Tarpukario urbanistikos paveldo paklaidos 2

Kastytis Rudokas
www.kamane.lt, 2014-08-21
Apželdintas studentų skveras, 1956 m. J.Kiškio nuotr. Iš AUTC.lt archyvų

Studentų skveras Kaune  – įdomi Kauno miesto savivaldybės idėja, kuriai be didesnių išlygų pritaria kiekvienas tūlas kaunietis. Anksčiau Vlado Stausko „avan-aikšte“ pavadinta Vienybės aikštės dalis, regis, pagaliau turėjo įgauti ją apibrėžiantį turinį. Iš tiesų pati Vienybės aikštė buvo probleminė viešoji erdvė kauniečiams, lyg ir pripratusiems pasinaudoti šviesos impulsais, kad pereitų iš vienos aikštės pusės į kitą. Urbanistai, raginami miesto valdžios pažadų, taip pat rengė įvairius konkursinius projektus, kurie turėjo pagaliau suvienyti du vienybės aikštės polius it kokią Vokietiją. Deja, investuotojų neatsirado, ir projektai sugulė dulkėtuose stalčiuose. O Studentų skvero idėja, pripažinkim, – neblogas valdžios sprendimas.

Kaip bebūtų, įgyvendinant projektą, kuris, kaip minėta, neturėtų susilaukti daug kritikos, buvo dėta daug vilčių. Leisiu sau pašmaikštauti, bet memus išmanantys greitai pasakys, jog neklystu. Kai pamatėm galutinį rezultatą, socialiniuose tinkluose kaip visada apsireiškė šiuolaikiniai WEB troliai, kurių pagrindinė žinutė buvo: „reality vs expectations“. Tai būdinga daugelio kultūrinių fenomenų aiškinimui internetinėje erdvėje. Tai gi, ko tikėtasi ir kokia realybė mus užklupo? Pabandysim pažvelgti iš paveldosaugos institucijų pozicijų.

Kai mačiau kertamus medžius sovietlaikio vejoje, vadinamame Studentų skvere, prisiminiau du dalykus: Paryžių šalia Eifelio, kur miestiečiai ant pievutės pietauja, ir save pirmame studijų kurse. Jei Paryžius niekam nekelia ir niekada nekėlė abejonių, tai aš pats sau dariausi įdomesnis. Prisimenu gamtamokslinės pasaulio sampratos (ar panašiai...) rudens semestro kolokviumą. Elgiausi įpratai: dešimtys iš rankų krintančių konspektų lapų, ne visai išmiegota naktis ir konspektus neštis trukdantis energetinio gėrimo buteliukas (ką ten – visas butelis). Priėjus dabartinį Studentų skverą, rasti vietą ant suoliuko buvo neįmanoma. Kolegos jau ankščiau juos užėmė ir buvo beryjantys tokius pat konspektų lapus, kokius turėjau aš. Kiekvienas studentas sutiks, kad stovint suvaldyti didelį kiekį konspekto yra itin sudėtinga, ir tai tiesiogiai lemia pažymį.

Apie ką aš? Apie mokymosi kokybę? Visai ne. Mokytis, kai jau pats esu dėstytojas, galiu pasakyti, reikia nuosekliau ir nuo kurso pradžios. Bet matydamas kertamus medžius minėtose sovietinėse vejose, pagalvojau, kad atsiras studentų pievutė, kuri padės nelaimėliams studentams suvaldyti savo konspektų kiekį. Tai buvo expectation memo dalis. Realybė pasirodė kitokia. Išvydau darbininkes, aklinai gėlėmis užsodinančias vejas vadinamame Studentų skvere. Et, pagalvojau, – kaimas. Nesistebiu, kad mano žmona taip pasiilgsta Vilniaus. Ir ne todėl, kad mums nepatiktų gėlės ir jų kuriama estetika... Gal tik todėl, kad aš viešąją erdvę įsivaizduoju kaip žmonių, o ne augalų erdvę. Pagalvokite, ar visą savo gyvenamosios erdvės plotą atiduotumėte augalams?

