Rss Facebook
2017
Spalis
22
Naujienos
2017 Spalis
            1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31          

„Alksniškės“ – mūsų istorijos priminimas 0

Miglė Munderzbakaitė
www.kamane.lt, 2017-03-08

Kauno miesto kameriniame teatre Valstybės atkūrimo dieną įvyko režisieriaus Gyčio Bernardo Padegimo premjera „Alksniškės“. Pjesės autorius – pats režisierius, sceninį pasakojimą sukūręs iš įvairių šaltinių, atlikęs įspūdingą istorinį tyrimą, išanalizavęs duomenis apie nepelnytai primirštą Lietuvos istorijos asmenybę – trečiąjį Lietuvos Respublikos Prezidentą dr. Kazį Grinių. Režisierius tyrinėjo paties K. Griniaus atsiminimus (2 tomai), Gedimino Ilgūno ir Alfonso Eidinto monografijas, Prezidento sūnaus Liūto Griniaus atsiminimus bei tekstus iš „Varpo“ (1926 m.), skirto Prezidentui. Aktoriai inspiracijų kuriamiems personažams sėmėsi lankydamiesi Alksniškėse esančioje K. Griniaus sesers sodyboje, į kurią ir nukelia visas pjesės veiksmas.

Prabilti apie K. Grinių režisierių G. B. Padegimą paskatino dvi priežastys. Pirmoji – tai siekis apibrėžti, patikslinti K. Griniaus užimamą poziciją mūsų istorijoje, priminti ir įvardyti jo nuopelnus, kurie buvo pasiekti ne tik per tą trumpą, vos šešių mėnesių prezidentavimo laikotarpį, bet ir per dvejus metus, einant reikšmingas Ministro Pirmininko pareigas. Taip pat K. Griniaus kaip gydytojo pasiekimus. Antroji priežastis yra spektaklio pristatyme minima paralelė tarp K. Griniaus ir Baraco Obamos – jų kalbų panašumo („kalbėti apie demokratiją, kovoti už demokratiją gali būti tik per vėlu, bet niekada ne per anksti“ (K. Grinius)), demokratijos siekių, kurie ypač aktualūs tampa šiandien, kai neretai balansuojama ant žodžio laisvės ribos, o demokratijos pozicija tampa abejotina, pamirštami pagrindiniai jos principai. Dokumentiniais šaltiniais paremta G. B. Padegimo pjesė pretenduoja į naujos perspektyvos atskleidimą, kitokį žvilgsnį į istoriją, atsiremiant į K. Griniaus asmenybę. Siekiama pažvelgti ir į aplinkybes, kuriomis Antanas Smetona tapo prezidentu. Kalbant apie istorines asmenybes, galima prisiminti (atsisakant skirtingų pozicijų subjektyvaus vertinimo) prieš kelerius metus matytą pagal Gedimino Jankaus pjesę „Kybartų aktai“ pastatytą režisieriaus Vytauto Balsio spektaklį, kuriame siekiama atskleisti, parodyti kitokią Prezidento Antano Smetonos pusę – ne tokį lengvą reikšmingų sprendimų priėmimą, jų aplinkybes.

Spektaklio „Alksniškės“ veiksmas vyksta praėjusio amžiaus 5-ajame dešimtmetyje, kuomet K. Grinius už memorandumą prieš žydų naikinimą buvo ištremtas iš Kauno ir apsistojo pas savo seserį Oną Alksniškėse. Pjesėje veikia aštuoni veikėjai: K. Grinius, jo žmona, sūnus, sesuo ir sūnėnas bei Grinių namuose besislapstanti žydaitė, Sasnavos klebonas ir netikėtai sesers namuose apsilankanti žmogysta. G. B. Padegimo perteikti istoriniai personažai nėra skirti vien atskleisti K. Griniaus asmenybę (nors šis aspektas irgi svarbus), šeimos narių personažai atskleidžiami ir kaip savarankiški – jeigu K. Griniui mūsų istorijos puslapiuose skirta ne itin daug vietos, tai jo šeimai bei jos indėliui dėmesys dar menkesnis, tuo tarpu šiame kūrinyje siekiama užpildyti ir šias istorijos spragas.

