Replika

Apie antrosios bangos, DP (angl. Displaced Persons – žmonių be vietos) kartos, lietuvių išeiviją Jungtinėse Amerikos Valstijose kultūros istorijoje įprasta kalbėti dviem aspektais: kaip apie itin stiprų liberaliosios krypties Santaros-Šviesos sąjūdį ir kaip apie katalikiškosios krypties ateitininkų organizacijai priklausiusių žmonių veiklą. Dažniausiai pamirštamas kairiųjų politinių pažiūrų lyderių veikimas ir jo rezultatai. Susiklostė taip, kad komunistavę ir prancūzų egzistencialistams prijautę Almus Šalčius ir Jurgis Mačiūnas buvo nemėgstami didžiosios dalies diasporos, nes priešinimasis siauram nacionaliniam jausmui patriotams iš karto reiškė nebylų pritarimą Lietuvos valstybės okupacijai. Iš tiesų A. Šalčius ir kiti kairiųjų lietuvių lyderiai vis dėlto skyrė okupacijos klausimą nuo socialinio jautrumo, egzistencinių prasmės paieškų ir akistatos su absurdu.

XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje antimeno judėjimo Fluxus pradininkas Jurgis Mačiūnas buvo gana stipriai susijęs su kairiaisiais ir išsaugojo komunistavimo poziciją iki pat savo mirties. Tuo J. Mačiūnas – mažiausiai lietuviškas diasporos kontekste. Fluxisto politinius požiūrius stiprino draugystė su Japonijos, Prancūzijos, Vokietijos kultūros žmonėmis, kurie dažnai buvo stiprūs kairieji. J. Mačiūnui revoliucinga pozicija buvo labiau svarbi ne kaip politinių vertybių sistema ir pasaulio keitimo atspirties taškas, o formos požiūriu – kaip būdas Vakarų meno arenoje protesto būdu įtvirtinti antimeną Fluxus, kurio viena iš kertinių nuostatų buvo pasipriešinimas meno komercializavimui, išsivysčiusiam kapitalizmo terpėje. J. Mačiūnas ypač mėgo asketišką viduramžių religinę kultūrą ir meną, kuris buvo kardinaliai priešingas XVIII amžiaus Vakarų Europos ir XX amžiaus trečiojo-ketvirtojo dešimtmečių Lietuvos meno salonų aplinkai: antimenininkui buvo nepriimtina bohema, kuri mėgo prabangą ir turėjo „gero skonio“ standartą. J. Mačiūnas – nekomercinis, nesaloninis, protestuojantis.

J. Mačiūnas nebuvo modernistas futuristas ir ekspresionistas, nes jam nesvarbi spontaniška saviraiška. Jis labiau vadintinas disciplinuotu avangardistu, jo antimeninių akcijų instrukcijose viskas numatyta detalių tikslumu. Tuo J. Mačiūnas priešingas tarpukario Lietuvos modernistiniam avangardui, kurio aplinkoje praleido vaikystę. Šiuo ir daugeliu kitų požiūrių J. Mačiūnas yra toks asmuo, kurį Lietuvos ir Vakarų civilizacijos modernizacija XX amžiaus pirmojoje pusėje vertė maištauti. Nuolatiniai nesutarimai su motina Leokadija Mačiūniene, atskleidžiami Tomo Sakalausko knygoje „Žiūrėjimas į ugnį“, galimi apibendrinti kaip kritiškas santykis su vaikyste ir Lietuva. J. Mačiūno pasitraukimas iš Lietuvos beveik nedramatiškas – lyg žmogaus, kuris įmestas į Niujorko aplinką bando pradžioje susiorientuoti, o po to radikaliai pasiūlyti naujas idėjas.

Fluxus performansai – tai dabarties momento situacijų akcijos, kurių ištakos glūdi Prancūzijos situacionistų judėjimo veikloje: kontekstas padiktuoja diversijos prieš meną turinį ir formą. J. Mačiūnas – visada „čia“ ir „dabar“. Lietuvių kultūros istorijoje tokia pozicija būdinga tik tradicinės tvarkos kaimui, kuriame ūkininkas pernelyg nesijaudina dėl praeities ir ateities, nes dirba darbus, kurie reikalingi dabartinėje situacijoje.