Kur čia paveldas?.. O gi čia pat. Apsilankę Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro (www.autc.lt) svetainėje tikrai rasite nuotraukų, kuriose ne tik dabartinė Vienybės aikštė (Studentų skveras), bet ir Rotušės aikštė yra užsodinta tankiomis želdynų kompiliacijomis. Atrodytų, kad Kauną valdantieji išmano istoriją ir tęsia, taip sakant, nusistovėjusį miesto viešosios erdvės naratyvą. Bet nepamirškime, kad tarpukariu, kai LDK iki Vytauto ir paties Vytauto pasakojimas diktavo Lietuvos istorijos percepciją paprastam žmogeliui, liaudiškai tariant, nepalikdavo vietos jam pačiam. Sakyčiau, kad kaip kokia Karininkų ramovė, taip ir viešoji erdvė buvo tapusi valstybingumo legitimavimo artefaktais. Ar tai blogai? Be abejo – ne, jei kalbame apie tarpukarį. Taip jau susidėjo paradigmos, kad modernybėje visada dominavo vienas pasakojimas, užgožiantis jo klausančiuosius ir kitus istorinius pasakojimus.

Būtent čia ir iškyla Studentų skvero iliustruojama, daugialypė paveldosaugos konfrontacija. Nes, pasak mano mylimo Iain‘o Burden‘o, šiuolaikinė viešoji erdvė turi tarnauti individui ta prasme, kad privalo grąžinti laiko tėkmės kontrolę, kurią iš jo (individo) atima iškilęs prekybos centrų bumas. Kitaip sakant, šiuolaikinė viešosios erdvės percepcija pirmiausia reikšminga tuo, kiek joje veikia suvokėjas, o ne tuo, kiek teikia parodomojo estetinio, istorinio ar kitokio susižavėjimo. Beje, nepamirškime, kad vieno naratyvo ir dar griežtesnių standartų tendencija buvo privaloma sovietmečiu... Reiktų paklausti tų, kurie atsimena, ar būtų įmanoma Vienybės aikštėje (tuomet – J. Janonio) iki pusės išsirengus šokti šalia Lenino paminklo ir švęsti sovietinio lagerio komandos pergalę olimpiadoje. Spėju, kad nelabai.

Todėl ir kyla klausimas, kodėl Studentų skveru besivadinanti Vienybės aikštės dalis neatiteko studentams? Tikriausiai minėtosios nuotraukos taip pat padarė savo. Taip jau būna, kai paveldas suvokiamas kaip materija, o ne nuolat atsinaujinanti tradicija. Esu tikras, kad ant hipotetinės pievelės sėdintis studentas šiais laikais reikštų tą pačią mūsų tautos didybę, kurią tarpukariu reprezentavo viešųjų erdvių pobūdis...

Nemėgstu politikuoti, bet vienas visiems gerai žinomas politikas kovoja su Žaliojo tilto skulptūromis Vilniuje. Man ir vėl keista... Įsivaizduoju, kad mano studijos kainavo ir tebekainuoja mūsų valstybei nemažus pinigus, bet manęs niekas neklausia, ką apie tai manau. Keista, kad mes kovojame su bereikšme sovietinio palikimo materija, o centrinės regimybės paveldas likęs einamuosiuose veiksmuose – kaip ir Studentų skvero „sutvarkymas“.

Apibendrindamas teigčiau, jog dažnai Lietuvoje klystame manydami, kad materialūs praeities artefaktai apsprendžia tai, ar išties rūpinamės savo tradicijomis. Naujai atsiradęs žolynas visiškai nereiškia tarpukario dvasios išsaugojimo, nes tuomet buvo želdynai... Darni miesto raida visada yra apibrėžtina tradicijos versus naujybės dichotomija. Tiksliau tariant, savalaikiu naujybės įdiegimu į tradiciją tam, kad naujybė vėliau vėl virstų tradicija. Tai logiškas miesto organizmo apykaitos ratas, kuriame svarbu pajusti momentą, kai jau turime įdiegti naujybę tam, kad tradicija tęstųsi, o ne būtų dirbtinai užšaldoma.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*