Kadangi spektaklio centre – K. Griniaus asmenybė, apie kitus personažus ir juos įkūnijančius aktorius neišvengiamai norisi kalbėti per santykį su pagrindiniu veikėju. Prezidento asmenybę spektaklyje kuria aktorius Henrikas Savickas. Vizualus panašumas abejonių nekelia, žinoma, aktoriaus kuriamas K. Grinius jaunesnis, nei nurodo laikotarpis, kurį apima pjesė, tačiau visa jo pozicija, būsena atspindi asmenybės brandą, išmintį, aiškiai suformuotas pacifistines pažiūras, savikritiškumą, demokratinių vertybių svarbą, atsakomybės, tolerancijos būtinybę. K. Griniaus ir jo sesers Onos Griniūtės-Bacevičienės, įkūnijamos aktorės Almos Masilionytės, santykiai, pokalbiai – vieni stipriausių, įtaigiausių dramaturgine prasme. Jų bendravimas, pašnekesiai prie stalo yra įtikinantys, natūralūs kaip brolio ir sesers, tačiau vyksta ir puikus perėjimas nuo buitinių temų link svarbių istorinių momentų. Jie atskleidžia A. Masiulionytės kuriamos moters ne tik tarmiškai kalbančios, nevengiančios kandžių replikų namų šeimininkės pusę, bet ir reikšmingą praeitį – drąsius žingsnius priešinantis esamai padėčiai, neleistinas iniciatyvas, pakeitimus bažnyčioje Mišių metu bei vaidinimus K. Griniaus pirmosios žmonos Joanos Griniuvienės spektakliuose. K. Griniaus sesuo Ona padeda atskleisti ir kai kurias Prezidento asmenines savybes, o pati, iš pradžių palaikiusi ryžtingus brolio žingsnius, su laiku tapo vis labiau susitaikanti su situacija, nelabai palaikanti savo sūnaus Vytauto Bacevičiaus (aktorius Vytautas Gasiliūnas) užmojų rengti pasipriešinimą, kovoti už tėvynės laisvę.

V. Bacevičius – karininkas, leitenantas, besidomintis mokslo pasiekimais, gebantis įvesti elektrą bei su dideliu užsidegimu siekiantis išgauti kuo daugiau istorinės tiesos iš savo dėdės K. Griniaus. Dėdė jam yra mokytojas, vedlys, kurio idėjomis pasiremdamas tikisi kelti pasipriešinimą. Atskleidžiamas skirtingas jų požiūris siekiant to paties tikslo: Vytautas pasirengęs bet kokia kaina – ginklu ir iki paskutinio kraujo lašo – ginti savo idealus, tuo tarpu K. Grinius remiasi patirtimi, išmintimi ir šioms idėjoms nors ir ne kategoriškai, bet vis dėlto prieštarauja. Jam svarbiausias yra žmogus, o baisiausias dalykas – neramumai, galintys kilti šalies viduje ir turėsiantys siaubingų pasekmių. Dėdės ir sūnėno diskusijos, pokalbiai atskleidžia daugybę istorinių įvykių, paliečiama daug asmenybių, su kuriomis teko susidurti K. Griniui. Šie istoriniai dialogai daugeliu atvejų atrodo  natūralūs – tai jauno žmogaus siekis suprasti ir išsiaiškinti realią situaciją. Tačiau antroje spektaklio dalyje šie pasakojimai palengva pereina į tam tikrą nenatūralumą, tarsi interviu formą: tiesiogiai kamantinėjama, kaip ten su tuo ar anuo buvo. Didelė faktų, įvykių, asmenybių koncentracija suponuoja norą pateikti kuo daugiau žinių, tačiau tuo pat metu šiek tiek nukenčia pati spektaklio dramaturgija, pranyksta natūralus pokalbio virsmas.