Vakarų kultūros kontekste J. Mačiūnas peršoka iš XV amžiaus tiesiai į XX amžiaus antrąją pusę. Meno vienuolystė – tai antimenas, nes vakarietiškoji meno samprata po viduramžių stipriai nutolo ir nuo antikinių, ir nuo krikščioniškųjų tradicijų: kuriamos naujos poetikos taisyklės, pasiduodama jausmo raiškai, siekiama efektingo didingumo. J. Mačiūnas – asketas, kurį galima lyginti su Antikos filosofu-valkata Diogenu arba bet kurio viduramžių katalikų ordino vienuoliu.

Tradicinės tvarkos Lietuvos kaimo ūkininkas niekada nebuvo susirūpinęs specialia kūryba: pats gyvenimas buvo menas su savo ritmu, taisyklėmis ir formomis. Metų laikų kaita, pastovumas, griežtumas priminė antikinę „meno“ sampratą – menas yra ne estetinis objektas, o gerai padarytas daiktas, atitinkantis amato taisykles ir reikalavimus. Fluxus – tai „antikinė“ amato meistrystė, kurios formos – kūrėjų gyvenimai, performansai ir ready-made daiktai – atitiko taisykles, nustatytas šio senamadiškai naujo „amato“ pradininko Jurgio Mačiūno. Lietuvos ūkininko aplinka – tai menas kaip amatas iki modernizacijos, o Fluxus – tai tradicinės lietuviško kaimo tvarkos reminiscencija ir atsisakymas modernizuotis, priešinantis keturių šimtmečių europinei meno tradicijai. Fluxisto gyvenimas pats savaime yra antimenas, nes antimenininkas kuria ne ką nors darydamas, o labiau atsisakydamas daryti – dauginti brangius komerciškai meno objektus. Fluxistas nėra protestuojantis pasuvymu – daro ready-made daiktus, kurie jam yra lyg lietuvių kaimo ūkininko žagrė, turinti savarankišką daiktiškumo statusą: daikto utilitarinė paskirtis neatskiriamai susilieja su estetine. Daiktas tarytum atgyja. J. Mačiūno padaryta degtukų dėžutė yra ir priemonė įžiebti liepsną, ir objektas, su kuriuo išlaikoma distancija, todėl jis – ir grožio, estetikos savastis. Vakarų meno rinkoje tais laikais parduotas paveikslas buvo praradęs ir utilitarinę, ir estetinę funkciją: jis tebuvo solidaus socialinio, politinio, turtinio statuso etiketė. Lietuvių kaime pasiturintis ūkininkas niekada nebūtų pirkęs papildomos žagrės savo materialinei gerovei pademonstruoti – jis tikriausiai būtų plėtęs sodybą naujais pastatais, lygiai kaip J. Mačiūnas išplėtė Niujorką, atgaivindamas SoHo rajoną, bet turėdamas du dolerius savaitei.

XXI amžiaus antrojo dešimtmečio pradžioje buvęs fluxistas Jeffrey'is Perkinsas kuria filmą „Jurgis“ („George“), kuriame Fluxus pradininką pristato jau kaip reikšmingą meno istorijos figūrą, paveikusią vėlesnių kūrėjų gyvenimus ir darbus iki dabar. J. Mačiūno vaidmuo niekam nekelia abejonių, todėl Fluxusready-made daiktai jau tapo kolekcininkų „medžiojamu“ grobiu. Revoliucija virto klasika. Revoliucija prarijo jos pagrindinį kovotoją. Šiandien kalbėti apie tradicinę gyvenimo tvarką, stabilumą, daikto estetinį, bet ne prekinį statusą, beveik neįmanoma – globalizacija, virtualumas ir populiariosios kultūros dominavimas palieka mažas nišas, kuriose gali skleistis alternatyvos. XX amžiaus antrojoje pusėje tokia nišų vieta buvo Niujorkas, o šiandien ji gali būti bet kur – išnykus fizinio atstumo svarbai, archajinis tautiškumas vis dar gali būti pasaulio meno arenos sukrėtimu.

Praėjusiame šimtmetyje tokį efektą sukeldavo gilios nacionalinio gyvenimo transformacijos į tarptautinę meno kalbą. Dabar pasaulį galima sudominti nebent milžiniška energijos iškrova menu, egzotikos detalėmis arba, paradoksalu, tuo pačiu dėmesiu objektui, daiktui, vėl stiprėjančiu tarp Didžiosios Britanijos filosofų spekuliatyvistų ir šiuolaikinio objektinio meno kūrėjų daugelyje Vakarų Europos valstybių.