bendrame sapne, mažojoje teatro salėje, padalytoje į dvi dalis, kaip kine, matai aktorių, o taip pat ir šalimais bei priešais sėdinčių kitų žiūrovų veidus stambiu planu. Tai suteikia bendrumo jausmą, gilesnę siunčiamos emocinės informacijos pajautą, paveikesnę savęs pažintį santykyje su kitu. Jautiesi kiek neįprastai – nors tiesiogiai į veiksmą nesi įtraukiamas, tarytum jame dalyvauji. Vienu metu esi ir stebintysis, ir stebimasis. Čia nėra kur pasislėpti, net jei to ir norėtum.

Žiūrint literatūros kūrinių inscenizacijas ar ekranizacijas, gana dažnai jos pralaimi prieš teksto kalbą ir ją skaitančiojo vaizduotėje kuriamus individualius vaizdinius. Šiuo atveju yra priešingai – dramaturginis kūrinys scenoje atgyja tikrąja to žodžio prasme. Aktoriai papildo pjesės tekste atsiskleidžiančius personažų kiek per „literatūriškus“ charakterius. R. Kimbraitės Sima tampa pagrindine veikėja, tuo tarpu tipiško vyriško elgesio bruožų turinčio V. Gasiliūno vaidmens paskirtis labiau tampa siekiu paryškinti šios nestereotipiškai moteriškos veikėjos kontrastų kupiną paveikslą. O ji – šiurkšti ir itin švelni, atvira ir užsidariusi, tikinti viltimi ir rezignuojanti, kurianti ir griaunanti. Nežinia, kaip psichologai apibūdintų tokią savijautą, galbūt ją priskirtų prie kažkurios psichinės ligos požymių, tačiau scenoje stebėti praėjusį rudenį „Korektūros klaidoje“ sužibėjusios R. Kimbraitės vaidybą yra įdomu, kadangi jos veikėjos paveikslas kaip tik todėl ir yra gyvas. Per tas 58 paras (kodėl pasirinktas būtent šis skaičius, lieka paslaptimi) skaitydama knygas ir analizuodama save, ji supranta esanti tikrąja savimi, todėl jaučiasi laiminga ir atsisako sugrįžti į veidmainystės kupiną visuomenę.

Tačiau tai dar nereiškia, jog Kostas – aklai tipiškas vyriškis, besirūpinantis tik savo poreikiais. Šiek tiek gal ir galima jo elgesyje šito įžvelgti – jis nori kuo greičiau grįžti į senesnį gyvenimo ritmą, taip, kaip buvo prieš Simos nelaimę, nori gauti tai, ką ji, kaip žmona, „privalo“ duoti. Pernelyg nesigilina į jos vidinį pasaulį ir galvoja, jog viską galima išspręsti gydytojo ir vaistų pagalba. Tačiau V. Gasiliūnas atveria ir kitą savojo veikėjo pusę – jautrumą. Jis įsiklauso į žmonos atvirai išsakomas mintis ir bijo jos netekti. Nors ir stengiasi išlikti sąmoningas, mąstyti logiškai, jį veikia Simos sapniškoji realybė, kurioje ji skendi.

Dramos žodis, it sėkla, sudygsta teatro dirvoje, o pražįsta greičiausiai jau žiūrovo (pa)sąmonėje. Gana keistas pojūtis aplanko spektakliui pasibaigus – vaidinimas tiesiogiai nesukrečia, nepriverčia patirti katarsio, nešokiruoja ir nelinksmina lyg komedija, tačiau paveikia. Tik slapčia, visai netikėtai, kitą ar dar kitą dieną, kai iš pasąmonės šmėkšteli matyto spektaklio fragmentai, visiškai apie tai negalvojant. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog tai gana paprasta drama apie kasdienį, netgi buitinį, gyvenimą. Scenoje veriasi pjesės daugiasluoksniškumas. Čia gausu ir ironijos, ir dramatizmo, ir prisilietimo tiek prie žemiškų rūpesčių, tiek egzistencinių klausimų. Pats dramaturgas šią pjesę yra įvardijęs tragikomiška bagatele (trumpa muzikinė pjesė). Spektaklyje suskamba atmosferą sustiprinantys muzikos garsai, tačiau šis momentas čia neakcentuojamas. Labiau susitelkiama į kovingą santykį tarp dulkinos materijos laikinumo ir skaisčios dvasios amžinybės, tarp įkalinančio kūno realistiškumo ir išlaisvinančio sielos pasaulio sapniškumo.

Ši opozicija įprasminama ir pasitelkiant scenografiją (režisierius yra ir spektaklio dailininkas) – sceną per vidurį skiria permatoma balta užuolaida, kurios vienoje pusėje veikia pilku kostiumu vilkintis Kostas, kitoje – Sima, apsirengusi baltais drabužiais, o kambario grindys bei daiktai taip pat „nuspalvinti“ baltai. Jiedu tiesiogiai niekada nekomunikuoja, bendrauja tik per širmą. Dažniausiai konfliktuoja, prieštarauja vienas kitam ar net neigia, nors ir trokšta vienas kito, ir tik kelias trumputėles akimirkas itin priartėję patiria harmoniją.

Visa tai būtų galima interpretuoti kaip archetipinę kovą tarp žmogaus kūno ir dvasios bei pastarosios triumfą spektaklio pabaigoje, kuomet Sima smogia Kostui. Psichologai greičiausiai pasakytų, jog tai – vyro gyvenimo, kaip sapno, atspindys, kadangi jo siela arba aukštesnysis „aš“ (pagal C. G. Jungo teoriją) yra moteriškos lyties. Tad, šiuo atveju, Sima simbolizuoja dramaturgo vaizduojamo vyriškio sielą, na, o pats Kostas – fizinę būtį. Ne vieną sykį nuskamba ir žodis „psichė“, kuriuo save pavadina Sima, o žinia, šis žodis reiškia žmogaus sielos įsikūnijimą. Žinoma, viską galima suprasti ir kiek kitaip – galbūt net ir tiesiogiai, nes ir toks variantas yra įmanomas. Tai galima interpretuoti kaip kovą tarp sąmonės ir pasąmonės ar amžiną vyro ir moters nesantaiką. Šioje vietoje žiūrovas gali pasirinkti, kuris šių veikėjų yra teisesnis ir kurią širmos skiriamą pusę norėtų palaikyti. Bet kokiu atveju, premjeros finalas nenuspėjamas ir tai yra pats įdomiausias spektaklio (o ir kartu pjesės) momentas.

Visuomet malonu žiūrėti spektaklius, kuomet scenoje darniam dialogui susitinka nacionalinė dramaturgija ir tokia pat režisūra. Visgi, R. Bartulio spektaklio atveju, darbas stokoja originalumo, šiuolaikinio teatro leksikos bei teatrinės magijos apskritai. Taip pat ir aiškesnės takoskyros (ar net dramatiškos kovos) tarp to, kas yra archetipiška, o kas stereotipiška. Režisierius itin mandagus J. Kelero pjesės atžvilgiu, tiek atsargiai pagarbus, jog beveik neišsako savosios nuomonės, o pasislepia už dramaturgo. Jeigu, remiantis šiuo pastatymu, reikėtų įvardyti aiškius jo stilistikos bruožus, vargu ar būtų lengva tai padaryti. Tad norėtųsi jaunam kūrėjui palinkėti išdrįsti, kaip kad veikėja Sima, būti savimi, nors galbūt aplinka ir verstų elgtis visiškai priešingai...

 

Donato Ališausko nuotr.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*