Spektaklyje paliečiamas ir labiau buitinis, šeimos tradicijų lygmuo, kai visa šeima susirenka prie Kūčių stalo. Reikšmingas kalėdojančio klebono Stanislovo Čėsnos (aktorius Albinas Budnikas) apsilankymas, kuris išsivysto į įvairių, net konfrontuojančių idėjų kupiną pokalbį su K. Griniumi. Šis sėkmingo aktorių bendradarbiavimo dėka sukuriamas dialogas atskleidžia K. Griniaus santykį su religija bei toleranciją, gebėjimą susikalbėti, nepaisant skirtingų požiūrių. Per Kalėdas atvažiuoja ir K. Griniaus žmona Kristina Arsaitė-Grinienė (aktorė Simona Bladženauskaitė) bei sūnus Liūtas (Arnis Aleinikovas). S. Bladženauskaitės kuriama prezidentienė – elegantiška moteris, palaikanti savo vyrą. Šioje pjesėje atskleidžiama jos pozicija, įnašas į K. Griniaus istoriją, jos pasiaukojantys, drąsūs žingsniai siekiant gauti leidimą išvykti (kuris Prezidentui ir visai šeimai reiškė tam tikrą išsigelbėjimą, nes tokioje situacijoje gyventi, nors ir, atrodytų, ramioje, atokioje sodyboje pas seserį, buvo rizikinga). K. Griniaus sūnų Liūtą aktorius A. Aleinikovas kuria kaip nuolatos reikalaujantį dėmesio, negalintį nurimti paauglį, tačiau turintį ambicijų: su draugais kuria neleistiną laikraštuką ir svajoja apie būsimas inžinieriaus perspektyvas JAV. Personažas labiausiai iš visų artimas šiems laikams. Ir jei žvelgdamas į kitų manieras, kalbą jautiesi perkeltas į 5 dešimtmetį, stebint šį personažą vis pradedi abejoti laikmečiu. Liūto kalba, kartkartėmis įžūlus, netgi ekscentriškas elgesys sukelia abejonių, ypač prisimenant paties aktoriaus įvardytą panašumą tarp jo kuriamo sūnaus ir tėvo K. Griniaus. Maištingumas, būdingas paaugliams, laikui bėgant per daug ir nesikeičia, bet tam tikrų charakteringų bruožų, ypač turint galvoje, kad tai – dokumentinis, istorinis spektaklis, lyg ir pritrūksta.

Spektaklyje veikia dar du personažai, kurie nėra iki galo atskleisti – jie daugiausia reikšmingi tuo, kad papildo Grinių šeimos portretą. Taip nutinka su pas Grinius besislapstančia žydaite Alisa (aktorė Edita Niciūtė). Jos buvimas šeimoje parodo Kristinos ir Kazio Grinių gerumą, humaniškumą, patvirtina K. Griniaus, kaip kovojančio prieš žydų naikinimą, poziciją. Personažas, įvardytas kaip žmogysta (aktorė Kristina Kazakevičiūtė), atskleidžia to meto situaciją, nuolatinę įtampą, parodo, kad niekuo negalima pasitikėti, nes bet kuris nepažįstamasis gali išduoti, todėl bijomasi kiekvieno nekviesto svečio vizito. Žmogystos personažas čia pateiktas kaip teigiamas, nepaisant gresiančios mirties, ji pasirenka prisipažinti, kad yra pasiųsta šnipinėti Grinių šeimą.

Šiame spektaklyje tiesioginio žiūrovų įtraukimo nėra, tačiau antrojoje spektaklio dalyje, K. Griniaus šeimai besiruošiant iškeliauti iš sesers Onos sodybos (visiems suprantant, kad greičiausia visam laikui ir tikriausia šeima nebesusitiks), pasiūloma sugiedoti „Tautišką giesmę“. Įsiterpia K. Griniaus sūnus Liūtas, komentuodamas situacijos panašumą su Vasario 16-ąja, tuomet nusprendžiama giedoti tyliai. Aktoriai pradeda giedoti himną, o prie jų savo noru prisijungia ir žiūrovai. Keista klausyti ne didingai, o tyliai giedamo himno, tačiau jam nestinga prasmingumo, o galbūt jis net stipresnis tokioje kamerinėje aplinkoje, ramus, bet girdimas, jaučiamas ir vienijantis.

Spektakliui pasirinkta scenografija nurodo konkrečią vietą – Alksniškių sodybą. Tam pasitelkiamos projekcijos, kuriose matome sodybos vaizdus, laukus, mišką. Scenos centre – medinis stalas, kėdės. Tas pats stalas spektaklio pabaigoje įgyja ir tam tikrą karsto, kapo funkciją, ant jo viduje esančio medžio vienas po kito personažai sudeda savo daiktus, kol projekcijose matome autentišką medžiagą bei girdime režisieriaus pasakojimą apie šių, jau nebe veikėjų, o realių žmonių tolimesnius likimus, jų gyvenimų baigtį. Toks dokumentinio spektaklio sprendimas dar labiau sustiprina siekį perteikti ne tik pjesę, spektaklį kaip meno kūrinį, bet ir istoriją bei kiekvieno iš šių asmenybių gyvenimą.

Scenografijoje nemažai atributų, nurodančių laikmetį: K. Griniaus lagaminai, gydytojo instrumentai, lygintuvas ir kt. Prieš spektaklio premjerą S. Bladženauskaitė užsiminė apie kostiumus: „Reikia dar paminėti, kad bus ir gražūs kostiumai, kažkiek atspindintys vaizduojamo laikmečio dvasią. Nors buvo peržvelgta nemažai fotografijų, kaip kas atrodė, tai nebus itin tikslūs istoriniai kostiumai.“[1] Iš tikrųjų, stebint spektaklį, kai daugelis dalykų pretenduoja į autentiškumą, kai kurie kostiumų sprendimai šiek tiek blaško, nes vis kelia mintis, kad tam tikrų detalių nelabai galėjo būti, tie batai ne to laikmečio ar tas Vytauto darbinis kostiumas – tikrai ne iš penktojo dešimtmečio.

Aktoriams režisierius skyrė nemenką užduotį – kurti realias istorines asmenybes, tikėtina, nėra lengva, jau vien dėl to, kad jų gyvenimas nėra toks aiškiai apibrėžtas kaip fikcinio veikėjo ir interpretacinis momentas tokiame, dokumentiniame spektaklyje turi griežtesnes ribas. Galima numanyti, kad aktoriams patiems teko skirti nemažai laiko ir gilintis į istoriją, bandant pažinti savąjį personažą.

Šis režisieriaus G. B. Padegimo spektaklis pirmiausia yra svarbus, prasmingas ir reikšmingas istorinis tyrimas, daugeliui atskleidžiantis nemažai negirdėtų, nutylėtų dalykų apie Prezidento, gydytojo K. Griniaus asmenybę ir jo šeimą. Be to, tai ir dramaturgiškai sėkmingas priėjimas prie norimos temos, jos įvilkimas į pjesės formą. Perfrazuojant jau minėtą K. Griniaus mintį apie demokratiją, galima sakyti: apie mūsų istoriją kalbėti niekada nėra per anksti.

____________

[1] Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė. Ką reiškia aktoriams įkūnyti istorines asmenybes? [žiūrėta 2017-02-26]. In: Kauno diena [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/ka-reiskia-aktoriams-ikunyti-istorines-asmenybes-796501.

 

Donato Stankevičiaus nuotr.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*